JUS PASITINKA ATSINAUJINĘS TAVO VAIKAS
Psichologė: ką mamos ir tėčiai turėtų žinoti apie vaiko pykčio protrūkius

Psichologė: ką mamos ir tėčiai turėtų žinoti apie vaiko pykčio protrūkius

„Ko tu pyksti?“, „Nebūk piktas“, – sakome supykusiam vaikui. Norime, kad mūsų vaikai visada šypsotųsi ir turbūt net nesusimąstome apie tai, jog galbūt kaip tik pykčio jausmas padėjo žmogui išlikti ir prisitaikyti per evoliuciją.

Konsultuoja psichologė Tėvų tobulėjimo programos STEP koordinatorė dr. Jolita Jonynienė

Kai žiūrėdama į savo kūdikį mama sako, kad jis atrodo supykęs, tai kelia nuostabą, mat kažkodėl esame įsitikinę, kad tokie mažuliai yra be pykčio. Pyktis yra viena svarbiausių emocijų šalia baimės, liūdesio, džiaugsmo, pasibjaurėjimo, smalsumo. Pastarųjų penkiasdešimties metų tyrimai rodo, kad tai viena tų emocijų, kurią nesunkiai atpažįsta skirtingų kultūrų žmonės. Tai socialinė emocija, kuri yra labai natūrali ir kyla kaip atsakas į skausmą. Pyktis vadinamas socialine emocija todėl, kad visada yra pyktį sukėlęs subjektas, t. y. kitas žmogus.

Moksliniai tyrimai patvirtina, kad jau nuo pat pirmųjų gyvenimo mėnesių kūdikis yra įtraukiamas į socialinius santykius. Taigi, net ir kūdikiai jau geba jausti pyktį.

Kodėl vieni vaikai yra piktesni nei kiti? Kartais net ir sakoma taip: „Tas tai visada piktas.“

Vaiko pyktį sukelia panašios priežastys kaip ir suaugusio žmogaus – ir nuovargis, ir fizinis diskomfortas, ir nepatenkintas savarankiškumo, jautimosi svarbiam, ir kiti poreikiai, į kuriuos tėvai nesugeba sureaguoti.

Tai, kaip reiškiamas pyktis, labai priklauso nuo vaiko temperamento, o šis turi fiziologinį pagrindą, t. y. tam tikri vidiniai organizmo procesai lemia, kad vieni vaikai yra jautresni nei kiti. Sakyčiau, kad yra ne piktesni ar mažiau pikti, o ekspresyvesni ir mažiau ekspresyvūs vaikai. Ekspresyvūs garsiai ir atvirai rodo daug emocijų – ne tik pyktį. Ir kai džiaugiasi, tokie vaikai trypia kojomis, šokinėja ir šūkčioja, ir kai pyksta, garsiai svaidosi žaibais. Mažiau ekspresyvūs vaikai visas emocijas yra linkę „pasilaikyti“.

Psichologai kalba apie tėvų ir vaikų jausmo sąsają, t. y. vaiko elgesys visada paskatina kokį nors tėvų jausmą, pavyzdžiui, džiaugsmo, nevilties, baimės, pykčio ir pan. Suprasdami, ką mes, tėvai, jaučiame, galime sužinoti, ko vaikas siekia savo elgesiu…

Tėvams jų pačių jausmas yra ženklas. Jei netinkamas elgesys mus erzina, galima manyti, kad vaikas siekia dėmesio. Jei reakcija į vaiko elgesį yra pyktis – vadinasi, vaikas siekia valdžios, veliasi į kovą, kas ką valdo. Labai stiprus pyktis ar net įsiutis tėvams dažnai kyla tada, kai atžala nori keršyti: tai rodo, kad turi nuoskaudų. Tėvai jaučiasi beviltiškai tada, kai ir pats vaikas taip jaučiasi…

Suprasdami vaiko elgesio tikslą, į netinkamą jo elgesį galime reaguoti tinkamai. Pavyzdžiui, jei jaučiate, kad pykstate, darote prielaidą, kad vaikas siekia valdžios, o šiuo atveju geriausia rekomendacija yra atsitraukti, atsiriboti, nesivelti į kovą, bet vėliau, ramiomis aplinkybėmis, leisti jam labiau spręsti pačiam, jaustis svarbiam, pavyzdžiui, leisti rinktis drabužėlius, kai eina į lauką, t. y. stengtis, kad valdžios poreikį vaikas patenkintų pozityviais būdais.

