Aiškėjant pirmiesiems abiturientų brandos egzaminų rezultatams, viešojoje erdvėje, kaip ir kiekvienais metais, netrūksta emocijų bei skirtingų nuomonių. Tai – puikus metas dar kartą persvarstyti ir reflektuoti mokymo tikslus, būdus, vertinimą ir mokinių bei mokyklų tarpusavio santykius. „Vertinimas neturėtų būti nuosprendis – tai yra grįžtamasis ryšys”, – tinklalaidėje „Postūmis – dialogai šveitimo pažangai” neabejoja švietimo pažangos programos „Tūkstantmečio mokyklos” (TŪM) vadovė Judita Šarpienė.
Orientacija į kūrybiškumą, ne į rezultatus
TŪM tinklalaidės epizode, tema „Kiekvienas už save? Mokyklų konkurencija ir bendradarbiavimas”, pašnekovai daug dėmesio skyrė mokyklų tarpusavio konkurencijai, reitingavimui ir dėl to kenčiančiai visai sistemai, o labiausiai – mokiniui. Pokalbyje išryškėjo, jog būtent dėl mokytojų ir mokyklų administracijų nenoro bendradarbiauti ir dalintis, mokiniai netenka daug potencialių patirčių ir žinių.
„Galvojama, kad mūsų ekonomika turi būti konkurencinga, tik per tai tarsi mes kažką ir pasieksime. Nors pati ekonomika jau kalba visai apie kitus dalykus ir darbdaviai jau nori irgi ne tų, kurie turi dešimtukus – jie nori mąstančių, savarankiškai gebančių bendradarbiauti žmonių ir t. t. Mes, kaip šalis, turime apsispręsti, ko mes norime, nes kai kurios idėjos švietimo sistemoje yra nelabai suderinamos ir prieštarauja viena kitai”, – sako kita tinklalaidės pašnekovė, Mokyklų tobulinimo centro bendrasteigėja, Klaipėdos universiteto mokslo darbuotoja, Lietuvos edukacinių tyrimų asociacijos prezidentė dr. Eglė Pranckūnienė.
Tuo tarpu Ukmergės rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Vaidotas Kalinas neabejoja, kad sprendimas yra paprastas: visi norime geriau gyventi, tai ir turime ugdyti tokius mokinius, kurie sukurtų tą geresnį gyvenimą.
„Kaip tai padaryti? Kiek galima greičiau išsivaduoti nuo akademinių pasiekimų ir kurti kūrybišką asmenybę. Išsivaduoti nuo orientacijos į egzaminų rezultatų siekimą”, – sako V. Kalinas.
Kaip čia bus su egzaminais?
E. Pranckūnienė pastebi, kad šis rezultatų vaikymasis prasideda tikrai ne paskutinėse klasėse: „Kai kurie tėveliai, dar prieš vaikui pradedant eiti į mokyklą, klausia, kaip čia bus su egzaminais? Ar gerai išlaikys mano vaikas egzaminus? Korepetitorių samdymas prasideda nuo pirmos klasės. Matyt, jau daug anksčiau prasideda tos žirgų lenktynės.”
Pasak J. Šarpienės, norint sumažinti dėl egzaminų rezultatų kylančią įtampą, pirmiausia reikėtų pakeisti požiūrį į pasiekimų vertinimą. Juk edukologai ir vertinimo sistemų tyrinėtojai visuomet akcentuoja, kad vertinamas turėtų mokiniui suteikti grįžtamąjį ryšį. Mokinys turi pasiekti tam tikrą standartą, kurio iš jo tuo metu tikimasi. TŪM vadovė tai palygino su vaiko raidos etapais: iki tam tikro laiko vaikai turi pradėti vaikščioti, iki kito – kalbėti, ir t.t., kad būtų galima įvertinti, ar vystymosi procesai vyksta tinkamai.
„Tai neturėtų būti, kaip aš sakau, nuosprendis, kad tu blogas, kitoks. Tikslas – tiesiog duoti grįžtamąjį ryšį, kad, sakykime, šiuo metu aš moku funkcijas spręsti aštuntukui, ir tam, kad aš galėčiau gauti dešimtuką, man reikia dar padaryti tą ir aną. Tai turėtų mokiniui suteikti gidą, ką reikia daryti toliau, o ne klijuoti „dvejetukininko” ar panašias etiketes. Konkurencija gali būti sveika, tik mums reikia būti labai sąmoningiems šiame procese”, – sako J. Šarpienė.
Žalingos konkurencijos sprendimas – tinklaveika
Nuolatinis gerų mokymosi rezultatų vaikymasis glaudžiai susijęs ir su mokyklų tarpusavio konkurencija. Dalis net linkę neišleisti savo mokinių į kitą mokyklą išbandyti kitų veiklų, susipažinti su ten dirbančiais mokytojais, pabendrauti su mokiniais, nes bijo, kad bus pervilioti ten mokytis.
Iliustruojant šią situaciją, J. Šapienė prisiminė neseniai skaitytą straipsnį apie Didžiojoje Britanijoje įvestą mokyklų finansavimo modelį, kai mokyklai skiriamos lėšos priklauso nuo to, kokie jos mokinių pasiekimai.
