53% NUOLAIDA ŽURNALO MANO NAMAI PRENUMERATAI
Penkis vaikus auginanti vilniečių šeima neskirsto jų į savus ir įvaikintus

Penkis vaikus auginanti vilniečių šeima neskirsto jų į savus ir įvaikintus

„Kai trokšti didelės šeimos, nėra jokio skirtumo, kokiu būdu mažylis ateis į šeimą: bus išnešiotas pilve ar tik svajonėse”, – šypsosi penkių vaikučių – devynerių Arčio, šešerių Viliaus, ketverių Augustino ir Liepos bei metinuko Vyčio mama Alina Sinicė (32 m.).

Su Alina susitinkame vienoje sostinės kavinių. Dar prieš susitikimą moteris įspėja, kad bus ne viena, o su savo pagranduku. Mat šeima niekada nesamdė vaikams auklės, o ir senelių pagalbos neskuba prašyti. Sako, vos keletą kartų yra palikusi vaikus (o ir tai ne visus) seneliams, kad vakare, kai darželiai nebedirba, galėtų susitvarkyti svarbius reikalus. „Ir tik dabar artėja pora kelionių darbo reikalais, į kurias vyksiu su mažiausiuoju ir vyru – jis padės rūpintis mažuoju. Tai bus pirmas kartas, kada kelioms dienoms paliksiu net keturis vaikus savo mamai ir išvyksiu.”

Šiandien ji rūpinasi ne tik pulkeliu vaikų, bet ir vadovauja dviem pačios įsteigtiems privatiems darželiams bei ką tik apgynė dar vieną magistro darbą, tik šį kartą apie vaikų ugdymą puoselėjant etninę kultūrą.

„Nežinau, ar jausčiausi ramiai palikusi vaikus seneliams ir leisdama laiką tik dviese su vyru. Dviese pabūname vakare, kai vaikai užmiega. Kadangi jie jau devintą valandą būna lovose, mūsų vakarai nebūna trumpi. Na, o jei norisi papietauti ar pasivaikščioti miesto gatvėmis, kol vyresnysis būna mokykloje, o mažieji – darželyje, pasiimame mažiausiąjį ir romantiškai laiką leidžiame trise.”

DELFI / Andrius Ufartas

Užuojauta – tik iš vienavaikių tėvų

Alina teigia, kad su neigiamu požiūriu į juos, daugiavaikę šeimą, susidurti neteko. Pasakoja, kur kas dažniau sulaukianti aplinkinių nuostabos ir… užuojautos, kad turi didelę šeimą. „Nuostaba kyla pažiūrėjus į mane ir pulką mano vaikų. Dažnas stebisi, kada gi aš spėjau tiek daug vaikų pagimdyti. O užuojauta? Užjaučia dėl patiriamų vargų auginant jų net penkis. Dažniausiai užuojautos sulaukiu iš vienavaikių tėvų, kurie, sako, ir su vienu mažyliu sunkiai besitvarkantys. O čia – visas penketas…”

Vaikų globos namai – ne darželis

Tiesa, buvo akimirkų, kai Sinicų noras turėti didelę šeimą atrodė tik nepasiekiama svajonė. Gimus pirmagimiui, po pusantrų metų Alina pradėjo lauktis dvynukų. Deja, šiems mažyliams gimti nebuvo lemta. Po šio nėštumo kitas vaikelis į šeimą taip pat neskubėjo. Pora nusprendė – jeigu nepavyks susilaukti daugiau biologinių vaikų, įsivaikins.

„Su be tėvų globos likusiais vaikais pirmąkart susidūriau maždaug šešiolikos metų, kai kartu su choru apsilankėme vienuose vaikų globos namuose. Iš pradžių jaučiausi tarsi vaikų darželyje. Ir tik vidury koncerto susivokiau, kad šioje įstaigoje esantys vaikai nei šiandien, nei rytoj kaip aš vakare namo nevažiuos – jie čia gyvena. Visą kelią važiuodama namo verkiau.”

DELFI / Andrius Ufartas

Gailestis vaikui trukdo

Alina atvira – su artimaisiais apie įvaikinimą jiedu su vyru Vaidu pradėjo šnekėti tik tuomet, kai patys virtai apsisprendė, kad to nori ir tam yra pasiruošę. „Mačiau atvirų ir įžvelgiau užslėptų reakcijų: tiek džiaugsmo, tiek pavydo, tiek baimės, tiek nepasitikėjimo, tiek pasididžiavimo, tiek noro padėti. Visos tos reakcijos yra suprantamos. O jausmai bei požiūris į įvaikintą vaiką keičiasi lygiai taip pat, kaip kinta jausmai bei požiūris, kai į šeimą ateina biologinis vaikas. Net ir broliai, bėgant pirmiesiems metams, kai jų gyvenime atsirado sesė, patyrė pačių įvairiausių jausmų. Liepa nebuvo panaši į tą, apie kurią jie svajojo. Taigi, natūralu, kad jiems kilo prieštaringų minčių. Tik po kelių mėnesių, visiems apsipratus su mintimi, kad Liepa yra jų sesutė, nors ir kokia ji būtų, kiekvienas pradėjo kurti savitą ryšį su ja.