Kaip turėtume tinkamai reaguoti į vaiko pyktį?

Įprasta reakcija į vaiko pyktį pirmiausia yra leisti pykti, priimti tą jausmą ir jį toleruoti. Taip pat svarbu būti vaiko emocijų veidrodžiu, atspindėti, ką matote, ir tai garsiai įvardyti, pavyzdžiui, „aš matau, kad tu pyksti, nes nedaviau antro saldainio.“ Reikia padėti vaikui suprasti, ką jaučia.

Taigi, jei vaikas pyksta, svarbu leisti jam pykti, įvardyti jo jausmą ir būti šalia: tiesiog būti šalia arba apkabinti, parodyti, kad esate pasirengę išklausyti.

Ar vaikai geba laikyti pyktį, jį ilgai nešiotis, kaip gebame mes, suaugusieji? Ar jų jausmai žybteli kaip degtukai ir užgęsta?

Vaikų yra įvairių. Vis dėlto manyčiau, kad jų jausmai turėtų būti labiau tokie, kurie „žybteli ir užgęsta.“ Žinoma, su sąlyga, kad turi galimybę būti suprasti, išsirėkti, išlieti jausmą, išsikalbėti. Kaip suaugusio žmogaus, taip ir vaiko nuslopintas pyktis kaupiasi, virsta susvetimėjimo jausmu, jausmu, kad manęs niekas nesupranta, kol anksčiau ar vėliau neišvengiamai prasiveržia. Gerai, jei vaikas yra ekspresyvus: toks išsilieja, išsikalba, išsišaukia. Tėvams sunkiau išbūti šalia tokio, tačiau pačiam vaikui tai sveika. Tas, kuris neišlieja jausmo, kaupia jį, nešioja savyje, vieną dieną vis tiek „sprogsta“. Užslopintas jausmas prasiveržia netinkamu elgesiu ar nevaldomu įtūžiu, kurį sunku ištverti ir tėvams, ir pačiam vaikui.

Ilgai slopinamas, kaupiamas pyktis gali pasireikšti įvairiais somatiniais skausmais. Vaikams dažniausiai skauda pilvuką arba galvą.

Kiekvienas jausmas yra naudingas žmogui. Kokios naudos duoda pyktis? Sakoma, kad žmonės, kurie pykstasi, yra artimesni, jautresni vienas kitam?

Tinkamai įveiktas pyktis išties gali suartinti. Kas tai yra „tinkamai įveiktas“? Kai vaikas turi sąlygas saugiai išlieti savo emocijas, yra mokomas tai daryti konstruktyviai, jei mama, tėtis ar kitas svarbus žmogus tuo metu yra šalia, padeda suprasti, kas vyksta, ir geba priimti emociją.

Pykčiui užplūdus vaiką geriausiai patraukti iš „įvykio“ vietos, nusivesti ar nusinešti į kitą kambarį, pabūti šalia, o emocijai atslūgus pasiūlyti apsikabinti ir tai padaryti. Jei pykčius pavyksta įveikti kaip tik taip, tai net ir didesni konfliktai gali suartinti. Net ir pyktis gali būti puiki proga pabūti su vaiku ir sukurti artimą santykį.

Kodėl plykstelėjus pykčiui pirma kone visų vaikų reakcija yra muštis – kumščiai susigniaužia tarsi savaime?

Tai susiję su biocheminiais procesais, kurie vyksta organizme, kai pradedame pykti. Sugniaužti kumščius skatina organizme išsiskyrę hormonai. Adrenalinas ir kiti energijos teikiantys hormonai plūsteli į raumenis, juos suaktyvina ir tą aktyvumą būtina kur nors „iškrauti“. Kaip? Bėgti arba kautis.

Tokia reakcija yra nulemta evoliucijos. Pyktis yra svarbi apsauginė reakcija į pavojų keliančią aplinką: turiu arba kautis, arba bėgti. Maži vaikai renkasi kovoti. Sugniaužti kumštukai ir kovinė padėtis rodo, kad organizmas sutelkė jėgas.

Kodėl tėvai į vaiko pyktį visada reaguoja labai jautriai – maždaug taip, kaip į kūdikio verksmą: dažniausiai neigiamai ir iškart nori daryti kažką, kad to jausmo nebūtų, mažylis jo nerodytų?

