Metukų neturinti mergaitė ko nors negavusi krenta ant grindų ir ima rėkti. Jos mama klausia psichologės – ar ne per anksti taip reikšti pyktį, ir kaip elgtis tėvams tokioje situacijoje?
Skaitytojos klausimas:
„Turiu du vaikus: 9 metų sūnų ir 10 mėnesių dukrą. Mano dukrytė, kai supyksta, kai ko nors neduodi, tai griūna ant žemės, rėkia, ir tai jau kartojasi kažkur mėnuo. Nebuvau dar susidūrus su tokiomis problemomis, o tuo labiau, kad neįsivaizduoju, kaip man reaguoti į tokias jos isterijas. Man labai keista, kai tokia maža ir jau griūna iš pykčio. Prašau patarti, kaip turėčiau elgtis tokioje situacijoje?”
Į klausimą atsako individualiosios psichologijos konsultantė Rasa Kardaitė Vėlyvienė, www.ipi.lt.
Laba diena, Laima, panašu, kad jūsų dukrytė stipraus charakterio ir jau nuo 10 -ties mėnesių labai aiškiai moka pasakyti/parodyti, ko ji norėtų, kas jai tinka/patinka, kas ne.
Minite, kad jums keista, kai tokia maža ir jau griūna iš pykčio. O kada jums būtų nelabai keista, kai žmogus iš pykčio griūna ar dar ką įdomaus sugalvojau veikti? Manau, kad nėra tokio amžiaus, kai „leidžiama”, toleruojami pykčio „kritimai” ar kiti nelabai tinkami pykčio išraiškos būdai.
Gražus jūsų kvietimas patarti jums, kaip turėtumėte elgtis tokioje situacijoje, manote, kad tinkamas elgesys ir reakcija tokiu momentu yra labai svarbi vaikui. Ir tai tiesa. Taip pat labai svarbu ar vaiko pabandytas elgesys taps įprastu. Ir tai priklausys nuo to elgesio pasekmių. Ką suaugę daro vaiko pykčio išraiškos metu svarbu ar vaikas ir toliau rinksis tokį jausmo išraiškos metodą ar kažką keis savo elgesyje.
Laima, o kaip jūs rodote savo pyktį? Kas jus mokė pykti? Kas mokė rodyti tinkamai pyktį, išsakyti apie šį nelengvai pakeliamą jausmą? Gal būt turite gražių savo gyvenimo istorijos pavyzdžių, ką galėtumėte pritaikyti ir auklėjant savo dukrytę. O gal galite prisiminti iš savo vaikystės, kai labai, labai supykdavote, būdavote pikta taip smarkiai, kad net griūdavote, o gal tik norėdavote nugriūti ant žemės, o gal dar ką norėjote smarkiai, smarkiai padaryti, kokia būdavo jus supančių suaugusiųjų reakcija? Ką jie sakydavo arba nesakydavo, ką jie darydavo arba nedarydavo, kaip jie elgdavosi tokiose situacijose? Ir kaip norėjote, kad tuo metu, kai jūs pykstate, sureaguotu šalia esantis suaugęs?
O gal kaip tik esate toks žmogus, kuris būdavo „labai geras vaikas ir niekada nepykdavo”? Ar tikrai? Ar tikrai „geri vaikai nepyksta“? O jeigu pyksta tai kaip? Kas jiems galima, o kas ne? Ar iš vis galima pykti? Jeigu taip, tai kaip? Jeigu ne, tai kas tuomet?
Gal šie klausimai jums labiau padės suprasti savo dukrytę, atlaikyti jos jausmus ir emocijas, mokinti ją tinkamai juos reikšti.
O kaip iš tikrųjų elgtis? Leiskite dukrytei rinktis. Pasirinkimus siūlykite kuo paprastesnius, įsiklausydama ir stebėdama savo mergaitę. O gal jūsų dukrytė nepaklūsta tik tuomet, kai reikia ilgiau kažkur pabūti, kur jai yra per sunku? Gal norite reikalauti, kas jai nepakeliamas uždavinys?
Vaikas, kuris daug juda, nenustygsta vietoje, „krenta”, tiesiog nori parodyti, kad laikas energiją nukreipti kažkur kitur. Rodykite meilę ir supratimą, palaikymą, siunčiant savo vaikams žinutes, tiek verbalines, tiek neverbalines.
Stiprybės būti mama!
