Prieš skaitant šį straipsnį rekomenduojame atlikti nedidelį, bet įdomų tyrimą: suskaičiuokite, kiek kartų per dieną meluojate.
Atlikti tokį tyrimą savo studentams siūlo psichologė Lauryna Rakickienė. Pasak jos, tyrimo rezultatai būna įspūdingi: jaunuoliai meluoja po trisdešimt kartų per dieną! „Taip, mama, pavalgiau!” – tai bene pati nekalčiausia melo pasakėlė, kurią dėl šventos ramybės savo mamoms seka ne tik studentai, bet ir mes, jau savų vaikų turinčios mamos.
O kiek ir apie ką meluojame savo vaikams? Ar tikrai yra nekaltas arba net šventas melas?
Visi žinome, kad melas gali būti bjaurus – kai tyčia, norėdami įskaudinti, išgąsdinti, pasinaudoti kitu žmogumi, sakome netiesą. Žmones, kurie taip elgiasi, smerkiame, vaikus mokome taip nesielgti. Tačiau, pavyzdžiui, nekaltą, „baltą”, arba, dar skambiau, šventą melą, giname tikėdami, kad taip meluojame norėdami apsaugoti kitą žmogų, jo jausmus, įsitikinimus. Tada sakome, kad ne meluojame, o tik nepasakome skaudžios tiesos… Ar tikrai yra šventas melas?
Žodelis „šventas” yra per skambus, kad būtų šalia žodžio „melas”. „Šventas” reikštų „absoliučiai geras”, o tokio melo nėra. Melas visada yra sutarimas, dėl kurio aukojame mažų mažiausiai tiesą ir sąžiningą autentišką santykį su kitu žmogumi, vaikas tai ar suaugusysis. Būti sąžiningam svarbu, jei norime, kad tarpusavio santykis mus „augintų”. Antra, jei meluojame, sąmoningai stengiamės nuslėpti tiesą, ją iškraipyti, ko nors nepasakyti, apgauti, o tai reiškia, kad meluodami bandome tapti pranašesni, t. y. „Aš žinau, o tu nežinai ir aš sprendžiu, ką tau žinoti, o ko ne.” Kalbant apie vaikus ir tėvus, šių pozicija visada yra pranašesnė, bet reikia suvokti, kad melas visada turi savo kainą.
Bet juk tik gero linkėdami, saugodami trapų vaiko pasaulį tėvai sukuria visokių „pasakų”, pavyzdžiui, nugaišus mylimam augintiniui, tarkim, žiurkėnui, kol vaikas darželyje, nuperka kitą lygiai tokį patį ir apsimeta, kad nieko tokio nenutiko. Ar vaikai geba priimti nemalonią, skaudžią tiesą?
Mes, suaugusieji, turėtume savęs paklausti, ar mums patiktų ir kaip jaustumės, jei taip mus apgaudinėtų artimiausi žmonės. Įsivaizduokite, kad nugaišus numylėtam šuneliui jūsų vyras jums nieko nepasako, nuperka labai panašų ir vakare pasitinka su šypsena veide, lyg niekas nebūtų pasikeitę. Manau, kad nepatiktų.
Vaikas gali, yra pajėgus priimti bet kokią tiesą, tik svarbu, kad tuo metu šalia būtų tėvai, su kuriais jaustųsi saugus, kurie pastebėtų vaiko jausmus, gebėtų juos priimti ir atspindėti, ir šiukštu neaiškintų, ką vaikas turėtų, o ko neturėtų jausti, pavyzdžiui, „Neverk, toks gyvenimas”, „Nepyk, nieko nepakeisime.”
