„Mes, mamos, labai domimės vaiko raida, bet kodėl nėra net tokios sąvokos kaip „motinos raida”?”
Kūrybininkė ir fotoprojekto „Mamystė” įkvėpėja Aušra Paukštytė (30 m.), 1,5 m. Aistės mama, dalijasi savo patirtimi apie karjeros moters virsmą mama, būdų patirti motinystės įvairovę ir iššūkius, su kuriais susiduriame augindami vaikus dabar, informacijos pertekliaus amžiuje.
Aušra: „Man atrodo, egzistuoja kažkoks archajinis „motinos” stereotipas, iš kurio turėtum suprasti, kad motinystė – tai savaime suprantamas dalykas, tiesiog nutinkantis vos gimus vaikui. Daliai moterų galbūt taip ir yra: paimi kūdikį ant rankų ir iš karto patiri euforiją, atrandi tobulą ryšį. Bet taip būna ne visoms, yra ir kita stovykla. Tai moterys, kurios turi išmokti būti mamomis, suprasti savo vaiką, jo poreikius ir suvokti savo pačios besikeičiančią asmenybę, susitaikyti su nauju vaidmeniu, kai, atrodo, gyvenimas verčiasi aukštyn kojom.”
Aušra pasakoja, kad atvirai apie vaikų auginimo džiaugsmus ir sunkumus skatinantis kalbėti fotoprojektas atsirado iš jos pačios motinystės patirčių ir ieškojimų: „Mano pirmieji netobuli metai su kūdikiu man buvo toks šokas… Visada save laikiau labai stipria ir neabejojau, kad puikiai susitvarkysiu su mamos pareigomis. O kai vieni po kitų ėmė „lįsti” nenumatyti sunkumai, labai sutrikau. Ir nustebau, kodėl taip mažai šnekama apie nepagražintą motinystės pusę, kodėl Lietuvoje tai vis dar šioks toks tabu.
Taip po truputį subrendo mintis, kad reikia apie tai pasakoti. Kad būsimos mamos neįsivaizduotų, kaip stovėsi rugių lauke leidžiantis saulei apsikabinusi pilvą, paskui – kūdikį… Galbūt draugės pasipasakoja viena kitai apie motinystės sunkumus. Žinoma, tai sklando kažkur ore, bet ten, kur mes pratę ieškoti informacijos, tokių istorijų ir patirčių beveik nėra. Užsienio spaudoje ir internete to realaus turinio yra kur kas daugiau. Nebijoma kalbėti apie pogimdines depresijas, apie vaikų pykčio priepuolius ir panašius dalykus. Ten mamos kalba atvirai, bet nedramatizuoja, sugeba tuos išgyvenimus perteikti su humoru. Ir sulaukia labai teigiamų reakcijų, nes tai lyg kolektyvinė terapija, kai atvirai išsikalbėdama sulauki bendraminčių paramos. Tuo tarpu mamos, visą laiką šnekančios tik teigiamus dalykus ir kritikuojančios poreikį dalytis tuo, kad motinystė kartais gali ir slėgti, man kelia įtarimų. Atrodo, kad jos negali būti iki galo atviros pačios sau.”
Motinystė išmoko neteisti
„Susitikimai su mamomis darant „Mamystės” fotoprojektą man padėjo suvokti, kad nėra nei juodos, nei baltos motinystės pusės. Žmonės būna skirtingi, taip ir motinystė gali būti labai įvairi. Kiekviena mama turi savo unikalią patirtį, vyrą, nėštumą, gimdymą. Ir kai ateini pas moterį į namus, ji tau nuo a iki z papasakoja savo istoriją, iš jos pasakojimo tampa visiškai aišku, kodėl ji pasirinko tuos ar kitus auklėjimo būdus ir kodėl jai jie tinka. Nors tu gali ir nepritarti jos principams ar auklėjimui, bet žinodama aplinkybes tiesiog priimi tą kitokį požiūrį. Nebegali teisti pasirinkimo, nes puikiai supranti, iš kur jis, kas jį nulėmė.