Paklausta, ar negąsdino dukrytės praeities „kraitis”, moteris nesudvejoja: jau net mokslininkų yra įrodyta, kad genus veikia aplinka. „Taigi, tas pats žmogus, užaugęs skirtingose aplinkose, gali būti visiškai kitoks.”

Vienintelis dalykas, vis dar keliantis nerimą, yra aplinkinių gailestis įvaikintam vaikui. Ir čia pati didžiausia klaida. Nereikėtų painioti gailesčio ir atjautos. Tai visiškai skirtingi jausmai. Gailestis trukdo vaikui užmegzti tikrus ryšius, auginti savivertę. Todėl visada prašau artimųjų dukrytės negailėti. Juk ji yra laiminga – turi ją mylinčią šeimą, namus, senelius, draugus, visas galimybes užaugti ir daug pasiekti.”

Genus veikia aplinka

„Bet šiandien jūs esate net penkių vaikučių tėvai!” – sakau. Pasak žavios moters, greičiausiai mintys apie įvaikinimą atitraukė juos nuo įkyrių minčių, kaip greičiau susilaukti biologinio vaikučio, leido susitaikyti su netektimi ir atsikratyti įtampos. Taip pora susilaukė dar dviejų berniukų, bet sprendimas įsivaikinti niekur nedingo. O kartu su įvaikinta mergaite į Sinicų šeimą atskubėjo dar vienas vaikutis. „Mažiausiojo sūnaus Vyčio susilaukėme beveik tuo pat metu, kai į mūsų šeimą atėjo įdukra Liepa, kuri su mūsų vidurinėliu Augustinu yra tarsi dvyniai – tarp jų vos poros savaičių skirtumas”, – šypsosi pašnekovė.

Paklausta, ar negąsdino dukrytės praeities „kraitis”, moteris nesudvejoja: jau net mokslininkų yra įrodyta, kad genus veikia aplinka. „Taigi, tas pats žmogus, užaugęs skirtingose aplinkose, gali būti visiškai kitoks.”

Sunkiausia – pradžia

Kai Liepa apsigyveno Sinicų namuose, šeima pasipildė ne vienu, bet dviem mažais vaikais, iš kurių vienas buvo naujagimis. Todėl natūralu, kad visiems šeimos nariams reikėjo iš naujo surasti savo vietą šeimoje. „Liepa iš pradžių nemokėjo žaisti su žaisliukais, tarsi juos būtų pirmą kartą mačiusi savo gyvenime. Būdama trimetė pažintį su žaislais turėjo pradėti nuo barškučių ir kaladėlių. Maistą Liepa ne kramtydavo, bet rydavo. Buvome net pastebėję, kad mergaitė pati save bando žaloti. Dėmesio dar ir dabar labai dažnai reikalauja tik verkdama ar skųsdamasi, kad ją kas nors skriaudžia. Būna, paima brolio daiktą, nors žino, kad mūsų namuose imti kito daiktus be leidimo griežtai draudžiama, paslepia už nugaros, o tada parodo daikto savininkui, kad turi, taip sukeldama pykčius. Liepos buvęs gyvenimas suformavo jai savisaugos mechanizmus ir suvokimą, kad už savo gyvenimą ji atsakinga viena pati, nors ji dar tokia mažutė. Todėl dukrytei labai sunku laikytis susitarimų ir suprasti taisykles, ir ji joms visais įmanomais būdais priešinasi. Tarkim, kaskart paprašyta prieš valgį nusiplauti rankas ar prieš miegą apsirengti pižamą, elgiasi taip, tarsi tuo prašymu ją labai nuskriaudžiame. Natūralu, kad visi vaikai priešinasi, paprašyti daryti tai, ko jie nenori. Tačiau Liepos pasipriešinimas ir reakcija į kiekvieną mūsų, jos tėvų, sprendimą būna hiperbolizuotas. Turbūt reikia laiko”, – viliasi pašnekovė.