Šiuolaikiniams tėvams būdingas įsitikinimas, kad vaikai neturėtų patirti jokių neigiamų jausmų, išgyvenimų. Tačiau vaikas gali ir turi patirti pačius įvairiausius jausmus. Jei neteko mylimo augintinio, labai liūdna ir sunku, bet tai gera proga prisiliesti prie tokios patirties ir apie ją pasikalbėti, tarsi šiek tiek paruošti skaudesnėms patirtims, kurios vis dėlto yra neišvengiamos.Pasidalysiu asmenine patirtimi. Rudenį į namus įskrido drugelis, gyveno su mumis dvi savaites: pasirodydavo, pasislėpdavo, vėl pasirodydavo, kol vieną rytą radau gulintį ant šono. Pirma mintis buvo išnešti ir nieko sūnui nesakyti, bet susilaikiau: juk kažkas nutiko. Ir iš tiesų sūnui tai buvo gana skaudus išgyvenimas, jis pirmą kartą iš arti susidūrė su netektimi ir tai buvo proga pakalbėti apie drugelio bei apskritai gyvenimo laikinumą, pasidžiaugti, kad mūsų drugelis pagyveno ilgiau nei kiti ir net pamatė sniegą per langą. Vėliau, kai teko susidurti su kur kas skaudesnėmis mirtimis, sūnus prisiminė drugelį ir tai net suteikė jam stiprybės. Pameluodami, apgaudami, bandydami apsaugoti vaiką nuo to, kas neišvengiama, kartais mes tiesiog prarandame progą patirti ir aptarti gyvenimą tokį, koks yra.
Neretai meluojama ir apie dar skaudesnius dalykus, pavyzdžiui, artimo žmogaus mirtį. Tai labai nesąžininga. Bet kokie įvykiai – mirtis, liga, skyrybos, kurie tiesiogiai veikia ar neišvengiamai turės įtakos vaiko gyvenimui, turi būti aptariami su jo amžių ir raidą atitinkančiais žodžiais, jam suprantama kalba, bet jokiu būdu nemeluojant. Apie artimo žmogaus ligą trimečiui užtenka žinoti, kad jo mama, tėtis, močiutė ar senelis serga ir kad mes, jo artimieji, juo rūpinamės, gydytojai stengiasi padėti; vyresniam vaikui galima pasakyti, kad ligonis geria vaistų ir dėl to blogai jaučiasi, kiek laiko truks gydymas ir pan.
Būna, tėvai skiriasi, o vaikui pasakyta, kad tėtis išvažiavo atostogų arba į ilgą komandiruotę. Žinoma, apie skyrybas vaikui nereikia žinoti visų nemalonių smulkmenų, klausytis nuoskaudų, tačiau žinoti, kad tėtis ir mama jį labai myli, bet dabar gyvens atskirai, nes negali gyventi kartu – būtina. Jei sakome, kad tėtis išvažiavo ilgam, puoselėjame viltį, kad jis grįš, taigi, auginame tuščią viltį, o tai didelis emocinis krūvis. Ikimokyklinio amžiaus vaikai yra labai egocentriški, tad tokiomis aplinkybėmis yra linkę kaltinti save, ypač jei lieka neatsakytų klausimų apie tai, kas vyksta, kodėl ir kas dabar bus. Vaikas iškart mąsto: „Aš buvau negeras, todėl tėtis išėjo, negrįžta.”
Apie mirtį psichologai rekomenduoja kalbėti tiesiais žodžiais, paaiškinti, ką reiškia „mirė”. Nors maži vaikai nesuvokia mirties baigtinumo nei negrįžtamumo, tačiau tai nereiškia, kad suaugę žmonės gali lengvintis sau gyvenimą apie ją meluodami, nuslėpdami ir ypač kalbėdami perkeltine prasme, nes maži vaikai jos nesupranta. Yra istorija apie vaiką, kuriam buvo pasakyta, kad senelis užmigo amžinu miegu, ir nuo to karto vaikas bijojo vakare užmigti, nes kas žino, gal ir jis užmigs tuo amžinu miegu?
