Metukų tuoj sulauksiantis mažylis vis labiau ima rodyti savo savarankiškumą. Ką svarbu žinoti tėvams?
Skaitytoja klausia:
„Maždaug nuo devynių mėnesių pastebėjau, kad vaikas pradėjo „ožiuotis“: jei nori kažką daryti ar paimti daiktą, kurio neleidžiu, ima klykti, trepsėti kojytėmis ir mosikuoti rankytėmis. Kaip elgtis tokiose situacijose? Kaip jį nuraminti? Kaip su juo susitarti, kad, pavyzdžiui, dabar mes pavalgysime, o po to žaisime toliau?”.
Atsako Individualiosios psichologijos konsultantų programos dalyvė Milda Čeikienė.
Vaikų iki 3 metų dėmesį dar galima kuo puikiausiai nukreipti sudominant kokia nors kita veikla. Tačiau kai kalbame apie valgymą, visai nerekomenduočiau daryti „cirko“, skraidyti lėktuvais ir stovėti ant galvos. Valgyti vaikas turėtų ramiai, tuo pačiu metu, jei įmanoma, tėvams sukuriant tuos pačius ritualus: sėdėjimas kėdutėje, seilinuko užsirišimas, šaukštelio davimas. Valgymo ritmas turėtų būti išlaikomas. Tarp valgymų nereikia vaikams be saiko duoti duoniukų ir kitų užkandukų. Tuomet sūnus su džiaugsmu sės prie stalo, nes… bus alkanas.
Vieną veiklą keičia kita
Kaip pereiti nuo vienos veiklos prie kitos sklandžiai, be riksmų? Riksmų, nepasitenkinimo bus tuo daugiau, kuo staigiau nutrauksite vaiko veiklą. Perspėkite save ir vaiką likus 2-3 minutėms iki to laiko, kai pradėsite tvarkytis. Įpraskite dabar tai daryti, nors dar metukų neturinčiam vaikui užtenka ir to, kad jis mato, kaip pasikeičia ramus mamos elgesys: ji padeda mezginį, sulanksto rūbus, sudeda žaisliukus ir dengia stalą pietums.
Pereidami prie naujos veiklos, visuomet sutvarkykite žaidimų erdvę. Tvarkykitės neskubant, tam paskiriant pakankamai laiko. Tai ir bus aiškus perėjimas prie kitos veiklos.
Tokiems perėjimams iš vienos veiklos į kitą (žaidimas – valgymas arba žaidimas – miegas) sukurkite ritualus, daineles. Pvz., po valgio einate nusiprausti veido ir rankų. Galite palydėti veiksmą dainele, pvz., „Tykšt, tykšt, pliaukšt, einam rankų plaut“.
Laisvas žaidimas
Taip pat turite užtikrinti, kad vaikui užtektų laiko pažaisti laisvą žaidimą. Tokį, kuriame jis gali daryti tai, kas jam yra svarbu. Iki metų tai daugiausia žaidimai su savo pojūčių tyrinėjimais – ragavimas, lietimas, stambiosios ir smulkiosios motorikos lavinimas, bandymas vis geriau dirbti su pirštukais, ropoti, bandyti stotis ir vaikščioti, lipti, nulipti.
Vaikui reikia leisti kopijuoti suaugusiųjų ar vyresnių šeimos vaikų elgesį – leisti „skaityti“ knygą, spaudyti televizoriaus pultą, maišyti šaukštu „sriubą“ puode ir t.t.
Vėliau, paaugus, maždaug nuo 2 metų, prasidės vaidybiniai žaidimai. Tuomet laisvo žaidimo metu vaikai „išžaidžia“ savo baimes, problemas, su kuriomis susiduria. Vaikai žaidžia namus, mamą, tėtę, auklėja, bara ir guldo miegoti lėles.
Ribos
Ramiai ir pagarbiai brėžkite ribas. Nebeleiskite vaikui pradėti naujo žaidimo, jei matote, kad nebespės jo pažaisti ir susitvarkyti iki valgio, miego ar kitos naujos veiklos. Vietoj to, geriau prisėskite ir pasidomėkite, ką vaikas žaidžia. Gal truputį pažaiskite kartu ir tada pasakykite, kad jau laikas tvarkytis.
Jeigu vaikas neklauso, spardosi, rėkia, tiesiog ramiai, švelniai, bet ryžtingu judesiu nuveskite vaiką ir palaikykite savo glėbyje. Tokio amžiaus vaikai nesupranta laiko sąvokos.
Atliepkite vaiko jausmus, įvardinkite tai, kaip jis dabar jaučiasi. „Taip, tau dabar pikta, kad reikia baigti žaidimą, tu norėtum jį žaisti ilgai, tačiau dabar mes jau turime tvarkytis“.
Pasikartojantis ritmas, buvimas namuose kuria vaikui saugumo jausmą. Tad iki 2 metų kuo mažiau išvykų į prekybos centrus ir svečius. Vaikui to nereikia. Jums to reikia. Pasirūpinkite, kad kažkas galėtų vaiku pasirūpinti, o pati eikite prasiblaškyti