Projekte sutikau ne tik atvirai apie sunkumus kalbančių mamų, bet ir daugybę puikių, gražių pavyzdžių, tobulų istorijų moterų, kurioms motinystė – tai visiška pilnatvė ir moteriškumo išsipildymas. Visos mamos unikalios, jų istorijų net neįmanoma apibendrinti. Svarbiausia – parodyti, kokios skirtingos gali būti motinystės patirtys.”
Bet iš kur kyla tas mamiškas teisuoliškumas ir kito kelio kritika? „Iš to, kad motinystė nėra tikslusis mokslas, ji neturi aiškių ribų ir vienareikšmiškų atsakymų. O vienas kitam prieštaraujančių teorijų ir patarimų yra begalė. Bet „motinos raida”, sakyčiau, pasiekia brandos fazę tuomet, kai nuomonės ir patarimai „iš šalies” ima tavęs nebeveikti – tu tiesiog nusiramini ir leidi sau jausti, kas geriausia tau ir tavo kūdikiui.”
Informacijos vakuumas
„Mamystės” projektą sekančios ir jame dalyvaujančios mamos sudaro nemažą bendruomenę, tiesa, ši bendruomenė – virtuali. Kaip toks smarkus interneto skverbimasis į kasdienybę veikia mūsų santykius su vaikais ir motinystės patirtis, klausiu Aušros.
„Didele dalimi motinystės laimė priklauso nuo mūsų aplinkos. Aš pati, kai susilaukiau dukters, buvau neseniai grįžusi iš emigracijos, visi mano ryšiai buvo seni, beveik niekas iš aplinkinių, išskyrus gimines, tuo metu neaugino vaikų. Taip likau viena su buities klausimais apie vaiko miegą, sveikatą, kitus dalykus, o supratimą ir pagalbą iš pradžių radau tik interneto forumuose. Ten visi mamiški klausimai ir jausmai randa atsaką, supranti, kad jie normalūs ir turi savo auditoriją, kad tau ir tavo vaikui greičiausiai viskas gerai.
Mes, interneto tėvų karta, nebemokame gyventi vieno linijinio gyvenimo, kaip tai darydavo mūsų tėvai. Mums reikia ne tik būti, bet ir parodyti, kas aš, kokie mano laimėjimai, kuo esu ypatingas. Mus tokius padarė socialiniai tinklai.Aušra PAUKŠTYTĖ
Ir vis dėlto nors gyvename informacijos pertekliaus amžiuje, mamos patiria nuolatinį informacijos vakuumą. Mat mes dažniausiai pradedame viskuo domėtis tik tada, kai būna per vėlu – vaikas jau serga, nemiega, nevalgo ir pan. Puoli ieškoti informacijos „čia” ir „dabar”, o tada labai nesunku nuklysti į keistas interneto platybes. Nes vis dėlto forumai – labai abejotinas informacijos šaltinis. Ten daug daugiau emocijų, erzelio, nei rimtų faktų ar patikrintos informacijos.”
Socialinių tinklų iššūkis
„Apskritai masinės visuomenės informavimo priemonės pasaulį perėmė greitai ir grubiuoju būdu. Juk mes vaikus auginame su išmaniaisiais telefonais rankose. Mano darbas susijęs su komunikacija, todėl man reikia nuolat būti online, bet pagal savo vertybes vaiko nenoriu laikyti tarp filmukų, telefonų ir „planšečių”. Taip save įpainioji į nuolatinį prieštaravimą, meluoji ir vaikui, ir sau…
Mes, interneto tėvų karta, nebemokame gyventi vieno linijinio gyvenimo, kaip tai darydavo mūsų tėvai. Mums reikia ne tik būti, bet ir parodyti, kas aš, kokie mano laimėjimai, kuo esu ypatingas. Mus tokius padarė socialiniai tinklai. Kai tu dirbi darbus, gyveni aktyvų socialinį gyvenimą, keliauji, įpranti, kad tavo paskyra socialiniuose tinkluose visada atrodo wow. O kai susilauki vaikų? Nebeturi parodyti nieko, išskyrus vaiką, kuris nesikeičia taip smarkiai kiekvieną dieną ir nėra toks wow, kaip ankstesnį gyvenimą gyvenančių draugų kasdienybės dokumentavimas.
