Jei būsite nelaimingi, nesukursite su vaiku tokių santykių, kad jis būtų laimingas.
Daugeliui atrodo, kad jiems, tėvams, viskas gerai, o problemų turi tik vaikai, ir stebisi, kai šeimoje užauga du visiškai skirtingi vaikai: vienas – savimi pasitikintis, jam sekasi, jis visur pirmūnas, o kitas – kompleksuotas nevykėlis, amžinai zirziantis ar agresyvus. O juk tai reiškia, kad vaikai šeimoje skirtingai jautėsi, kažkuriam trūko dėmesio. Kažkas buvo jautresnis, jam reikėjo daugiau meilės, o tėvai šito nepastebėjo.
1. Rūpintis, kad vaikas būtų aprengtas, apautas ir pamaitintas – rūpestis, o ne auklėjimas. Deja, daugelis tėvų įsitikinę, kad rūpesčio pakanka. Kaip bendraujate su vaiku vaikystėje, taip jis su jumis bendraus, kai jūs būsite seni.
2. Mokykla turi išmokyti ne tiek matematikos ir literatūros, kiek paruošti gyvenimui. Mokykloje svarbu gauti ne tiek teorinių žinių, kiek praktinių įgūdžių – išmokti bendrauti, kurti santykius, būti atsakingam už save, už savo žodžius ir poelgius, spręsti savo problemas, susitarti, planuoti laiką ir pan. Būtent šie įgūdžiai suteiks galimybę užtikrintai jausti suaugus ir užsidirbti pragyvenimui.
3. Perdėtas vaiko jaudinimasis dėl prastų pažymių – tik suaugusiųjų reakcijos atspindys. Jei tėvai ramiai reaguoja į prastą pažymį ar sportinę nesėkmę ar pan., jei tėvai šypsosi ir sako: „nesikrimsk”, vaikas irgi bus ramus, stabilus, pasitemps mokydamasis ir atras veiklą, kur jam viskas sekasi.
4. Jei pradinėje mokykloje vaikui per sunku mokytis, jei jums tenka ilgai su vaiku ruošti pamokas, ne vaikas turi problemų, o mokykla. Sunkiau – nereiškia geriau. Vaikas neturi pervargti, nuolat stengtis pasivyti pedagogų sudarytą programą. Pirmose klasėse namų darbams turėtų pakakti 15–45 min.
5. Jau nuo 6 m. vaikas turi turėti kišenpinigių. Nedaug, bet reguliariai jam duodamų pinigų, kuriuos jis leistų savo nuožiūra. Labai svarbu, kad pinigai netaptų manipuliavimo instrumentu. Nereikia kontroliuoti, kur vaikas juos leidžia, užtenka aptarti išlaidas ir planuojamus pirkinius.
6. Nereikia už vaikus nugyventi jų gyvenimo, spręsti, ką jiems veikti, ko ne, spręsti jų problemas, spausti juos savo ambicijomis, lūkesčiais, paliepimais. Jūs pasensite, o kaip jie be jūsų gyvens?
7. Vaikas turi jausti, kad šeimoje jį myli, gerbia, juo pasitiki. Tada jis nesusidės su „bloga draugija”, išvengs daugybės pagundų, kurių negali išvengti bendraamžiai iš šeimų, kuriose daug įtampos.
8. Auklėti – nereiškia aiškinti, kaip reikia gyventi. Tai neveiksminga. Ką galima, ko negalima, kaip reikia, kaip geriau pasielgti, vaikai supranta ne iš tėvų žodžių, o tik iš jų poelgių. Trumpai tariant, jei tėvas sako, kad vartoti alkoholį nesveika, bet pats vartoja, yra tikimybė, kad sūnus gali tapti alkoholiku. Tai ryškiausias pavyzdys, o šiaip vaikai perima kur kas subtilesnius dalykus.
9. Su vaikais reikia kalbėti apskritai apie gyvenimą, o ne apie tai, kaip reikia gyventi. Jei tėvai gali su vaiku kalbėti tik apie problemas, vadinasi tėvai turi problemų.
10. Kalbėdami su vaiku jo nekritikuokite, nekritikuokite jo asmenybės, neišeikite už jo poelgių analizavimo rėmų. Kalbėkite ne apie jį, o apie save. Nesakykite „ tu blogas”, sakykite „manau, netinkamai pasielgei”. Vartokite formuluotes „man nepatinka, kai tu…”, „norėčiau, kad tu…”.
11. Vaikas turi jausti, kad tėvai – geri, bet stiprūs žmonės. Kurie gali jį apginti, gali dėl kažko nesutikti, bet visada paisys jo interesų, o svarbiausia – labai jį myli.
