Pedagogė, o dabar dvejų metukų dukrytės mama, mūsų skaitytoja Vilė parašė komentarą, reaguodama į straipsnį „Sunki adaptacija darželyje: kas kaltas“. Publikuojame mintis ir dėkojame už reagavimą. Visada laukiame jūsų komentarų, nuomonių ir straipsnių el.paštu portalas@tavovaikas.lt.
Sunki adaptacija darželyje (II dalis), arba auklėtoja stebuklų šalyje
Adaptacija darželyje vienas iš sunkiausių periodų tiek mažųjų, tiek tėvų gyvenime. Vaikams yra tai pirmasis išėjimas iš namų ir pirmasis atsiskyrimas nuo mylimiausių ir artimiausių žmonių. Visiems šis laikotarpis pakankamai sunkus. Net ir pati lengviausia adaptacija sukelia nerimą ir abejones, kaip reiks šį laiką išbūti.
Jeigu vaikas ramus, pratęs būti ne tik namų aplinkoje, buvęs ne tik su mama ar tėčiu, turėjęs namuose savo mėgstamą veiklą (ne kompiuterį, telefoną ar televizorių), adaptacija be jokios abejonės bus lengvesnė.
Jautriam naminukui, mačiusiam tik mamą, tėtį ir savo namų sienas, šis laikotarpis, be jokios abejonės, bus tikrai sunkesnis.
Perskaičiau straipsnį (skaitykite jį ČIA), kuriame trisdešimties metų patirties pedagogė prašo trijų dienelių vaiko adaptacijai ir naiviai įrodinėja, kad ropinėjant, šokinėjant ir pasiėmus pirštininę lėlę per tris dienas galima pripratinti vaiką prie darželio aplinkos, ten esančių vaikų, auklėtojų ir tuo užbaigti adaptacinį laikotarpį. Noriu nuraminti tėvelius ir pasakyti tiesą – tai pasiekti galima tik stebuklų šalyje mostelėjus stebuklinga lazdele.
Nei verčiantis per galvą, nei pasitelkus visą lėlių ar bet kokį teatrą vaiko nerimo nenuraminsi, kol nepraeis tam tikras laiko tarpas. Ir tai kiekvienam vaikučiui kitaip – vienam užteks trijų dienų, kitam bus mažai ir trijų mėnesių.
Net ir pats drąsiausias vaikas tam tikrais momentais ilgisi mamos ar tėčio, jiems užtrukus nerimastingai ima dairytis pro langus. Tik atėjusiam ir paliktam vaikui nerimą kelia viskas – kur dingo tėtis su mama, ar jie ateis, ar neliks jis visam laikui darželyje, ar jį tikrai pasiims, kodėl jis negali būti namuose su mama ar tėčiu, kodėl auklėtoja neskambina ir nekviečia, kad jie greičiau ateitų ir pasiimtų. Keičiasi ne tik aplinka, žmonės. Vaikui reikia apsiprasti su grupės aplinka, tvarka, laikytis dienotvarkės. Tuo pačiu grupėje susidraugauti su vaikais, mokytis dalintis žaislais, pratintis prie tam tikrų veiklų – keliauti į salę sportuoti, dainuoti. Į žaidimų aikštelę žaisti smėlio dėžėje, suptis ir t.t.
Taigi, vaikų dienotvarkė pakankamai užimta ir vaikui neįprasta. Tai jau kolektyvas ir dėmesio daug mažiau negu namuose, daug kur tenka bandyti daryti pačiam, išmokti palaukti kol ateis vaiko eilė, palaukti draugų, duoti jiems ranką einant į laiką ar grįžtant.
Taigi, tai irgi nelengvas pasikeitimas mažam vaikui. Jeigu tėtis ar mama išmokė savarankiškai pavalgyti, paprašyti į tualetą, pratino užsiimti ir pažaisti vienam, draugauti su vaikais ir dalintis žaislais, vaikas greičiau randa žaidimo draugų, smagiai bėga praustis rankų, prašo į tualetą. Bet to jau turėjo išmokyti tėvai (aišku, priklausomai nuo amžiaus).
Straipsnio autorės norėčiau paklausti, ką ji turi omeny rašydama „sunkesni“ vaikai? Šiuo atveju vaikai gali būti jautresni, judresni, lėtesni, bet tikrai ne sunkesni. Bet kokiu atveju, šiuo laiku svarbus mamos ir vaiko nusiteikimas atėjus į darželį – jei nuotaikos geranoriškos auklėtojos atžvilgiu, jeigu kartu ieškoma sprendimų ir daroma viskas vaiko labui – rezultatas pasiekiamas greičiau.
Tėvų atsakomybė ir ramybė, auklėtojų profesionalumas ir pasitikėjimas jomis tikrai duos gerą rezultatą. Tik ar per tris dieneles, tai klausimas.
Adaptacinis periodas – sunkus darbas tiek tėvams, tiek vaikams. Labai svarbu išgirsti auklėtojų pasiūlymus, paaiškinimus, prašymus, atsižvelgti į jų nuomonę ir bendromis jėgomis lengvinti šį peroidą vaiko labui.