Saugi tiesa
Psichologė L.Rakickienė: „Jei vaikas klausinėja apie dalykus, kurie jo tiesiogiai neliečia (pavyzdžiui, „Ar bus karas?”) arba kelia įvairius hipotetinius klausimus, visada reikia pagalvoti apie tai, ką konkrečiai nori sužinoti, kodėl jis to klausia. Kartais iš tiesų verta pasaugoti vaiką ir nepradėti aiškinti visų sunkių ir skaudžių gyvenimo tiesų, ypač jei nėra joms pasiruošęs. Pavyzdžiui, į klausimą: „Mama, ar tu mirsi?”, ji galėtų atsakyti: „Aš gyvensiu ilgai ilgai – tiek, kiek tau manęs reikės.” Ir tai nebus melas, o saugi tiesa. Žinoma, mama gali atsakyti ir kitaip, pavyzdžiui, „Tiesą sakant, aš nežinau, nes net ir rytoj gali nutikti kas nors, kas gali būti mano mirties priežastis.” Ir tai tikra tiesa, bet vaikui jos nereikia žinoti.”
Kaip jaučiasi vaikas, kuriam nekaltai meluojama, sekamos įvairios pasakėlės? Ar jis supranta, jaučia, kad tiesa jam nesakoma?
Naivu tikėtis, kad svarbius įvykius galima nuslėpti nuo vaikų, nes pokyčio (kad kažkas atsitiko) jausmas ir jo sukeliama įtampa tiesiog sklando ore, to neįmanoma nepajusti, o slepiant, nekalbant įtampa tik didėja.
Jei meluojame apie dalykus, kurie tiesiogiai liečia vaiką, t. y. apie tai, kas vyksta šeimoje ir aplink vaiką, jis jaučiasi dar nesaugesnis, nei šiaip jaustųsi susiklosčius tokioms aplinkybėms. Vaikas jaučiasi nesaugus, nes negali pasitikėti artimiausiais žmonėmis, nes tie, kurie turėtų jį apie viską informuoti, meluoja, taigi, aplinka yra neprognozuojama. Labai svarbu vaikui ne tik pasakyti, kas vyksta, pavyzdžiui, skiriamės, serga, prarado darbą ir pan., bet ir paaiškinti, kaip dėl to keisis ar nesikeis jo gyvenimas, kodėl jam viskas bus gerai, pavyzdžiui, „mama ir tėtis visada tave mylės ir tavimi rūpinsis.”
Dažnai meluojame norėdami tiesiog pasilengvinti tos akimirkos gyvenimą, tada manipuliuojame vaiko nežinojimu ir jausmais, pavyzdžiui, palikdami su aukle sakome: „Tuoj grįšiu”, bet išsmunkame visai dienai į darbą arba „Gydytojas nieko nedarys”, nors iš tikrųjų gresia skiepas.
Manipuliavimas būna visoks, išvardyti kaip tik tie atvejai, kai vaikui padaroma didžiulė žala. Mes labai brangiai perkame tas kelias ramybės, lengvesnio gyvenimo minutes: vaikas neverks atsisveikindamas, automobilyje pakeliui pas gydytoją. Perkame jas vaiko saugumo kaina.
Įsivaizduokite save vaiko vietoje. Pavyzdžiui, su artimu žmogumi atėjote į svečius, kur daug nepažįstamųjų, ir jūsų žmogus jums sako: „Aš tuoj grįšiu, trumpam tik į tualetą nubėgsiu”, ir… negrįžta nei po dešimties minučių, nei po valandos. Manau, kad su tuo žmogumi santykių nebenorėtumėte tęsti. Vaikas negali rinktis, nes jūs esate jo vienintelė mama arba vienintelis tėtis, daugiau neturi kuo pasikliauti, o dabar negali pasikliauti ir jumis.
Įsivaizduokime, kad mama atvedė vaiką į darželį, jis nenori likti, verkia, mama jam sako: „Aš greitai ateisiu, tuoj.” Vaikui viskas nauja, baisu, reikia sutelkti didžiulius vidinius pajėgumus, kad galėtų išbūti be mamos bent tas kelias minutes, kurioms praėjus ji žadėjo sugrįžti, vaikas jas šiaip ne taip išbūna, išnaudoja, visas savo galimybes, vidinę energiją, bet mama… nesugrįžta.
