Kai pradedame bendrauti arba susituokiame su žmogumi, kuris jau turi vaikų, svarbu sugebėti rasti kalbą ir su jais. Žinoma, svarbiausia – mylėti, bet kartu reikia turėti ir psichologijos žinių.
Straipsnio autorė – doc. Dr. Aistė Diržytė, UAB Vadybos ir psichologijos institutas.
Jei partneris – narcisistinė asmenybė
Jei naujas partneris turi narcisistinės asmenybės bruožų, ir jame yra pakankamai stipriai išreikšta schema „Aš – geriausias“, tikėtina, kad jis darys sąmoningo arba ne konkuravimo su tikruoju vaiko tėčiu ar mama klaidą. Kitaip tariant, jis bandys vaikui parodyti, kad yra geresnis už tikrąjį vaiko tėtį arba mamą: pirks brangias dovanas, kokių galbūt tikrasis gimdytojas negali nupirkti, bet, liūdniausia, jis gali net nesąmoningai, savo žodžiais ar elgesiu išreikšti kritiką tikro vaiko tėčio ar mamos atžvilgiu, pavyzdžiui, „oi, ir kurgi Tu taip sušalai…“ Vaikui yra skaudu, kai kritikuojami jų tikrieji tėvai, kokie jie bebūtų, be to, vaikas pasąmoningai nori, kad jo paties tikras tėtis ar mama būtų patys geriausi. Taigi užuot kritikavus – geriau rodyti pripažinimą: „kokį puikų megztuką Tau mamytė numezgė“, „koks šaunuolis Tavo tėtis – į TOKĮ koncertą Tave nusivedė!“.
Jei partneris – depresyvus
Depresyvios asmenybes bruožų turintys asmenys, kuriuose yra išreikšta pasąmonės schema „Aš – bevertis“, bus linkę labai suasmeninti negatyvias partnerio vaiko reakcijas. Patyrę keletą neigiamų vaiko reakcijų (o tai, paprastai, yra neišvengiama), jie sau padarys išvadas: „manęs nemėgsta“, „man nepavyks rasti bendros kalbos“, „nieko nebus“. Liūdna, bet dėl tokių mąstymo schemų bendravimas su vaiku tikrai nepagerės, nes suaugusysis neparodys pakankamai psichologinės brandos ir iniciatyvos. Visgi reiktų prisiminti, kad ne vaikas, o būtent suaugusysis atsakingas už bendravimo kokybę, ir užsitęsusios neigiamos vaikų reakcijos rodo, kad kažkas yra daroma ne taip.
Jei partneris linkęs atsiriboti
Asmenys, turintys šizoafektinių bruožų, su pasąmonine schema „Palikite mane ramybėje“, bus linkę daryti vaiko emocinio ignoravimo klaidą. Kitaip tariant, net jei vaikui ir bus rodomas dėmesys, vaikas jaus, kad jis yra tik formalus, dirbtinis.
Jei partneris turi isterinių bruožų
Isterinių bruožų turintys asmenys su pasąmonine schema „Man reikia dėmesio“, vargins vaiką pasakojimais arba veikla, kuri gali vaikui būti visiškai neįdomi, net jei ji atrodo įdomi suaugusiajam. Toks partneris vėliau gali pasakyti: „Išsisėmiau, visaip bandau prisibelsti į Tavo vaiką, bet kažkas su juo ne taip“. Iš tikrųjų, kažkas ne taip ne su vaiku.
Nesociali asmenybė
Nesocialios asmenybės bruožų turintys asmenys, su pasąmonės schema „Man į kitus nusispjaut“ – baisusis pasakų „pamotės“ personažas. Tai žmonės, kurie pasižymi puikia socialine vaidyba, bet iš esmės yra neempatiški, jiems nesvarbūs kitų interesai. Jie gali vaiką labai skaudžiai įžeisti, sukritikuoti, ir visai dėl to nesigaili. Partnerio akyse jie paprastai bando parodyti savo teisumą ir vaiko blogumą. Tai liūdniausias naujo partnerio variantas vaikui.
Siunčiantieji „dvigubas” žinutes
Dar labai vaiko asmenybei pavojingi žmonės, kurie bendraudami siunčia vadinamąsias dvigubos prasmės „žinutes“ vaiko pasąmonei (angl., double- mind messages). Pavyzdžiui, sako, „prisėsk, na, papasakok, kaip gyveni, man taip gera su Tavim pasišnekėti“, o kai vaikas atsiveria ir tik pradeda ką nors pasakoti, nutraukia: „supratau, žinai, labai neturiu laiko“. Tokios „žinutės“ skatina vaiko pasimetimą, skilimą tarp „proto ir jausmų“.
Kaip švelninti situaciją?
Situaciją tarp savęs ir partnerio vaiko švelninti reikėtų pirmiausia paanalizuojant savo paties pasąmonę, o taip pat išsiaiškinant, kokia „meilės kalba“ kalba jo vaikas. Primenu: vaikų „meilės kalbos“, pasak G. Chapmano, yra 5: pagyrimas ir pripažinimas, paslaugumas, dovanos, laiko leidimas kartu, švelnumas. Išsiaiškinkite, kas svarbiausia Jūsų naujo partnerio vaikui, ir prisiminkite, kad bendraujate su žmogumi, patyrusiu emocinę traumą – tėvų skyrybas, o po jų vaikai paprastai gali jausti kaltę, gėdą, pyktį, nerimą, liūdesį. Ir jiems ypatingai svarbi nuoširdi meilė, domėjimasis, geranoriškumas.
