JUS PASITINKA ATSINAUJINĘS TAVO VAIKAS
Ką privalu žinoti apie animacinius filmus: psichiatro L. Slušnio įspėjimas tėvams

Ką privalu žinoti apie animacinius filmus: psichiatro L. Slušnio įspėjimas tėvams

Ar jūsų vaikas jau matė savo pirmąjį filmuką? Kas tai buvo – „Teletabiai”, „Maša ir lokys”, o gal… „Simpsonai?” Konsultuoja vaikų ir paauglių psichiatras Lietuvos kino studijos Filmų indeksavimo komisijos narys Linas Slušnys.

Tinkamai ar ne pa(si)rinkote, perskaitę šį tekstą, spręskite patys. „Svarbu suprasti, kad žiūrėdamas filmuką vaikas mokosi. Todėl kaskart, kai jungiate televizorių ar kompiuterį, paklauskite savęs, ko noriu išmokyti savo vaiką”, – pataria psichiatras Linas Slušnys.

Tinka ar ne

Kai rinkoje pasirodo naujas filmukas, tinka ar ne ir kokio amžiaus auditorijai tinka, sprendžia Filmų indeksavimo komisija, kuri skiria tam tikrą indeksą, t. y. nustato amžiaus cenzą. Pavyzdžiui, jei Lietuvoje rodomas filmas yra pažymėtas „V”, tai rodo, kad jis tinka įvairaus amžiaus žiūrovams; jei indeksas yra „N-7″, tai rodo, kad jaunesniems kaip 7 m. žiūrovams šį filmą rekomenduojama žiūrėti tik kartu su pilnamečiais asmenimis ir t. t.

Vertindama konkretų filmą komisija atsižvelgia į tai, ar ir kiek jame yra smurto ir patyčių, baimę ar pasišlykštėjimą keliančių, žiaurumą ar nuogą kūną demonstruojančių scenų; taip pats scenų, kurios skatina įvairias priklausomybes – rūkymą, alkoholio vartojimą; vertinamas ir kalbos grožis, t. y. vartojama ar ne necenzūrinė kalba…

Pasak psichiatro L.Slušnio, įdomu ir keblu yra tai, kad skirtingų šalių komisijos tą patį filmą gali įvertinti labai skirtingai. „Vienos šalies vertintojai filmą pažymi indeksu „N-7″, o kitoje šalyje tas pats filmas gali būti pažymėtas tik „N-13″ ar net „N-18″. Griežčiausi vertintojai yra amerikiečiai, o europiečiai, ypač Skandinavijos šalys, yra kur kas liberalesni. Pasakysiu drąsiau: amerikiečiai turi daugiau atsakomybės, o Europoje šiuo klausimu palaida bala.”

Jei ekrane matyti indeksas „N-7″, tai rodo, kad vaikams, kuriems nėra septynerių, to filmo žiūrėti negalima. Bet, pavyzdžiui, nors populiariausiu visų laikų animaciniu serialu vadinamų „Simpsonų” dažna serija pažymėta ženklu „N-18″, bet nesijaudiname net jei jį žiūri trimetukai… Juk filmukas!

Vida Press

Ką duoda filmo žymėjimas indeksu?

Jei atvirai, į filmo reitingus, indeksus siūlyčiau nežiūrėti labai rimtai. Tai nėra svarbiausias kriterijus, tinka jis jūsų vaikui ar ne. Yra filmukų, prie kurių turinio net griežti vertintojai negali prikibti: nėra nei smurto, nei baisybių, nei vartojimą labai skatinančių scenų, nes, tiesą pasakius, nėra jokio turinio. Tai tušti filmukai, kurie dažnai žymimi indeksu V arba išvis neindeksuojami. Keista padėtis – tarsi drąsiai galime leisti vaikui jį žiūrėti, nes atitinka visus to amžiaus kategorijai keliamus reikalavimus, bet yra, tiesiai šviesiai vadinkime, bukas. Ne kas kitas, o tėvai turėtų atlikti filmuko cenzūrą ir nuspręsti, nori ar ne, kad jų vaikas tai žiūrėtų. Neturėkime iliuzijų, kad kažkas kitas turi apsaugoti jūsų vaiką. Pirmiausia tai padaryti turite patys. Jei filmas jums atrodo netinkamas, vaikui tiesiog neleidžiate jo žiūrėti. Taškas.

