Užauginti svetimą vaiką – tai galbūt išgelbėti jo gyvenimą. Daugelis nusilenkiame tokiems tėvams ir nuoširdžiai žavimės, bet retai kuris pagalvojame apie galimybę patiems žengti šį žingsnį. Tai, žinoma, kilnu, didinga, bet ar lengva? Ar mes sugebėsime būti gerais tėvais svetimam vaikui, jei nebuvome tobuli net savam? O kas bus, jei nesugebėsime?
Parsisiųskite programėles telefonams štai čia: „iPhone“, Darželio auklėtoja: į mus žiūri kaip į nosių ir užpakalių šluostytojus
Agnė savo nėštumą įamžino originaliai: pamatykite patys
Pajutau, kad man sunku kaip savą mylėti šį vaiką. Man net mergytės kvapas yra nepriimtinas… Ir nuo tokio suvokimo darosi dar blogiau, pradėjau kaltinti save, kad esu bloga mama.
Jei pabandydavau apie savo jausmus užsiminti mamų forumuose, būdavau tuoj pat pasmerkiama. Atrodo, lyg visi kiti įtėviai nesusidurtų su panašiomis problemomis.
Gyvenu mažame miestelyje, kur vieni kitus pažįsta, tad kreiptis pagalbos neturiu kur, visos įvaikinimo tarnybos specialistės tapo mano draugėmis, kurioms gėda prisipažinti apie savo jausmus. Suvokiu, kad tai tik maža mergytė ir privalau ją mylėti, bet man sunku. Prašau, patarkite, ką daryti, kur ieškoti pagalbos”.
Su VšĮ Paramos vaikams centro vadove, psichologe psichoterapeute Aušra KURIENE kalbame apie tėvus, kurie jau turi savo vaikų ir ryžtasi įsivaikinti dar vieną žmogutį ne todėl, kad patenkintų neišpildytus tėvystės lūkesčius, bet kad suteiktų dar vienam žmogui galimybę augti šeimoje. Ir apie iššūkius bei išbandymus, su kuriais jie gali susidurti.
Ką galėtumėte atsakyti tokiai susirūpinusiai mamai? Ar dažnas atvejis, kai įtėviai taip jaučiasi?
Tėvų ir vaikų santykiuose nėra vieno vardiklio – sutinku daug tėvų, kurie nemėgsta savo tikrų vaikų, tačiau yra tokių, kurie įvaikintus myli kaip savus. Taigi, „mylėti kaip savo” yra santykinė sąvoka, nes visi mes vaikus mylime skirtingai. Netgi tikra mama ne visus savo vaikus myli vienodai – vienus gali mylėti, kitų nekęsti ar nuolatos griežti dantį.
Yra terminas „pakankamai gera mama”. Vaikui nereikia kažkokios tobulybės, jam reikia pakankamai geros mamos.Aušra KURIENĖ
Matau šioje situacijoje didesnę problemą – kad akivaizdžiai susirūpinusi mama neranda pagalbos. Tokiu atveju būtina specialisto konsultacija, ji tikrai yra pasiekiama kiek didesniame mieste. Ir nereikia baimintis pasmerkimo ar problemos paviešinimo – psichologai yra įpareigoti saugoti konfidencialumą. Galbūt yra jos pačios vidinių dalykų, taip pat ir vaiko sunkumų, kurie neleidžia jiems sukurti gerus santykius, svarbu tai išsiaiškinti ir suprasti.
Kodėl taip nutinka?
Net gyvūnų bendruomenėje pasitaiko atvejų, kai jaunikliai yra atstumiami mamos, kai jie išmetami ar jų neprisileidžiama. Juo labiau tai gali pasireikšti sudėtinguose žmonių santykiuose. Tačiau dirbant jautriai, atidžiai ir nuosekliai, įmanoma atkurti ryšį. Nepamirškime, kad tie vaikai dažniausiai yra patyrę sudėtingą vaikystę, galbūt skriausti, atmesti, jie jau turi patirtį, kad suaugusiaisiais pasitikėti ir juos arti prisileisti yra labai pavojinga.
Ar tai dėsninga?