DELFI / Andrius Ufartas

Broliški karai – neišvengiami

Jų, kaip ir kitose šeimose, Sinicų namuose išvengti taip pat nepavyksta. Tačiau Alina su vyru nenusimena: „Nesiekiame, kad namuose visada būtų ramu. Ginčydamiesi vaikai daug ko išmoksta, išsiaiškina tam tikras tiesas, pajunta besiformuojančias vertybes, galiausiai – grūdina charakterį. Svarbu leisti vaikams išsiaiškinti patiems, patiriant įvairias pasekmes ir bandant suprasti vienam kitą. Mes su vyru į barnio sūkurį įsitraukiame tik tuomet, kai pamatome rodomą nepagarbą arba pastebime, kad vienas kitą gali užgauti. Paprastai pats geriausias problemų spendimo būdas – pasikalbėti.”

Ne biologinė, bet sava

Per visą pokalbį Alina nė karto neištarė žodžio „svetimas” ar „nemylimas”. Šeima jai yra lyg tvirtovė, pastatyta ant vertybių ir bendros pasaulėžiūros pamatų, kuriuos nuolat abu su vyru lakūnu puoselėja ir augina. Tai vieta, kur gali nusiraminti, suklydęs atsiremti ir ieškoti kitų sprendimų, išgyti pats ir padėti išgyti kitam. „Ir už tai esu dėkinga savo vyrui Vaidui, su kuriuo susipažinome dar būdami studentai. Mes su vyru nesidalijame darbų į „vyriškus” ir „moteriškus”. Kuris tuo metu galime jų imtis, tas ir atliekame. Nėra tokių darbų, kurių Vaidas negalėtų atlikti. Kaip ir nėra „tik mamos” ar „tik tėčio” pareigų. Vaikus auginame kartu.”

Dažnas stebisi, kada gi aš spėjau tiek daug vaikų pagimdyti. O užuojauta? Užjaučia dėl patiriamų vargų auginant jų net penkis. Dažniausiai užuojautos sulaukiu iš vienavaikių tėvų, kurie, sako, ir su vienu mažyliu sunkiai besitvarkantys. O čia – visas penketas…”Alina Sinicė

Alina ir Vaidas nuo mergaitės neketina slėpti, kad ji yra įvaikinta. „Tai Liepos gyvenimas, jos istorija, ir aš neturiu teisės nuo jos nuslėpti to, į ką ji turi teisę. Negaliu savintis jos gyvenimo, kad kokia jo pradžia”, – moteris tvirta dėl savo sprendimo.

Meilės dalyti nereikia

Alina: „Į šeimą atėjus naujam jos nariui tos meilės tiesiog ima ir padaugėja. Ji neišmatuojama ir nepasveriama. Ji yra arba jos tiesiog nėra. Visai kas kita yra dėmesys. Kiekvienam jo reikia ne po lygiai, o tiek, kiek tuo metu reikia. Visi vaikai yra labai skirtingi, tad ir ryšys su kiekvienu savitas. Tarkim, Viliui, kad jaustųsi saugus ir mylimas, kurį laiką dažniausiai užtekdavo tik prisiglausti, o dabar jam norisi labai daug kalbėtis, diskutuoti, ieškoti atsakymų, kaip veikia pasaulio dėsniai. Arčiui anksčiau reikėdavo ilgų pokalbių, o dabar užtenka ir kelių žodelių, jis labai gerai jaučiasi būdamas šalia mūsų, tėvų, ir atlikdamas kartu buities darbus. Augustinui su Liepa dėmesio skiriame žaisdami kartu, nors ir jie mielai drauge gamina pietus, tvarko namus. Pagrandukas praktiškai visada būna kartu su mumis. Netrūksta jam ir brolių bei sesės dėmesio, kurio gauna kartu žaisdamas. Vaikams nebūtina nuolat kartoti, kad juos myli. Tą gali parodyti kartu pažaisdamas, pasekdamas pasaką ar tiesiog tyliai šalia pasėdėdamas.”

***

Sinicų šeima su kitomis darniomis ir gražiomis daugiavaikėmis šeimomis dalyvauja daugiavaikių šeimų asociacijos MES „2017 Metų šeimos“ rinkimuose. Balsuoti už labiausiai patinkančią šeimą galima ČIA. Gegužės 14-ąją, švenčiant Tarptautinę šeimos dieną, renginyje „MES už ŠEIMĄ” bus apdovanota „2017 Metų šeima“, o taip pat ir kitos konkurse dalyvavusios šeimos. Daugiau apie Šeimų dienai skirtą gegužės 14 dienos šventinę eiseną Vilniuje sužinoti galima ČIA.

Mano išsaugoti straipsniai