Vienas vaikas auga paklusnus, kitas nelabai. Vienu darželio auklėtojos ir mokytojai džiaugiasi, kitu ne. Ar vaiko paklusnumas yra prigimtinis ar įgytas? Konsultuoja psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė.
Kartais pasiskundžiame, kad vaikas neklauso. Įdomu ar jis privalo klausyti paliepimų? Ar tai neprasilenkia su jo prigimtimi, raidos ypatumais?
Jeigu mažylis neklauso paliepimų arba jų „negirdi“, mes, psichologai, sakome, kad jo elgesys yra opoziciškas (vaikas priešinasi), ir tai vadiname opoziciniu neklusnumu. Vaikas, kurio raida gera, paliepimus turėtų girdėti, gali jų nevykdyti, bet turėtų sureaguoti ir pasakyti, pavyzdžiui: „Dar neisiu į lauką, nes piešiu.“ Šiuo atveju kalbame apie tai, kad vaikas besąlygiškai klauso tėvų, o tai, kad girdi, ką jie sako.
Antra vertus, vaikas pats savo dienotvarkės dar negali susidėlioti. Tai suaugusiųjų pareiga. Pavyzdžiui, tėvai turėtų aiškinti vaikui, kad jo pareiga yra kas rytą valyti dantis. Tokiam paliepimui mažylis neturėtų priešintis.
Besipriešinantis kasdieniams ritualams, pareigoms arba viduje blogai jaučiasi, arba jam paliepiame per griežtu tonu. Vaikas gali priešintis ir tada, jeigu paliepimų per daug ir nepaliekama erdvės jo paties valiai išreikšti. Paliepimai turėtų būti tokie, kad vaiko dienotvarkė taptų aiški ir tuo pačiu metu mokytų jį daugelio dalykų, juk kaip tik per juos mokome vaikus. Įprastos raidos vaikas nori mokytis vis naujų dalykų.
Reikia būti atidiems, nes vaiko pasipriešinimas gali rodyti, kad jam reikia pagalbos. Gali būti, kad reikalavimai vaikui per dideli, nesupranta, ko iš jo norite, gal netinkamu tonu kalbate… O gal tiesiog fiziškai blogai jaučiasi ir nemoka to išreikšti žodžiais, todėl išreiškia priešindamasis. Mažylis gali tapti net ir agresyvus, nes toks yra jo būdas pasakyti: „Man per daug, aš negaliu.“
Ar iš prigimties vaikui natūralu klausyti tėvų?
Galima sakyti, kad taip, nes vaiko egzistencija labai priklauso nuo tėvų meilės, juk gimsta jis bejėgis. Jeigu tėvai jo nemyli, tai ir gyvybiniai poreikiai gali būti nepatenkinti. Todėl vaikas iš prigimties siekia ir nori tėvų meilės bei palankumo. Na, o vienas būdų tą palankumą gauti yra paklusti tėvams ir jiems įtikti, būti tokiam, kokio jie nori. Noras paklusti esant įprastai vaiko raidai yra normalus reiškinys, nes taip siekiama tėvų meilės.
Tačiau jeigu klusniam mažyliui tėvai neparodo meilės, jis dėmesio išsikovoja kitaip – netinkamu elgesiu. Vaikui baisiausia yra abejingumas. Jeigu mažylis visą laiką vykdo tėvų paliepimus, o tėvai niekaip į tai nereaguoja, nepagiria, nerodo savo palankumo, gali pradėti elgtis priešingai – nebedaryti ko liepiamas. Dažnai būna, kad klusnus, nuolankus, geras vaikas tėvams atrodo savaime suprantama, todėl neteikia tam reikšmės. O reikėtų pasidžiaugti, palaikyti, pritarti.
Man sukasi galvoje kitokios mintys… Ar gali itin geras, paklusnus vaikas užaugti neįdomi asmenybė?
Taip gali atsitikti, bet ir vėl ne be tėvų indėlio. Natūralu, kad žmogus išgyvena įvairius jausmus – ir pyktį, ir baimę, ir liūdesį, ir džiaugsmą. Jeigu tėvai iš vaiko tikisi tik malonaus elgesio ir pozityvių, ramių jausmų, neleidžia jam pykti, bijoti, liūdėti, aišku, kad pamažu išmoks nuo savo jausmų atsiriboti. Užaugęs jis gali būti visiškai bejausmis, elgtis taip, kaip reikia, ir niekada nerodys savo tikrųjų jausmų. Netgi vengs aplinkybių, kurios gali paskatinti atskleisti jausmus, taigi vengs ir santykių su žmonėmis. Palaikys tik paviršutiniškus, formalius santykius, bet ne artimus ryšius. Bus šaltas ir racionalus žmogus.