Daugumai globojamų vaikų būtina psichologo, psichoterapeuto pagalba ir daugeliu atvejų santykiams sukurti prireikia papildomų pastangų. Tačiau tai nėra nenormalu. Juk yra biologinių mamų, kurias kamuoja pogimdyminė depresija, nemeilė vaikui, tad santykis tikrai nėra duotybė, visada tai – kasdienis darbas. O traumuoto vaiko dygumas – dar sunkesnis iššūkis.
Ne iš vienos mamos esu girdėjusi, kad kartais jas atstumia įvaikio kvapas, nors jos ir nenori sau to pripažinti, juo labiau – kitiems. Kaip būtų galima tai paaiškinti?
Vieni vaikai kvepia pienu ir medumi, kiti – baime ir siaubu bei kitomis įtampomis, kurios gali išsiskirti nemaloniu kvapu. Tačiau ir prie to kvapo galima priprasti. Juk kai mylime, mums būna patrauklūs ir mūsų knarkiantys vyrai, ir jų kojinių kvapas gali būti neatgrasus. Tai – sudėtingesni dalykai, todėl tokiu atveju tikrai praverstų psichologo pagalba.
Ar dažnai įtėvius aplanko nusivylimas? Ir dėl kokios pagrindinės priežasties?
Pagrindinė priežastis, kaip ir daugeliu kitų gyvenimiškų situacijų, – nepateisinti lūkesčiai. Tai yra kad mūsų įsivaizduojami ir realūs dalykai labai skiriasi. Įtėviai galvoja – labai mylėsiu, investuosiu daug laiko ir pastangų į tą vaiką, jis mokysis aukštojoje mokykloje, o paaiškėja, kad to niekada nebus, nes įvaikio nerimo lygis per didelis, jis traumuotas ir išgąsdintas, ir galbūt esminė įtėvių misija – pasiekti, kad tas vaikas, sulaukęs 18 metų, dar būtų gyvas, nesėdęs ant adatos ar nepakliuvęs į kalėjimą. Galbūt didžiausia misija ir dovana – matyti, kad jis gali gyventi savo gyvenimą.
O ką daryti su nuolatine savigrauža, kad gal esu bloga mama tam vaikui?
Yra terminas „pakankamai gera mama”. Vaikui nereikia kažkokios tobulybės, jam reikia pakankamai geros mamos. Manau, kad laiško autorė gali tokia būti. Tik būtinai reikia pasikalbėti su psichologu. Ir ne tik apie vaiką, tačiau ir apie jos pačios jausmus, kas jai kelia nerimą, kas gąsdina.
Nėra bėgimo iš namų ar paleistuvystės geno, yra skausminga vaikų patirtis, kaip juos augino, ką su jais darė, kuri ilgam palieka pėdsaką ir daro juos jautresnius.Aušra KURIENĖ
Dar vienas subtilus klausimas, kuris gąsdina potencialius ar esamus įtėvius, globėjus – tai baimė, kad prasimuš genai. Pažįstu moterį, kurios nepilnametė įdukra, nors ir labai mylima, nuolat bėga iš namų.
Paauglystė – apskritai ypatingai sunkus amžius, vaikai ieško savo tapatybės, tikrinasi, ar jiems priklauso tas gražus gyvenimas, kas jie yra, kuo taps, ar seks padorių įtėvių, o gal blogos šeimos takais?
Nes nėra bėgimo iš namų ar paleistuvystės geno, yra skausminga patirtis, kaip juos augino, ką su jais darė, kuri ilgam palieka pėdsaką ir daro juos jautresnius. Žinau, kad ištverti nelengva, tačiau reikia išlaikyti vaikus kiek įmanoma saugesnėje aplinkoje. Dar po trejų metų ji bučiuos mamą apsikabinusi ir dėkos jai, kad ištvėrė.
Kokią esminę klaidą dažniausiai daro įtėviai?
Gal esminė klaida ir yra ta, kad norime „mylėti kaip savo”, o galime tik mylėti kaip jį (ją) kaip kitą, atėjusį(-ią) iš vaikų namų, priglaustą, mylėti kaip išeina. Yra terminas „psichoterapinė tėvystė”: t. y. kai esi ne šiaip mama ir tėtis, bet gydanti mama ir gydantis tėtis. Jei vaikas gyveno landynėje, kur jį mušė ar tvirkino, tai visada bus dalis jo istorijos, bet tik dalis. Ir ji jau yra praeityje. Kai vaikai atranda namus ir šeimą, prasideda nauja istorija.