Kai pyksta savas vaikas, mes, mamos ir tėčiai, tai priimame labai asmeniškai, nes, tikėtina, patys prie to jausmo ir prikišome nagus, todėl jaučiamės dėl to ne tik truputį kalti, bet ir bejėgiai tą jausmą valdyti. Pradedame graužtis, kad nemokame susitarti su vaiku ir t. t. Taigi, mes ne tik perimame vaiko emociją, bet dar ir jaučiamės netinkamai besielgiantys, netobuli tėvai. Tai gali būti sunkiai pakeliama, todėl ir norisi, kad viso to tiesiog nebūtų.

Mokyti vaiką valdyti pyktį yra tėvų pareiga ir atsakomybė. Kokie žingsniai?

Mes auginame vaikus ne sau, o tam, kad jie „atrastų“ save ir savo vietą visuomenėje, gerai joje prisitaikytų. Kontroliuoti pyktį yra viena svarbesnių užduočių, nes kai nežinome, ką su viena ar kita emocija daryti, ji gali trukdyti bendrauti.

Jau nuo pirmųjų gyvenimo mėnesių reikia mokyti tinkamos „garo nuleidimo“ technikos. Pirmas žingsnelis – mokyti suprasti, koks tai jausmas jį įvardijant. Deja, mes žinome labai mažai jausmažodžių, kurie padėtų suprasti, ką iš tikrųjų jaučiame vienomis ar kitomis aplinkybėmis. Juk „man pikta“ nėra tas pats, kas „aš įniršęs“ arba „esu susierzinęs.“ Tėvai turėtų mokyti vaiką įvardyti kuo daugiau pykčio ir kitų jausmų atspalvių.

Antras žingsnis – sudaryti sąlygas vaikui namuose pykti, numatyti saugią vietą „išsikrauti“. Tai gali būti kitas kambarys (geriau ne tas, kuriame miega) arba kampelis su kilimėliu, kėdute ar pagalvėle tame pačiame kambaryje, t. y. vaikas turi turėti vietą, kurioje galėtų ramiai pabūti ir nusiraminti.

Trečia, vaikas turi žinoti aiškias taisykles, kaip galima ir kaip negalima elgtis supykus, pavyzdžiui, negalima laužyti žaislų, žaloti savęs, muštis ir pan. Taip pat svarbu, kad žinotų padarinius, kurie lauks sulaužius taisyklę: „Kai esi piktas, aš būsiu šalia tavęs, jei pradėsi muštis, pasitrauksiu“, t. y. mama nesėdės dantis sukandusi ir nekentės mušama.

Ketvirta, tėvai savo elgesiu turi rodyti tinkamą pykčio higienos pavyzdį. Pavyzdžiui, jei aš supykau ant vaiko ar vyro, galiu garsiai tai ir pasakyti: „Šiuo metu aš labai pykstu, geriau nueisiu išgerti arbatos ir nurimsiu, o nurimusi grįšiu ir pasikalbėsiu su tavimi.“

Kartais patariama leisti vaikui pyktį išlieti fiziškai, pavyzdžiui, pakabinti jo kambaryje kriaušę, kurią galėtų kumščiuoti, arba nupirkti specialų minkštą žaislą jausmų iškrovoms. Ar tinkama tokia pykčio higiena?

Sunku vertinti, kiek tai yra tinkama ar netinkama, nes svarbu atsižvelgti į konkretų vaiką ir konkrečias aplinkybes. Yra vaikų, kuriuos pykčio priepuoliai ištinka rečiau ir juos puikiai nuramina atsitraukimas, ramus pabuvimas ir pakvėpavimas. Kitus, ekspresyviuosius, piktumas ištinka dažniau, manau, kad jiems fizinis pykčio išliejimas tikrai gali padėti.

Tačiau svarbu nustatyti taisykles, pavyzdžiui, „jei nori rėkti, tai rėk stovėdamas vienoje vietoje“, „supykęs kumščiuoti gali ne sesę ir ne brolį, o tik pagalvę arba kriaušę.“ Ekspresyviai pykstantiems vaikams reikėtų sudaryti galimybę pykčio energiją išlakstyti kieme spardant kamuolį, ištapyti akvarele ar išplėšyti plėšant popierių, išminkyti minkant plastiliną ir pan.

Nenuvertinčiau ir priemonių, kurios rekomenduojamos suaugusiesiems, t. y. skaičiuoti iki penkių ar dešimties. Gali būti, kad kartais tai suveiks, o kartais – ne, bet svarbu vaiką mokyti, rodyti, kad galima elgtis ir taip.  

author avatar
super_admin
Mano išsaugoti straipsniai

SKAITOMIAUSI