Psichologijoje yra toks terminas: „Žmogus, turintis nulaužtą stuburą.“ Vaikas, kurį kada nors vaikystėje labai smarkiai nubaudė, taip smarkiai, kad jis suprato – arba paklus, arba neišgyvens, gali išaugti be savo nuomonės. Bus visiškas prisitaikėlis ir darys tik tai, ką liepia kiti. Žmogus be entuziazmo, be savų vertybių ir iniciatyvos. Jis vadovausis tik primestomis vertybėmis. Tai tikrai baisus reiškinys, nes žmogus tarsi yra, bet iš tiesų jo nėra.
Ar toks žmogus pats supranta, kad kažkas negerai?
Iš savo psichoterapinės praktikos galiu pasakyti, kad tai dažniausiai nutinka šeimose, kuriose vienas tėvų (dažniai motina) yra labai stipriai dominuojantis ir reikalaujantis besąlygiškai paklusti. Vaikas to dar nesupranta ir visiškai pasiduoda vadovavimui. Gal nesijaučia labai laimingas, bet nesupranta, kad kuris nors iš tėvų negerai elgiasi. Tačiau kai suauga ir jam reikia savarankiškai priimti sprendimus, tvarkyti savo gyvenimą, supranta, kad jam kažkas ne taip. Iš praktikos galiu pasakyti, kad toks žmogus yra „perlaužtas“ ir nieko padaryti neįmanoma.
Dalis vaikų tėvų klauso iš baimės. Ar toks paklusnumas vėliau nevirs nuolatiniu priešinimusi?
Jeigu vaikas paklūsta, nes bijo tėvų, bijos ir pasakyti, kad toks auklėjimo būdas jam netinka. Paauglys, jeigu yra gana energetiškai stiprus, gali labai maištauti prieš tėvus. Antra vertus, vaiką kausto ir kitokia baimė, kuri yra susijusi su pagarba tėvams, nes jie daugiau žino, yra stipresni. Manau, kad šiuolaikiški tėvai supranta, jog vaikas patiria įvairių jausmų.
Paprastas pavyzdys: mažylis žaidžia, o atėjusi mama prašo sutvarkyti žaislus ir eiti miegoti. Jei mažylis sako: „Dar truputį pažaisiu ir tuoj eisiu miegoti“, galima sakyti, kad formuojasi laisva asmenybė. Vadinasi, vaikas nebijo tėvams pasakyti, ko nori, gali tartis su jais, laisviau bendrauti. Tai tobulas variantas.
Kitas, netobulas, variantas: vaikas arba paklūsta, susideda žaislus ir jausdamas pyktį nueina miegoti, arba ima pykti, derėtis, aiškintis, kol būna nubaustas. Nei vienas, nei kitas variantas nėra geras, deja, dažniausiai būna kaip tik taip.
Tėvai taip pat turėtų stengtis suprasti vaiką, parodyti pagarbą jo veiklai, poreikiams, erdvei. Reikia nepamiršti, kad vaikui negalima aklai primesti savo valios, ypač jei tai tėra emocinis impulsas: mama pavargo ir nusprendė, kad jam metas miegoti. Be paklusnumo, mažyliui dar reikia „ištverti“ ir mamos emocijas.
Vaikai nori viską išbandyti. Jie nori dūkti, ir tai nieko keista. Jeigu namuose yra griežtos taisyklės, kurių visi laikosi, aišku, kad vaikai siaus už namų ribų. Jau geriau, kad tai darytų namuose.
Konfliktas gali įsižiebti dėl paprasčiausio dalyko. Pavyzdžiui, dėl to, kad vaikas nenori autis šlepečių…
Tėvams dažnai reikia kūrybiškumo ir kantrybės. Tikrai yra kūrybiškų tėčių ir mamų, kurie sugeba papasakoti apie kokį nors pasakų herojų, avintį šlepetėmis. Nėra sunku nukreipti vaiko dėmesį. Jeigu matote, kad vaikas užsispiria, paprasčiausias sprendimas yra pakeisti temą. Pravartu išgirsti, kodėl mažylis nenori šlepečių – gal spalva jam nepatinka, gal nepatogios.
Žinoma, jei mažylis nenori mautis pirštinių žiemą, nusileisti nereikia. Tėvai privalo rūpintis vaikų sveikata. Tokiu atveju reikia aiškinti ir išreikalauti, kad mautųsi pirštines. Nekalbu apie „neigimo periodą“, kuris būdingas 2-3 metų mažyliams (į viską reaguoja žodeliu „ne“). Tokių pyplių tėvams lieka pasakyti: „Nesimauk pirštinių“, o vaikutis atsakys: „Mausiuosi.“