Pažiūrėkime į ateitį, kas bus kitą kartą, kitą dieną. Kaip mama kitą kartą pasakys, kad ji „tuoj grįš”? Vaikas ja nebetikės. Kartą taip pasielgus visos galimos ateities situacijos vaikui atrodys neprognozuojamos ir kad ir ką mama jam sakytų, jis nežinos, ar taip ir bus iš tikrųjų, nes neturi patirties, kad mama galima pasitikėti, t. y. kad bus taip, kaip žadėjo.
Galime stebėti, kaip elgiasi vaikai laukiamajame prie gydytojo kabineto: labiausiai bijo tie, kuriems informacija nebuvo suteikta arba suteikta neteisingai, pavyzdžiui, „nieko nedarys.”
Poreikis žinoti tiesą
Psichologė L.Rakickienė: „Buvo atlikti įdomūs tyrimai, kaip vaikai supranta, kad tėvai jiems sako tik dalį tiesos, kaip į tai reaguoja. Visos tiesos nepasakiusį suaugusįjį vaikai vertina kaip nepatikimą informuotoją ir tai juos skatina ieškoti informacijos kažkur kitur, nes poreikis susidaryti realistinį pasaulio vaizdą labai stiprus.”
Dažnai meluojame vaikams, regis, beveik be jokios rimtos priežasties, pavyzdžiui, „nevalgysi – neaugsi”, kai norime, kad pavalgytų, „kavinėje kolos nėra”, jei nenorime, kad prašytų jos pirkti, „kompiuteris miega”, kai norime, kad nebežiūrėtų filmukų. Tiesą pasakius, dažniausiai net nesusimąstome, kad tai irgi melas…
Tai tas melas, kurio kaina mažesnė, bet ir jis kainuoja. Taip meluodami tėvai „nusiperka” greitą efektą (išsigandęs vaikutis žiojasi ir valgo), antra vertus, vėliau tuo melu reikia ir vėl naudotis.
Taip elgdamiesi tėvai rodo savo silpnumą, pasiduoda, bando išvengti konflikto su šešiamečiu ar penkiamečiu, pavyzdžiui, sakyti, kad kompiuteris jau „miega”, kai nori, kad vaikas jį išjungtų, nebežiūrėtų filmukų, t. y. kai tarsi ne tėvai neleidžiate, draudžia, nes žino, kad gana, bet „kompiuteris miega”, taigi vaikui nėra priežasties pykti ant tėvų, atsikalbinėti, ginčytis. Tačiau daug naudingiau yra pakartoti taisykles, kurių vaikui privalu laikytis, parodyti savo tvirtą poziciją vienu ar kitu klausimu, įvardyti priežastis, kodėl nenorite leisti ilgiau sėdėti prie kompiuterio, valgyti daugiau saldainių ir pan., nes kaip tik taip vaikas mokosi kontroliuoti savo elgesį, „atidėti” norus ir pan. Kai nepasakome tikros priežasties, o „kaltę” suverčiame nebedirbančiai parduotuvei, kompiuteriui ar kavinės padavėjai, kuri neparduoda vaikams nesveiko gėrimo, neduodame vaikui jokios pamokos, jis nieko nesužino apie priežastis ir padarinius. Vaikas tiesiog „atideda” savo norą iki ryto, kol parduotuvė vėl bus atidaryta, o mes, tėvai, nusiperkame tik labai laikiną ramybę, nes rytoj reikės pasakyti tiesą ir vaikas verks arba… toliau jam meluoti.
Melas – lyg refleksas
Psichologė L.Rakickienė: „Ypač dažnai naudojame buitinį melą, kuris yra lyg koks refleksas, blogas įprotis ar tikas. Pavyzdžiui, vaikas kviečia mamą, ši lepteli „tuoj ateisiu”, bet iš tikrųjų niekur „tuoj” neina, nes nori pabaigti gerti kavą ar skaityti straipsnį žurnale, o ateina po gerų penkių minučių. Taip elgiamės nuolat ir tokių melų nėra lengva atsikratyti. Antra vertus, netrukus galime pastebėti, kad mūsų vaikai su mumis elgiasi lygiai taip pat. Kai prašome, kad ateitų pavalgyti, atsako: „Ateinu!”, bet toliau dėlioja kaladėles.”
