53% NUOLAIDA ŽURNALO MANO NAMAI PRENUMERATAI
Darželis

Darželis, kuriame vaikai žygio metu įveikia po 6 km

Po kilometrą ar tris dvimečiams ir trimečiams, po keturis – šešis kilometrus vyresniems. Tokį atstumą nueina į žygius parke, miške ar palei upę išsiruošę lauko darželių Vilniuje ir Kaune vaikai.

Ar jau turite TAVO VAIKO programėlę savo išmaniajame telefone? Parsisiųskite ją ir skaitykite mus dar patogiau: „iPhone“, „Android“.

Juos lydintys auklėtojai tampa didėjančios ištvermės, orientacinių gebėjimų, drąsos prisiimti atsakomybę ir reikšti emocijas, gilesnio tarpusavio ryšio liudininkais. Jie išveda į kelią pasiklydusius suaugusiuosius, išbarsto agresyvius jausmus, išmoksta valdyti savo kūną ir keliaudami susiburia į draugiškas grupes.

Nuo kieto asfalto užlipę ant žolės, nebežino, kaip eiti, niurzga pūškuodami į kalvelę, o praėjus visai nedaug laiko lengvai užbėga į kalno šlaitą, ieško nuotykių tankiuose sąžalynuose. Mokydamiesi vieni iš kitų, greitai įgunda susikrauti savo nedideles kuprines, patikrinti, ar ko nors nepamiršo draugai, įsimena parko informaciniuose stenduose išvardintas taisykles, lengvai imasi vedlių pareigų į žygį pirmą kartą išėjusiems naujiems auklėtojams.

Per gana trumpą įvairios trukmės žygių, į kuriuos eina kelis kartus per savaitę, o kartais ir kasdien, laiką vaikai tampa tvirtesni fiziškai ir emociškai, atidesni aplinkai.

Apklausėme dvylika esamų ir buvusių Lauko darželio darbuotojų, kurie ilgiau stebėjo žygiuojančius vaikus – komandinio judėjimo poveikis pasirodė kur kas platesnis negu didesnė ištvermė ir geresnė nuotaika.

Stiprėja, išleidžia agresyvias emocijas, įgauna pasitikėjimo

Mažiausieji, pusantrų – trejų metukų vaikai, žygio dieną nukeliauja nuo vieno iki trijų kilometrų. Dažniausiai būrelis darželinukų pernelyg nenutolsta nuo pažįstamos teritorijos, taip lengviau išlaikomas tokiame amžiuje svarbus saugumo pojūtis. Paprastai viskas trunka valandą, dvi, visi grįžta kupini pozityvių jausmų, atsiranda naujo įkvėpimo žaisti, popiečio miegas tampa saldesnis.

„Žygiai ypač naudingi aktyvesniems, smarkesnio temperamento vaikams, nes pažaboja jų agresyvias emocijas, nukreipia dėmesį ir padeda jausmus reikšti darnesniais būdais, negriaunant bendros darželio grupės nuotaikos ir harmonijos. Gerai veikia ir melancholiškesnius vaikus, jie patiria mažiau streso iš aplinkos, tik jų nereikia skubinti, geriau leisti iki galo išgyventi gamtos sukeliamas emocijas.

Fiziškai vaikai stiprėja, lavėja koordinacija, dėmesingumas, pastabumas, koncentracija, didėja judesių įvairovė ir pasitikėjimas savimi”, – vardija Lauko darželio Pavilniuose auklėtojo padėjėja Jūratė Žakienė.

Buvimas lauke, pasak jos, vaikus veikia teigiamai fiziškai, emociškai, mentaliai ir dvasiškai. Jie geriau pažįsta aplinką ir jaučiasi saugesni gamtos apsuptyje.

„Toliausiai su mažaisiais vaikais buvome nuėję apie tris kilometrus. Įdomiausia stebėti, kad mažesni žygio pabaigoje tampa ištvermingesni nei didesni vaikai, o atradę naujas įdomias vietas, iš karto žaidžia namus. Grįžta į darželį emociškai labai pozityviai nusiteikę, atsiranda jėgų ir kūrybiškumo naujiems žaidimams”, – panašų poveikį mato Lauko darželio Vingyje auklėtoja Vilma Juknaitė.

Vingio vaikai žygių metu virsta šuniukais, dinozaurais, stabtelėję ant estrados laiptų, surengia koncertą, vėjo greičiu lekia parko takeliais dviračiais, užsilipa ant patikusio akmens, mėgina atkartoti sportininkų mankštą profesionalams skirtame stadione, kuria planetas su savomis taisyklėmis.