Kas nutiks, jei nekreipiame dėmesio į amžiaus cenzą, neatliekame cenzūros, o tiesiog leidžiame savo pypliams žiūrėti visus filmukus, kuriuos rodo per televizorių?

Tai šeimos vertybių klausimas. Jeigu tėvai jas saugo ir puoselėja, turi apsispręsti, kas jiems priimtina, o kas ne, ir nustatyti tam tikras taisykles.

Vienos šalies vertintojai filmą pažymi indeksu „N-7″, o kitoje šalyje tas pats filmas gali būti pažymėtas tik „N-13″ ar net „N-18″. Griežčiausi vertintojai yra amerikiečiai, o europiečiai, ypač Skandinavijos šalys, yra kur kas liberalesni.Linas SLUŠNYS

Svarbu suprasti, kad žiūrėdamas vaikas mokosi. Todėl kaskart, kai jungiate televizorių ar kompiuterį, paklauskite savęs, ko noriu išmokyti savo vaiką. Ko jis mokysis tai žiūrėdamas? Pavyzdžiui, animacinis filmukas „Tomas ir Džeris” iš pirmo žvilgsnio atrodo ir gražus, ir linksmas, ir gana nekaltas. Ir – tai taip pat svarbu profesionaliai ir kokybiškai „padarytas”. Bet kiek ten smurto! Filmo scenarijus paremtas patyčiomis, santykiu, kuris kurį apgaus, nukaus, įveiks, įžeis, labiau įskaudins. Ar norite, kad to mokytųsi jūsų vaikai? Walto Dysney’aus kompanija yra sukūrusi labai gerų ir gražų filmukų, tačiau mūsų televizijos jų neįperka. Mažasis žiūrovas yra maitinamas pigiausia animacijos produkcija, ir tai akivaizdu.

Kas yra gera, kokybiška animacija? Žinių neturinti mama mato gražiai nupieštus peliukus, kačiukus ir jai atrodo, kad viskas gerai, nes vaikiška.

Jei personažo judesys kuriamas iš trijų-keturių kadrų, galime manyti, kad animacijos kultūra yra žemo lygio. Rinkdami filmukus turėtume įvertinti ir „techninę” pusę, ir turinį. Svarbu, ką matome ir ką girdime. Gero animacinio filmuko turinys yra kokybiškas – be smurto, neagresyvus, kalba graži, be keiksmažodžių ir pan. Pavyzdžiui, „Kempiniukas plačiakelnis” yra madingas ir populiarus vaikiškas filmukas. Tačiau aš nuoširdžiai sakau, kad jis bukas. Jis nėra nei geras, nei blogas, tiesiog prasto animacinio filmo pavyzdys. Didelės žalos vaikams nepadarys, tačiau ir naudos jokios neduos.

Jei animacijos kokybė netenkina mamos ar tėčio, to visiškai pakanka, kad pasakytumėte savo vaikui: „Mūsų šeimoje tokių dalykų nebus.”

Vida Press

Vaikiški animaciniai filmukai – pramoga ar būdas ugdytis?

Norėčiau, kad tai būtų ugdymas. Norėčiau, kad vaikai žiūrėtų filmukus, po kurių jų galvelėje sukirbėtų kokia nors mintis, idėja, o širdelėje pabustų jausmas. Pavyzdžiui, taip nutinka kaskart žiūrint filmuką „Elniukas Eicho” ir pan. Dabar labai daug tokios animacijos, kurią vaikas sėdi ir žiūri, o kai paklausi, apie ką filmukas, tik gūžteli pečiais, nes nežino, ką pasakyti, nėra ką papasakoti.