Meluojame ir norėdami pagrąžinti tikrovę, sukurti stebuklą. Gražių ketinimų vedini mažiesiems įsijautę pasakojame nebūtas istorijas apie dantukų fėjas, Kalėdų senelius, Velykų močiutes ir pan.
Apie tai susimąsčiau sūnui ūgtelėjus, prieš vienas Kalėdas, kai kilo mintis, o ką gi dabar daryti su Kalėdų Seneliu. Ieškodama informacijos radau filosofo Davido Johnsono daugybę straipsnių ir diskusijų apie tai, kad metas atsikratyti Kalėdų Senelio, dantukų fėjų, Velykų kiškučių ir pan. personažų.
Tiesą pasakius, D.Johsono ir jo oponentų diskusijose neradau stipraus argumento, kad vaikams būtinai reikia dantukų fėjos arba Kalėdų Senelio, nes be jų šventės bus ne šventės, o teigiamos emocijos bus nepakankamai stiprios, vaikas nepatirs stebuklo. Patirs. Nes šventės esmė yra ta, kad visa šeima susirenka kartu, kad namai yra švarūs, sklinda malonūs kvapai, ore tvyro gera nuotaika.
Stebuklą ir magiją, gebėjimą tai išgyventi vaikai turi savyje, tik kartais mes, suaugusieji, nepakankamai tai įvertiname. Galvojame, kad be mūsų pastangų šventės nebus.
Pasak filosofo D.Johnsono, šie išgalvoti personažai gali sutrikdyti vaiko kritinio loginio mąstymo vystymąsi, nes tai, ką mes jiems pateikiame kaip tiesą visiškai neatitinka jokių logikos dėsnių. Mano galva, ši mintis tampa aktuali tada, kai vaikas ūgteli tiek, kad jam pačiam pradeda kilti klausimų apie Kalėdų Senelį, Velykų močiutę, fėjas ir panašius dalykus.
Jei vaikas sako, kad neįmanoma, jog per vieną naktį vienas Kalėdų Senelis spėtų aplankyti viso pasaulio vaikus ir įteikti jiems po dovaną, gal nebeverta laikytis įsikibus teiginių, kurie vis dėlto iš tikrųjų yra melas, bet verta paklausti: „O kaip tu manai, kaip yra?” Įkyrus melavimas ne tik mažina vaiko pasitikėjimą tėvais kaip informacijos šaltiniu, blogiau yra tai, kad gali mažinti vaiko pasitikėjimą savo gebėjimu mąstyti logiškai, t. y. „Man sako, kad aš sugalvojau protingai, bet netiesą, nes tiesa yra tokia, kokią man sako tėvai.”
Naujausi tyrimai
Buvo atliktas tyrimas, kurio tikslas – išsiaiškinti, kaip maži vaikai supranta, kas yra tikra, o kas išgalvota. Tyrėjai vaikams pristatė du visiškai naujus, jiems nežinomus personažus. Rodė vieną nuotrauką ir pasakojo: „Štai čia yra berniukas, jis gyvena mieste, turi riedlentę ir lanko darželį.” Rodė kitą nuotrauką ir vėl pasakojo: „O čia yra berniukas, kuris gyvena mieste, turi stebuklingą pagalvę, ją rytais papurto ir išsipildo jo norai.” Tada tyrėjai vaikų paklausė, kuris berniukas yra tikras, o kuris – sugalvotas. Maždaug trejų metų vaikai dar tik aklai spėliojo: ir tas, ir anas jiems atrodė galįs būti tikras taip pat kaip ir išgalvotas, o štai penkiamečiai ir šešiamečiai jau labai aiškiai skyrė, kuris tikras, o kuris sugalvotas. Galima daryti prielaidą, kad jei Kalėdų Senelis būtų naujas personažas, jei vaikai neturėtų jokios su juo susijusios patirties, tai sulaukę maždaug penkerių priskirtų jį netikrų, išgalvotų personažų grupei.