Nuotraukų galerijoje – akimirkos iš vaikų žygių:

Keliaudami sutvirtina komandas ir išmoksta vietoje asfalto jausti žolę

Žiemą dominuoja trumpesni žygiai, užtat atšilus orams, einama po kelias valandas. Atsiskyrus nuo būrio darželio teritorijoje lakstančių vaikų, atsiranda daugiau laiko pasikalbėti tarpusavyje, susiplanuoti būsimus žaidimus, artimiau susidraugauti. „Matau, kad jie keliaudami buriasi į komandą, grupę”, – savotišką komandos kūrimo versiją įvardijo Pavilnių lauko darželio auklėtojo padėjėjas, azerbaidžanietis Vüsal Rzasoy.

Jo nuomone, žygiuojantys vaikai įgauna drąsos, jų bendravimas ir tarpusavio ryšys, komandinis mąstymas pasidaro gilesnis. Ankstyvą pavasarį išėjęs su savo komanda į žygį, auklėtojas tapo „inžinerinio projekto” stebėtoju: darželinukai iš nuvirtusio medžio kamieno sumeistravo tiltelį per bebrų upelį, vienas kitą padrąsindami juo eiti.

Tyrinėjant naujas ir aplankant senas erdves, atsiranda pertraukėlių atsigerti, suvalgyti įsidėtus priešpiečius, stebėti voveres ar paukščius, rinkti gražius akmenukus, traukti apsiuvas iš upės, raškyti uogas, apžiūrėti gėles, krentančius į Vilnelę lapus ar padėti kitoje gatvės pusėje atsidurti migruojančioms varlėms.

Kai kurie auklėtojai pastebi, kad jeigu prieš porą ar trejetą mėnesių iššūkiu tapdavo trumpi pasivaikščiojimai, dabar atstumai įveikiami greičiau ir tvirtesniu žingsniu. Atsiranda santykis tarp aktyvumo ir empatijos aplinkai, noras tyrinėti, įkvėpimas kurti istorijas, drąsa susipažinti su kitokiu reljefu, fantazuoti.

„Mes turėjome vaikučių, kurie pasikeitus reljefui iš kieto asfalto į žolę, nebežinojo, kaip eiti, nesijausdavo saugiai. Po kažkiek laiko visi apsipranta, išmoksta valdyti savo kūną, ir pradeda žygiuoti žymiai drąsiau.

Vyresniesiems aktyvumas aplinkoje, kur tankūs sąžalynai, sudėtingas reljefas, kur net suaugusiem tenka pasukti galvas, kaip pralįsti, – nesibaigiantis nuotykis. Įdomios medžių lapų, akmenų, malkų krūvos – jie pasiruošę į jas nerti, lipti”, – prisimena su vaikais apleistą namelį medyje miške radusi, iš šakų krūvos „lizdą” stačiusi buvusi darželio Pavilniuose vadovė Dovilė Parniauskaitė – Lobanova, šiuo metu gyvenanti užsienyje.

Didžiuojasi įveiktais sunkumais

Žygiai išsklaido rytinę įtampą išsiskyrus su tėvais arba netikėti užklupusią niūroką nuotaiką. Tokį poveikį ryškiai pajuto anksčiau darželyje dirbusi Roberta Šiaudvytytė. Mažieji mėgdavo atidžiai tyrinėti žygio aplinką nuo mažiausio vabalo, juos labai domino ir žemėlapiai. „Daug dėmesio sulaukdavo parko informacinės lentos su žemėlapiu bei informacija, nurodančia, ko negalima daryti: šiukšlinti, negalima kasti, triukšmauti, ir panašiai. Kartais laukdavome, kol visas instrukcijas išvardins ir įdėmiai žemėlapį išnagrinės kiekvienas”, – į išskirtinį vaikų iki trejų metų domėjimąsi dėmesį atkreipia jų mažų kelionių draugė.

Nedrąsūs po kelių išėjimų atsikrato susikaustymo, o visi kiti pradeda vertinti savo pasiekimus. „Iš tėvų girdžiu apie padidėjusią vaikų fizinę ištvermę, mes, darbuotojai, pastebime jų didesnį kūrybingumą, bendrą gamtos suvokimą, nusiraminimą.