Kaip įveikti nuoskaudas?
Psichologai E. Thayer ir J. Zimmerman yra parašę Bendravimo vadovą buvusiems sutuoktiniams, turintiems vaikų. Jų teigimu, geriausia senų nuoskaudų įveikimo terapija – atleidimo terapija. Jei pagalvojus apie sutuoktinį – Jums vis dar skauda, vadinasi, ji būtina. Paimkite tuščią popieriaus lapą. Jame parašykite mažiausiai dešimt kartų “Aš Tau atleidžiu už tai, kad”… Jeigu netikite tuo, ką rašote, arba Jums rašant dar nepalengvėja – rašykite tol, kol palengvės. Paleiskite situaciją, Jūs buvote susitikę šiame gyvenime, kad kažką išmoktumėte. Būkite dėkingi absoliučiai už viską, net skausmą ir liūdesį, nes, anot K. Džibrano, “kuo giliau į Jūsų esybę įsismelkia liūdesys, tuo daugiau džiaugsmo vėliau galite savyje sutalpinti”.
Atleidimo terapija
Kai kurie autoriai rekomenduoja, kol bus likę senos nuoskaudos, kartoti pratimą “Atleidžiu, paleidžiu, linkiu visko paties geriausio”: Įsivaizduokite, kad esate vietoje, kurioje Jums gera būti. Tai vieta, kur jaučiatės ramus, saugus, laisvas. Tai galėtų būti namai, pajūrys, pieva, miškas…
Pabandykite pajusti tos vietos kvapą ir tuo kvapu pakvėpuoti. Dabar įsivaizduokite žmogų, kuris yra įskaudinęs, ir pasakykite jam mintyse: „atleidžiu ir noriu, kad būtum laimingas (-a)“… Po to įsivaizduokite kitą žmogų, galbūt ką nors iš buvusio sutuoktinio giminių ar draugų… Ir jam pasakykite. Įsivaizduokite iš eilės visus svarbius žmones ir jiems sakykite: „atleidžiu ir noriu, kad būtum laimingas (-a)“… Jeigu nepavyksta nuoširdžiai to pasakyti, atkreipkite dėmesį, ką iš tikrųjų norėtumėte tam žmogui pasakyti, pvz., „Norėjau, kad būtum man švelnesnis“. Psichologų teigimu, senų nuoskaudų negalima “palikti likimo valiai”, antraip jos bus kaip danties skausmas, trukdantis gyvenimo kokybei.
Ar laikas gydo?
Laikas yra “gydytojas” tik ta prasme, kad mūsų patiriamos krizės tęsiasi ribotą laikotarpį (jei esame psichiškai sveiki ir gyvename emociškai palaikančioje aplinkoje). Kitaip tariant, pirminį situacijos netikėtumo šoką keičia pyktis, vėliau – “deramasi su likimu”, dar vėliau – užplūsta gilus liūdesys, galų gale – susitaikoma. Visgi nepaprastai svarbu, kokie žmonės yra šalia vaiko, kai jis patiria įvairias krizės stadijas, kaip jie reaguoja į jo liūdesį ar pyktį, kaip jie padeda jam įveikti situacijos grėsmingumą – juk vaikas nežino, ar naujasis tėvelio ar mamytės draugas (-ė) jį mylės, ar jis bus reikalingas, ar tėvelis / mamytė skirs jam pakankamai dėmesio, kai jie bus visi kartu.
Meilės tikrinimas
Kartais vaikučiai, norėdami “patikrinti” tėvelio ar mamytės meilę jiems, ima elgtis, pašalinio stebėtojo akimis žiūrint, neadekvačiai: reikalauja labia daug dėmesio, rodo priešiškumą naujam draugui ar draugei, nepasitenkinimą. Iš tikrųjų, vaikas nedaro nieko kito, kaip tik tikrina: “Ar Tu mane tikrai myli? Ar tikrai esu reikalingas?” Vaikučiai po skyrybų paprastai yra emociškai hiperjautrūs, jie puikiai “skanuoja” naujų tetų ir dėdžių emocijas, dėmesingumą, geranoriškumą.
Bet galiu užtikrinti – jei “teta” ar “dėdė” nuoširdžiai mylės, supras, užjaus, leis susikurti namuose savo erdvę, rūpinsis emociniais poreikiais – anksčiau ar vėliau visi gyvensite gražiai ir laimingai.
Ar skyrybos – gera išeitis?
Moksliniai tyrimai rodo, kad šeimos, kurios teigia esančios nepakankamai laimingos, po kelerių metų gali teigti priešingai – esančios labai laimingos. Ir atvirkščiai. Nes šeimos gyvenimas gali banguoti, gali būti geri periodai, gali būti blogi. Blogiausia, kai žmonės paskuba skirtis – pavyzdžiui, per blogąjį periodą. Tyrimai rodo, kad didžioji dalis porų išsiskiria, kai laikai dar “nėra patys blogiausi, bet nesijaučiama laimingu”. Laimingumas gali banguoti, tai – proto būsena, todėl geriau neskubėti skirtis, pabandyti gaivinti jausmus, eiti pas psichologą, seksologą. Bet ne bėda, jei ir išsiskyrėte. Dar puikiau – jei radote naują žmogų, kurį mylite, ir kuris Jus myli, ir jei Jūsų buvęs sutuoktinis yra laimingas taip pat. Darykite tai, kas daro laimingus Jus pačius ir tuos, kurie yra šalia Jūsų.