Melas apie fėjas, Kalėdų senelius, Velykų kiškio pyragus ir pan. neveikia vaiko gyvenimo tiesiogiai, todėl nesukelia labai stiprių išgyvenimų net ir sužinojus tiesą, nesugriauna saugumo jausmo.
Stebuklinės pasakos irgi yra išgalvotos, lyg ir sumeluotos: jose kalba meškos ir briedžiai, skraido raganos, nameliai statomi iš meduolių ir pan. Montessori ugdymo metodo šalininkai vaikams iki šešerių metų tokių pasakų neskaito ir neseka, tik tikras istorijas apie tikrą gyvenimo. Teigiama, kad pramanai trukdo vaikui susidaryti pasaulio vaizdą, susigaudyti, kas yra vaizduotės produktas, o kas – tikrovės dalykai ir tai net gali trukdyti tinkamai vystytis. Tačiau štai Valdorfo pedagogika teigia jau visai ką kita. Ar pasakų melas gali būti žalingas?
Mano nuomonė šiuo klausimu yra subjektyvi: aš labai vertinu vaikų gebėjimą ir žaisti, ir klausytis pasakų, priimti jas nuoširdžiai ir atvirai. Kai sekame pasaką apie skraidantį drakoną, visai nereiškia, kad vaikas galvoja, jog drakonai yra tikri ir skraido jo mieste. Patys vaikai labai dažnai klausia: „O raganos būna tik pasakose?” – „Taip, raganos – tik pasakose”, – tada patvirtiname vaikui. Pasakos nėra melas. Liaudies pasakos kaip tik yra labai koncentruota tiesa, perduodama simbolių kalba iš lūpų į lūpas. Net ir maži vaikai kažkuriuo lygmeniu geba tą simbolių kalbą perprasti, nesąmoningai priimti svarbiausias pasakos tiesas, pavyzdžiui, kad kiekvienas turime gyvenimo užduotį, kad ne visada tas, kuris atrodo kvailas ir silpnas, toks ir yra.
Kaip liautis meluoti?
– Kartais, kai nežinome, kaip pranešti svarbią ir gal skaudžią tiesą apie reikšmingus dalykus ir jau lyg ir linkstame ją sušvelninti melu, reikėtų stabtelėti ir rasti laiko pagalvoti apie tai, kokie bus padariniai, gal net pasikalbėti apie tai su žmogumi „iš šalies”.
– Jei nedidelis melas jau yra lyg refleksas, reikia bandyti save „pagauti” ir jo atsikratyti kaip bet kokio kito blogo įpročio. Be jo tikrai sugebėtumėte išgyventi ir gyventumėte lengviau bei sveikiau.
Pavyzdžiui, psichoterapeutas niekada nemeluoja savo pacientui. Jis gali išsisukinėti nuo atsakymo, bet nemeluos, nes tai, kaip ir minėta, yra žalinga tarpusavio santykiui. Tačiau tai nereiškia, kad jis pasakos viską, kas tik šauna į galvą. Jis dalysis su pacientu tuo, kas jam tuo metu svarbu, aktualu, ką reikia žinoti. Todėl psichoterapeutas turi domėtis ir žinoti, kas yra svarbu jo pacientui.
Panašiai turėtume elgtis su savo vaikais. Jei vaikas smalsauja, kiša nosį ne visai į savo reikalus, o jūs į jo klausimą negalite atsakyti tiesiai šviesiai, visada yra geriau ne meluoti, o parodyti, kad kai kuriuos dalykus galima pasilaikyti, pavyzdžiui, „Tai mano asmeninis reikalas ir aš nenoriu tuo su niekuo dalytis.” Tai bus pamoka vaikui, kad ir jis turi teisę dalytis ne viskuo.