„Joms uždedama etiketė, kad šita yra excellent mokykla, šita – ne tokia excellent, o čia – visai prasta. Ir mokyklų išgyvenimas priklauso nuo to, kokius rezultatus atneša mokytojai ir mokiniai. Straipsnyje akcentuota, kad tai galbūt tinka tinklo optimizavimui ar mokinių rezultatų užtikrinimui, bet visiškai sužlugdo bendradarbiavimą tarp mokytojų, kurie šitoje sistemoje yra kertinė dalis. Jie nebenori dalintis. O kokį stresą patiria mokiniai, kai jie yra tie „fabriko darbuotojai”, kurie turi dirbti kuo daugiau ir atnešti kuo geresnius rezultatus. Manau, dėl to mokiniai jau ir per žiniasklaidą sako, kad mes tiesiog nebegalime, nebepatempiame, mums per daug”, – dalinasi J. Šarpienė.
Panašu, kad konkurencija ir reitingavimas, ypač – pagal mokinių pasiekimus, ir Lietuvoje atneša daugiau žalos nei naudos. Kokios aplinkybės privedė prie tokios situacijos ir kaip TŪM programa gali prisidėti kuriant naujus bendradarbiavimo modelius – tinklaveiką?
„Mokyklų konkurenciją sukėlė būtent mokyklų finansavimo modelis. Kai buvo pereita prie mokinio krepšelio, mokyklos ir pradėjo konkuruoti tarpusavyje. Nes, jeigu tavo finansavimas priklauso nuo to, kiek tu turi mokinių, tai reiškia, kad mokinys tampa tokia savotiška preke”, – sako E. Pranckūnienė.
Jautri tema
Žinoma, jautri konkurencijos tema skirtingai liečia didžiuosius ir mažuosius miestus, kaimiškas vietoves, tačiau išlieka aktuali visos šalies mastu. Negalime teigti, jog situacija nesikeičia – mokyklų nesveiko konkuravimo problema yra mažais žingsneliais sprendžiama per nuostatų kaitą ir įvairias iniciatyvas, kuriančias tinklaveiką. Tinklaveika – kertinis TŪM programos principas, skatinantis mokyklas tarpusavyje dalintis patirtimi, turimais resursais, infrastruktūra.
„Vieno mūsų susitikimo metu Demokratinės mokyklos vadovas pasėjo idėją apie tylos kabiną mokykloje. Grįžau į Ukmergę ir galvojau, gal ir mūsų mokykloms tokių reikėtų? Ir per „Tūkstantmečio mokyklų” programą jos atsirado. Dabar pusė Lietuvos važiuoja pažiūrėti, išbandyti, nes tai yra naujovė, nors ir gana paprastas dalykas. Žingeidumas švietime iš tikrųjų yra pastebimas ir užburiantis”, – pačios paprasčiausios tinklaveikos – dalijimosi gerąja patirtimi – pavyzdį pateikė V. Kalinas.
Tuo tarpu E. Pranckūnienė pastebi, kad judėjimo tarp mokyklų jau yra nemažai. Visgi to tikrojo bendradarbiavimo, kurį propaguoja TŪM, kuomet dalijamasi tam tikrais ištekliais, erdvėmis, mokytojais, idėjomis, deja, dar mažoka.
„Programos vykdymo laikotarpiu matėme nemažai savivaldybių, kuriose įtraukiamos oficialiai TŪM nedalyvaujančios mokyklos – jos kviečiamos į programoje dalyvaujančių mokyklų veiklas, joms sukuriamos sąlygos naudotis infrastruktūra. Mokyklos drąsėja ir daro drąsesnius sprendimus, pavyzdžiui, kurti STEAM arba kultūrinio ugdymo centriukus, į kuriuos suplauktų visa platesnė rajono bendruomenė – tas yra labai džiugu. Kai matome tokius pokyčius, norisi, kad ir kiti tą girdėtų, išdrįstų ir darytų. Juk, jeigu nieko nekeisime, darysime tą patį, ką darėme iki šiol, jokio pokyčio nesukursime”, – reziumuoja J. Šarpienė.
Pagrindinis TŪM programos tikslas yra sumažinti mokinių pasiekimų ir ugdymo(si) kokybės skirtumus tarp skirtingų mokyklų savivaldybėse ir skirtingų savivaldybių. To siekiama investuojant į veiklas, kurios gali padėti švietimo bendruomenei įgyvendinti atnaujintų ugdymo programų turinį, sustiprinti žinias ir įgūdžius, įgyvendinant įtraukųjį ugdymą, stiprinant vadovų ir mokytojų lyderystės kompetencijas, skiriant papildomą dėmesį kultūriniam ir STEAM ugdymui mokyklose. Visa tai yra daroma vadovaujantis savivaldybės mokyklų tinklaveikos principu – skatinant dalintis ir bendradarbiauti, o ne konkuruoti tarpusavyje.
Visą „Postūmis – dialogai švietimo pažangai” tinklalaidę „Kiekvienas už save? Mokyklų konkurencija ir bendradarbiavimas” kviečiame klausyti čia.