Jiems būna smagu, kai po žygio aptariame, jog, kad ir kaip buvo sunku, jie tai įveikė”, – sako Pavilnių lauko darželio auklėtoja Rūta Vaitiekutė, neseniai kartu su vaikais žygio metu pririnkusi šviežių dilgynių pavasariniam vitaminų kokteiliui.

Padėjo rasti darželį paklydusiai auklėtojai

Galima su vaikais nueiti tik dvidešimt žingsnių, bet sustojus visą valandą žaisti aplink įdomų akmenį, gėrėtis kelmu ar taškytis tobuloje baloje. Taip neskubėti išmokusi auklėtoja Lina Radzevičienė patyrė, kad žygiai padeda ir nepasiduoti ieškant išeities krizinėse situacijose. Čia užtektinai progų atsiskleisti vaikų orientaciniams gebėjimams, lyderių savybėms, išradingumui, atminties resursams.

„Įsimintinas buvo vienas mano pirmųjų savarankiškų žygių su vaikais. Kolegė pasiūlė eiti prie Saulės laikrodžio. Išėjome, pabuvome, o grįždami pasiklydome. Klaidžiojame ratais, vaikai pavargo. Man pačiai vos ne verkti norisi. Tada vienas iš berniukų sako: „Aš žinau, kur mes esame, ir žinau, kaip grįžti”. Nesugalvojau nieko geriau, nusprendžiau pasitikėti vaiku. Visi einame paskui. Ir ką? Keturmetis mus parveda į darželį.

Po to supratau, koks svarbus vaikams pasitikėjimas. Berniukas savimi be galo didžiavosi, negalėjo įvykio pamiršti dar kokią savaitę. Be to, tai jam padėjo labiau pasitikėti savo jėgomis”, – apie vaiko gebėjimus padėti pasakoja auklėtoja, kuriai ir pačiai teko patirti, ką reiškia sudėtingos miško trasos, kurias suaugusiam įveikti dažnai sunkiau nei darželinukui.

Spigina karštis – lendi į vėsų, tamsoką, pilną senų medžių Voverių mišką, kuriam ką tik suteikei pavadinimą. Spirgina šaltis – grįžti iš kelionės snieguotomis nučiuožinėtomis kalvomis ir šildaisi prie laužo tipyje. Rudens ar pavasario lietaus monotoniją išsklaido bandymas persikelti per upę virvėmis, plaukiojimas valtimi po patvinusią balą, įvairiausių žolelių rinkimas ar tinkamiausios šakos pasiramsčiuoti kaip tikram žygeiviui paieška.

Drąsą galima pasitikrinti lendant į gynybinius lenkų statytus bunkerius, kuriuose žiemoja uodai, arba laikant delnuose ką tik iš upės ištrauktą vėžį.

„Vaikai tapo ištvermingesni, tą tikrai matome. Mažiau niurzga. Labai ryškiai keičiasi – iš pradžių lipa į kalną ir dejuoja: „Oi, daugiau nebegaliu”, po dviejų savaičių užbėga į jį”, – pokyčius po žygių mato kalvomis, paupiais ir bunkeriais darželinukus vedžiojantis Vingio padalinio vadovas Tomas Audenis.

Kartais žygiu tampa išvyka į muziejų, kitą darželio filialą pas išsiilgtus draugus, tik troleibusu pasiekiamą miesto parką, biblioteką, zoologijos sodą. „Visi vaikai be išimties stiprėja, greitėja bei tampa ištvermingesni, – vardija Ąžuolyno lauko darželio Kaune padalinio vadovė, pavaduotoja ugdymui Irena Aračiauskienė. – Žygyje į zoologijos sodą buvo pasivaikščiota gal apie du kilometrus, mažyliai tądien pavargo, bet greitai užmigo pietų miego”.

Keliamečiai drąsiai ritasi kalneliais ir grioviais, susigalvoja, kaip įlipti į medžius, rasti kelią į muziejų pagal žemėlapį, prasibrauti pro krūmynus, pasistiprinti kiškio kopūstais, o po kojomis atsiradusias kliūtys paversti žaidimų priemonėmis. Po kelių mėnesių mažos kojytės tampa tvirtesnės, širdys – drąsesnės ir labiau pasitikinčios savimi.

Lauko darželis, šią savaitę švenčiantis trečiąjį gimtadienį, veikia Vilniuje Pavilnių ir Vingio parkuose, Kauno Ąžuolyno parke. Nuo rugsėjo ūgtelėję vaikai eis į Lauko mokyklą Pavilniuose.

Mano išsaugoti straipsniai