Technologijos ir dirbtinis intelektas šiandien lydi vaikus nuo pat mažens – jie daug laiko praleidžia prie ekranų – žaidimuose, vaizdo filmukuose – bet vis rečiau bendrauja vieni su kitais, vis rečiau pasineria į gyvą kūrybos procesą.
Technologijos keičia ir emocinę būseną. Psichologai pastebi: šiandieniniai vaikai sunkiau susikaupia, trumpėja dėmesio trukmė, mažėja susidomėjimas konkrečia veikla.
Tokioje aplinkoje ypač svarbu išlaikyti ryšį su kūryba, įsitikinusi vaikų ir jaunimo klubo „Lakštingala“ dailės ir dizaino mokytoja Gitana Čepytė-Zalieckienė.
„Kūryba – tai būdas vaikui sugrįžti į save. Kai vaikas ima teptuką ar vilnos gabalėlį, jis ne tik kuria paveikslą – jis kuria save,“ – sako G. Čepytė-Zalieckienė.
Kūryba – kelias į aktyvumą, atsakomybę ir savivertę
Pasak Gitanos Čepytės, kūrybinės rankų veiklos – piešimas, tapyba, pynimas, vėrimas, vėlimas ar bet kurie kiti rankdarbiai tampa tarsi priešnuodžiu šiandienos ekranų kultūrai.
„Kūryba grąžina vaikui galimybę veikti ir spręsti savarankiškai, patirti gyvai. Ji įdarbina mąstymą, įtraukia pojūčius, sužadina vaizduotę ir suteikia tikrą kūrimo džiaugsmą – priešingai nei pasyvumas, kurį skatina ekranai,“ – sako Gitana.
Jos vadovaujamuose būreliuose vaikai mokosi atsakomybės ir drąsos klysti, nes kiekviena kūrybinė užduotis – mažas iššūkis: ką pasirinkti, kaip padaryti, kad veiktų ir būtų gražu.
„Kai vaikas sukuria nors mažą smulkmeną, jis pajunta: aš galiu. Šito jausmo nepakeis joks ekranas,“ – įsitikinusi dailės mokytoja.
Kūryba ugdo kantrybę, kruopštumą ir savitvardą – tai ypač matyti iš aštuonmečio Tado istorijos.
„Iš pradžių jis viską darydavo labai greitai, netvarkingai – vos pradėjęs numesdavo. O dabar kuria smulkius, kantrybės reikalaujančius meno kūrinius. Kiekvienas mažas darbelis jį ramina. Matosi, kaip stiprėja dėmesys, judesiai tampa tikslesni, o kartu auga ir pasitikėjimas savimi,“ – pasakoja Gitana.
Septyniolikmečio Vakario istorija parodo, kad atėjęs vaikas piešdavo tik juodai pilkus piešinius. Po kurio laiko, jam atsivėrus ir susiradus draugų, piešiniai tapo spalvoti.
Neformalusis ugdymas – laisvės ir augimo erdvė
„Neformalusis ugdymas duoda tai, ko kartais pritrūksta pamokose: laisvę tyrinėti, išreikšti save ir patirti sėkmę be pažymio. Čia vaikas mokosi per veiksmą, pojūtį ir bandymą. Dailės pamoka – tai būdas mankštinti smegenis, lavinti mąstymą ir emocinį atsparumą,“ – sako Gitana.
Ji įsitikinusi, kad kūryba padeda atgauti žmogišką pusiausvyrą technologijų amžiuje.
„Technologijos – puikus pagalbininkas, bet jos niekada nepakeis žmogaus rankų, akių, širdies ir minties ryšio. Kai vaikas ima teptuką ar molio gabalėlį, jis ne tik kuria paveikslą – jis kuria save. Kūryba atgaivina, įgalina ir sugrąžina vaikams pasitikėjimą savimi.“
Pedagogė pastebi, kad kūrybinės pamokos vaikams tampa saugia erdve augti – tiek meniškai, tiek emociškai.
„Kartais vaikai ateina pavargę ar tylūs, o po pamokos šypsosi, juokiasi, rodo savo darbus. Kūryba tiesiog išjudina iš vidaus,“ – šypsosi mokytoja.
Ji tiki, kad būtent tokios patirtys formuoja drąsesnį, jautresnį ir stipresnį žmogų.
„Kai vaikas atranda, kad jo rankos gali sukurti kažką gražaus, jis pradeda tikėti savimi. O tai – pats svarbiausias kūrinys.“