Dažnai pirmą filmuką „pakišame” dar kūdikiui, kad bent truputį ramiai pasėdėtų ir paspoksotų, o mama galėtų kokį darbą nudirbti ar atsikvėpti. Animacija tampa įrankiu, kai vaiką reikia nuraminti, nukreipti jo dėmesį, kartais net padeda užmigdyti. Juk yra net kūdikių kanalai (pavyzdžiui, BABY TV), kurie transliuoja tik kūdikiškus filmukus.

Tai būdas „atsikratyti” vaikų. Taip elgdamiesi bendravimą su vaiku, rūpinimąsi juo, jo auklėjimą ir svarbiausių poreikių patenkinimą perleidžiame technikai. Tai patogu ir dažniausiai kyla iš tėvų tingumo. Mama ar tėtis tingi pagalvoti, būti kūrybiški, rasti kitą išeitį, todėl renkasi paprasčiausią būdą, kuris nėra tinkamas ryšiui su savo kūdikiu megzti. Vis dėlto jei nutinka retsykiais, tikrai nieko tokio. Labai blogai, jei tai vyksta dažnai ar nuolat. Nereikia stebėtis, kai tėvai savo mažus vaikus palieka prižiūrėti svetimiems ir anksti išeina į darbus, užuot patys raminę, guodę, žaidinę ar migdę savo kūdikį „atiduodame” „Baby TV” kanalui. Televizorius ar kompiuteris vaiko poreikį užmegzti ryšį, turėti santykį su kitu „apkrauna” vaizdais, garsais, tačiau neduoda jokios emocijos, grįžtamojo ryšio.

Turime žinoti, kad kaip šiandien mes elgiamės su savo vaikais, kažkada jie elgsis su mumis ir jau savo vaikais. Ką darome jiems dabar, tą jie darys ateityje.

Kaip ilgai mažam vaikui leisti sėdėti prie filmukų, jei tėvai vis dėlto neįsivaizduoja savo gyvenimo be televizoriaus?

Kūdikio, mažo vaiko nebrandžios smegenys, nervų sistema, jam per daug vaizdų, spalvų, garsų. Gali sutrikti miegas. Pervargęs mažyliai miego nori, bet matyti vaizdai smegenyse toliau „važiuoja”. Ateityje per daug vaizdų gavę vaikai gali turėti rimtų dėmesio stokos bėdų, augti hiperaktyvūs. Net ir vyresnių vaikučių, jei pažiūri daugiau nei du filmukus, keičiasi elgesys – tampa dirglūs, irzlūs, paprašyti eiti nuo ekrano susierzina, pradeda pykti, trypti kojomis.

Jei vaikui neįdomi senoji animacija, nereikia jos brukti. Nebūtina laikytis įsikibus senų dalykų, nes yra labai geros ir kokybiškos šiuolaikinės animacijos. Tiesiog reikia tuo domėtis ir ieškoti. Nėra taip, kad šiuolaikinis pasaulis kuria tik blogus dalykus.Linas SLUŠNYS

Nieko baisaus nenutiks, jei filmukus vaikas žiūrės penkiolika-dvidešimt minučių per dieną.

Senieji rusiški filmukai vis dar laikomi gerosios animacijos etalonu. Yra mamų, kurios savo vaikams draudžia viską, kas šiuolaikiška, jų XXI a. vaikai auga žiūrėdami XX a. filmukus. Bet gal ta senoji geroji animacija jau seniai neatitinka laikmečio realijų? Gal šiuolaikiniams vaikams, kad ugdytųsi, reikia kitokių vaizdų, kitokių pamokų?

Sunku atsakyti vienareikšmiškai. Gali būti, kad sena gera animacija tikrai yra senstelėjusi, kokybės, spalvų požiūriu tai jau tikrai. Jei vaikui neįdomi senoji animacija, nereikia jos brukti. Nebūtina laikytis įsikibus senų dalykų, nes yra labai geros ir kokybiškos šiuolaikinės animacijos. Tiesiog reikia tuo domėtis ir ieškoti. Nėra taip, kad šiuolaikinis pasaulis kuria tik blogus dalykus. Rekomenduočiau JAV kompiuterinės animacijos kompanijos PIXAR kuriamus filmukus. Jie superiniai!

