Bendravimo prigimtis įžvelgiama žmogaus saviraiškoje, jo sugebėjime perduoti kitiems žmonėms tai, ką galvojame, jaučiame, kokiais matome save ir mus supančią aplinką. Bendraudami žmonės labiau atsiveria ir pažįsta vienas kitą, todėl nuo pat mažų dienų tėvai moko savo vaikus bendrauti, kad jie užaugtų ir taptų pavyzdingomis, daug pasiekusiomis asmenybėmis.
Apie tėvų bendravimo su vaikais subtilybes ir nebendravimo pasekmes pasakoja psichologės Dorota Oleškevič ir Daiva Talijūnienė.
Koks turi būti tikrasis tėvų bendravimas su vaikais?
Kiekviename raidos psichologijos vadovėlyje galima rasti, kad tėvai vaiko gyvenime atlieka labai svarbų ir lemiamą vaidmenį ugdydami, lavindami ir puoselėdami savo vaikų besivystančius socialinius ir emocinius įgūdžius. Juk vaikas, kaip asmenybė, pirmiausia formuojasi šeimoje. Tėvai yra emociniai globėjai ir saugumo garantas bei elgesio modelis. Taigi, kokie yra vaikai, labai priklauso nuo to, kaip su jais elgiasi jų tėvai, kaip sugeba ugdyti vaikų pagrindinius poreikius ir jausmus.
Ar be bendravimo vaikas gali užaugti laimingas?
Šeimoje gimus vaikučiui, tėvai kuria planus apie vaiko gyvenimą. Visi jie tikisi, kad užaugęs vaikas taps pavyzdingas, rūpinsis savo tėvais, turės gerą šeimą, daug pasieks savo gyvenime.
Tėveliai pradeda karštligiškai ieškoti mažyliui užsėmimų, kurie jį tobulintų, lavintų. Vieni nukreipia mažylį į muzikos mokyklėlę, kiti į šokius ar kitus lavinančius būrelius, dar kiti į darželį, nes ten vaikas bus tinkamai auklėjamas.
Tačiau ar būrelių, darželių ir mokyklėlių pagalba galima išugdyti stiprią, brandžią asmenybę? Ar be tėvų bendravimo vaikas gali tapti laimingas, mylintis, pasiekti tikslus, užauginti laimingus savo vaikus?
Kodėl vaikui reikia jaustis reikalingu ir vertinamu šeimoje?
Tam, kad vaikų emocinė raida vyktų sėkmingai, reikalingi nuolatiniai šilti santykiai su jam artimiausiu žmogumi. Tas įtakoja teigiamus lūkesčius, skatinančius bendravimą, asmenybės savybes, reikalingas santykiams palaikyti.
Kiekvienas vaikas trokšta emocinės šilumos, meilės, glamonių, supratimo, savęs priėmimo. Čia labai aktualu ir kokią poziciją (vaidmenį) vaikas užima šeimoje. Ypač svarbu, kad vaikas šeimoje jaustųsi reikalingas ir teigiamai vertinamas.
Taip pat būtina bendraujant su vaikais atsižvelgti į vaiko amžiaus tarpsnius, kas būdinga vaikui tuo metu. Pavyzdžiui, kas tiks bendraujant su vaiku, kuomet jam yra 3-8 metai, tikrai nebetiks, kai vaikas įžengs į paauglystes periodą, nes tada didėja vaiko autonomiškumas ir savarankiškumas. Šiuo periodu vaikų ir tėvų bendravimas turėtų įgauti naują turinį bei išlaikomi teigiami emociniai ryšiai.
Kodėl reikia nuolatos bendrauti su savo vaikais ir kaip tą daryti teisingai?
Pati svarbiausia bendravimo su vaikais prielaida yra artimas vaiko emocinis ryšys su mama ir tėčiu. Ypač svarbus ryšys su motina.
Nuo pirmų dienų motina, bendraudama su vaiku, užtikrina jam saugumą, patenkina jo emocinius poreikius, suteikia jam meilės. Tokiu būdu atsiranda vaiko prieraišumas, kuris yra svarbi prielaida brandžios asmenybės vystymuisi.
