Tinklaraštininkės Neringos nuomonė apie Kakę makę – lietuvės autorės sukurtą personažą, kuris šiuo metu itin populiarus.
Knyga išskirtiniais paveikslėliais, kurie vaikus įtraukia ir kuriuose net po kelių mėnesių skaitymo įmanoma atrasti naujų detalių. Knyga, kuri, sako, padeda vaikus išmokyti tvarkos. Knyga, kuri jos autorei Linai Žutautei, atnešė tokią sėkmę, kad dabar auginant vaikus Kakės Makės nepastebėti sunku: knygų serijos, programėlės išmaniesiems įrenginiams, žaislai ir atributai su Kakės Makės atvaizdu arba net pati pagrindinė veikėja gimtadienio šventei. Ir aš tikrai džiaugiuosi, kad lietuviai sugebėjo sukurti tokį komerciškai sėkmingą personažą.
Nieko negaliu pasakyti apie kitas Kakės Makės istorijas, bet man į rankas pateko pati pirmoji autorės knyga “Kakė Makė ir Netvarkos Nykštukas“. Sūnui, turiu pripažinti, ji patinka: paveikslėlių vis neatsižiūri, mėgsta ir vaizdines užduotis, kurių kelios yra šioje knygelėje. Tačiau ją skaitant tenka nepamiršti, kuriuos sakinius praleisti ar kur pridėti kažką savo. Iki šiol negaliu suprasti, kaip tokią knygą galima išrinkti “Geriausia knyga mažiausiems skaitytojams“, bet dar labiau piktina faktas, kad šios knygos leidybą parėmė Lietuvos Respublikos Kultūros rėmimo fondas.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Mama iš didžiosios raidės: Sigita augina 9 vaikus, iš jų pagimdė 2
Mama su kūdikiu išmesta iš autobuso dėl netikėtos priežasties
Aš tikrai nenoriu kad mano arba bet kurie kiti vaikai, į galvą dėtųsi tokį nevykusį tėčio paveikslą, kuris yra parodomas šioje istorijoje. Kai mama ir senelė mergaitę vadina “aukseliu” arba “saldainiuku”, tėtis – “rūpestėliu”. Kai vaikas ką nors, suaugusiųjų manymu, daro netinkamai, mama ir senelė bando mokyti arba gąsdina (!), o tėtis – arba nutyla, arba išskuba į parduotuvę pieno. Ar tikrai tai normalu? Ar apie tokius tėvus, kurie nuolat nusišalina nuo vaikų auklėjimo ir tik kraipo galvą, norite pasakoti savo sūnums ir dukroms? Aš tikrai ne! Visada skaitydama knygą, šias vietas praleidžiu arba sukuriu kažką savo. “Jūsų reikalas”, – sakysite man. Taip, tikrai. Tiesiog tada dar kartą klausiu, kodėl ši knyga buvo išrinkta geriausia ir buvo remta iš mokesčių mokėtojų pinigų? Matydama savo sūnų, puikiai žinau, kad jis nieko nepraleidžia negirdomis. Taigi kokias vertybes tokia knyga ugdo jaunajai kartai?
Pridėkime dar ir tai, kad mama irgi nevengia stereotipinių skirstymų į tai, kas dera mergaitėms: “mergaitės turi būti tvarkingos”, “mergaitės šitaip nesielgia”, o visa istorija yra paremta vaikų gąsdinimu nebūtu personažu. Be to, siužetinė linija, mano akimis, pabaigoje tarsi dideliu greičiu lekianti mašina trenkiasi į sieną: pabaigiama ne itin nuosekliai ir per greitai, o kai Kakei Makei priskiriamos užduotys, kurios padėtų jai susigrąžinti žaislus, akcentuojamos ne pastangos, noras ar išradingumas, o aklas rezultato siekimas. Yra ne vienas mokslinis tyrimas, kurio rezultatai rodo, kad vaikams akcentuoti rezultatą, o ne procesą ar pastangas yra žalinga. Galbūt kitose autorės knygose tokių dalykų nėra, bet po tiek daug neigiamų dalykų pirmojoje knygoje, į kitas nekrypsta nei rankos, nei akys.
Visu tuo norėjau tik dar kartą priminti, kad mažyliai tikrai viską dedasi į galvą, todėl labai svarbu atsirinkti, ką jiems sakome, ką jiems skaitome ir be abejo – kaip su jais elgiamės. Nebūkime patys tokie tėvai, kuriuos turi Kakė Makė.