Šiuolaikinės rusų animacijos topas – serialas „Maša ir lokys”. Linksmas, šviesus, su humoru, be keiksmažodžių, gražiai nupieštas. Jo savo vaikams nedraudžia net tos griežtos mamos, kurios draudžia beveik viską. Tačiau pasigirsta pedagogų nuomonių, esą tai pats blogiausias filmukas per animacijos istoriją, nes vaikus moko galvoti tik apie save: „Aš, aš, aš!” Ką manote apie šį fenomeną?

Mane apima dvilypis jausmas. Maša atstovauja vaikų, o lokys – suaugusiųjų pasauliui. Kartais lokys demonstruoja gana gražią suaugusiojo reakciją į vaiką, parodo, kaip galima susitvarkyti su tuo, kas nutinka, bet kartais jo, suaugėlio, elgesys kelia rimtų abejonių. Maša vaizduojama kaip kaprizingas vaikas, kuriam viskas leidžiama, ir tai linksma, faina. Bet paklauskime savęs, ar norime auginti vaiką, kuriam leidžiama viskas.

Kartu tai tikrai nėra pats blogiausias filmukas, nes turi moralą, yra nemažai pamokančių situacijų. Rekomenduočiau jį vaikams nuo 3 m.

Vida Press

Yra nuomonė, kad animacinių filmukų vaikams apskritai nereikia, užtenka skaitomų pasakų. Teigiama, kad skaitoma ar klausoma pasaka skatina vaizduotę, personažą vaikas sukuria panašų į save, todėl lengviau įsijaučia ir gali „spręsti” savo vidines problemas, „augti”. O filmukai – tai „sukramtytas” produktas, lyg koks greitas maistas: tik užkemša smegenis vaizdais, vaizduotei palikdami vis mažiau vietos; o personažas yra sukurtas ir dažniausiai visai nepanašus į vaiką…

Iki 3 m. vaikams animacijos tikrai visai nereikia. Tyrimais įrodyta, kad nuolatinis vaizdų žiūrėjimas „ištrina” vaizduotę, t. y. kuo atmintyje daugiau vaizdų, tuo mažiau vietos vaizduotei.

Neurologiniai ir psichoneurologiniai tyrimai rodo, kad klausydami ar skaitydami pasaką vaikai „mato” vaizdą ir tai susiję su aktyvia smegenų veikla. Kai žiūri filmuką, vaikas mato jau sukurtą vaizdą, jam nieko nereikia kurti, jis TIK žiūri. Jei vaikams tik rodysime filmukus ir neseksime pasakų, tai gali tapti rimta bėda. Gali būti, kad ateityje žmogus nebeturės vaizduotės.

Vaiko raidos ir psichinės sveikatos specialistų nuomone, kuo vėliau vaikas pradės žiūrėti televizorių, kuo vėliau „atras” animacinius filmukus, tuo geriau. Rekomenduočiau to nepradėti daryti bent kol vaikui sukaks dveji ar treji metukai.

Vida Press

FILMUKŲ REITINGAS

Vaikų ir paauglių psichiatras L. Slušnys vertina dažniausiai per televiziją rodomus filmukus dešimties balų sistema.

Walto Dysney’aus animacija 8-10 Negalime visos šios kompanijos kūrybos vertinti vienareikšmiškai. Yra gerų filmukų, yra nelabai. Antra vertus, tai vieni atsakingiausių kūrėjų.
Senoji rusiška animacija 6 Jos taip pat yra įvairios, su nemažai propagandos.
„Teletabiai” 10
„Paslapčių sodas” 10 Puikus filmukas, kol vaikui sukanka penkeri.
„Aviukas Šonas” 8
„Simpsonai” 0
„Maša ir lokys” 5