Nuo pirmų dienų mylintys, bendraujantys tėvai yra vaiko pasaulio modelio atitikmuo, santykių su kitais pavyzdys. Pagal tėvų bendravimo modelį formuojasi vaiko nuomonė apie pasaulį, socialinę aplinką ir visus bendravimo mechanizmus, kurie jame veikia.
Jeigu vaikas gauna pakankamai meilės, su juo bendraujama, juo rūpinamasi, jis yra suprastas, pasaulį jis priima kaip saugią vietą, pasitiki savimi, sugeba pasiekti tikslus, yra teigiamai nusiteikęs.
Tėvai turėtų dažniau vaiką apkabinti, bučiuoti, šypsotis jam, kalbėtis su juo. Pirmaisiais metais supažindinti su išoriniu ir vidiniu pasauliu. Svarbu, kad vaikas tyrinėtų pasaulį ne klaidų ir bandymo metodu, o kad tėvai jam viską parodytų ir paaiškintų. Įvardydami vaiko veiksmus, emocijas, mokydami jį naujų žodžių, skatindami, girdami, tėvai užmezga stiprų emocinį ryšį, kuris sudaro pagrindą tolimesniam vaiko vystymuisi ir asmenybės raidai.
Vėliau labai svarbu atkreipti dėmesį, kuo vaikas domisi, kas jam svarbu, kokie jo norai, kas jam patinka ir suteikia džiaugsmo. Čia irgi būtina pabrėžti, kad tėvai tą gali pasiekti tik bendravimo pagalba, kai tarp tėvų ir vaiko yra užsimezgęs emocinis ryšys, nes tik tada vaikas pasitiki tėvais ir gali drąsiai kalbėti, išsakyti savo mintis ir norus. Bendraudamas su tėvais nuo pirmų dienų vaikas jaučiasi suprastas, palaikomas, mylimas ir pasitiki savimi.
Kad tėvai tinkamai galėtų bendrauti su vaikais, visų pirma jie turėtų pradėti nuo savęs. Tėvų gebėjimas aiškiai išsakyti ir išreikšti savo jausmus, mintis, išgyvenimus, mokėjimas ne tik klausyti, bet ir girdėti žinią, kurią vaikas nori pranešti, labai suartina ir palengvina bendravimą.
Tėvai turėtų apsvarstyti, ką galima pakeisti savyje, norint pagerinti santykius su jais. Kuomet keičiasi tėvų elgesys vaikų atžvilgiu, tuomet keičiasi ir bendravimo kokybė. Todėl tėvams svarbu ugdytis savyje gebėjimus atpažinti viduje kylančius jausmus, juos įvardyti visų pirma sau ir juos suprasti. Tai padės geriau pažinti vaiko viduje kylančius jausmus daugelyje situacijų. Taip pat padės geriau pažinti vaiko elgesį ir netinkamo elgesio tikslus.
Tėvai taip pat turėtų leisti sau suprasti, kad jų vaikystės patirtis lemia jų santykius su vaikais.
Nuo kelerių metų vaikas pradeda bendrauti ir reikalauja dėmesio?
Bendravimas su vaiku prasideda jau nuo pirmų gyvenimo minučių. Motina ima vaiką ant rankų, apkabina, keičia vystyklus, maitina. Kūdikis atsako mimika, judesiais, verksmu.
Vėliau vaikas reaguoja į motinos balso intonaciją, nors neatpažįsta jos tariamų žodžių, girdi jų tarimo toną. Dar vėliau (4-5 mėn.) vaikas sąmoningai mato motinos veidą, kuomet susiformuoja taip vadinama “socialinė šypsena” – tai vaiko pasaulio suvokimas. Pagal motinos veido išraišką, šypseną, emocinę būseną jis pradeda suprasti supančią aplinką.
Jau vienerių metų vaikas moka bendrauti. Jis apie savo norus ir jausmus praneša tėvams gestais, garsais, pavieniais žodžiais. Čia yra būtina tinkamai reaguoti į vaiko siunčiamus signalus, kitaip sakant juos atliepti.