Mes, interneto tėvų karta, nebemokame gyventi vieno linijinio gyvenimo, kaip tai darydavo mūsų tėvai. Mums reikia ne tik būti, bet ir parodyti, kas aš, kokie mano laimėjimai, kuo esu ypatingas. Mus tokius padarė socialiniai tinklai.Aušra PAUKŠTYTĖ
Kai nebegali savęs pateikti kaip užsiėmusios ir įdomios karjeros moters, tada jau geriau būk tobula mama. Su instagramu, gražiomis suknelėmis. Ir tavo vaikas, žinoma, privalo būti fainas. Nes reikia parodyti apčiuopiamą rezultatą. Mes nebemokame patirti dzen būsenos, kai sugebi džiaugtis paprastais dalykais ir kasdienybe. Mums norisi paralelių gyvenimų, nebeužtenka „sėdėti namie su vaiku”, negalime pripažinti, kad gyvenimas iš tiesų pasikeitė, sulėtėjo, ir tai normalu. Ne, mes vis dar norime būti ir atrodyti wow, nors tai pasiekti dažnai yra beprotiškai sunku, jei tik apskritai įmanoma. Galiausiai pasieki tik įvaizdį socialiniuose tinkluose, o ne tikrąjį pilnatvės išgyvenimą.”
Karjera ir vaikai – (ne)įmanoma misija?
„Dar kitas dalykas, kad mūsų laikais moteris turi be galo daug skirtingų vaidmenų. Turi būti moteris-karjeristė, moteris-meilužė, moteris-žmona… O moteris-mama visa tai bent kuriam laikui nubraukia. Kai gimsta vaikas, supranti, kad tavo karjera neišvengiamai pasikeitė. O jeigu ne ir tu sugebi suderinti darbą ir vaikus, tau iš visų pusių tai stengsis nuolatos priminti, nes mūsų visuomenėje tokia sėkmė nėra normalus ir įprastas dalykas.
Vis dėlto Lietuvoje nepaprastai vertinamas darbas ir rezultatai. Labai lietuviškas bruožas yra būti „kažko” pasiekusiam. Tu privalai turėti įspūdingą CV. Bet augindama vaikus iš viso to „iškrenti”, o iš draugų ir buvusių kolegų nuolat sulauki keistų klausimų, vertinimų ir pastabų („Tai vis dar su vaiku sėdi namie?”, „O ką dar veiki, be to, kad būni su vaiku?”). Ir, žinoma, klausaisi pasakojimų apie pažįstamas moteris, kurios iškart pagimdžiusios grįžta į darbus „ir puikiai tvarkosi.” Tuo tarpu Londone gali iki senatvės dirbti padavėju ir turėti įdomių pomėgių – niekas neprikaišioja, kad tu nieko nenuveikei, nepadarei karjeros, jei tik esi laimingas ir patenkintas savo veikla. Pas mus kažkodėl privalai būti sėkmingas!
Jei visą gyvenimą tuo tikėjai, buvai karjeristė, dirbai ir tada tapai mama, visai nekeista, kad pasaulis tau gali apsiversti aukštyn kojom. Bet mamos raida tuo ir įdomi, kad suteikia progą save pažinti iš naujo ir visai kitokią, negu buvai anksčiau.”
Straipsnis buvo publikuotas TAVO VAIKO žurnale.
