Paprastai sulaukiame klausimų, kaip pripratinti vaiką prie darželio, kad jis noriai į jį eitų, na, o šįkart klausimas priešingas – ką daryti, jei atėjus pasiimti vaiko į darželį, jis priešinasi ir nenori eiti namo?
Skaitytoja klausia:
„Kaip tvarkytis su vaiko isterija pasiimant jį iš darželio? Atėjus pasiimti, duktė tiesiog rėkia „Nenoriu mamos, nenoriu namo”, stumia mane šalin, nesiduoda rengiama. Namie, rodos, viskas gerai, vaiką mylime, žaidžiame su juo. Dabar jai 2 metai su trupučiu”.
Atsako Milda Čeikienė, www.ipi.lt
Vaikystėje pats rimčiausias darbas yra žaidimas. Ir tai vaikai daro su tokiu įsitraukimu ir noru, kurio aš, suaugusi, vaikams labai pavydžiu. Spėju, kad jūsų mergaitei labai patinka žaisti darželyje su naujais žaislais, kitokius žaidimus nei namuose.
Kiekvienas darželis turi savo ritmą, bet daugmaž jis panašus: ryto ratas, pusryčiai, laukas arba žaidimai, pietūs, pietų miegas, pavakariai, vakaro žaidimai laukiant tėvelių. Ir įsivaizduokite, visos tos mamos pataiko ateiti pasiimti vaikų kaip tik tuo momentu, kai būna žaidimo pats įkarštis, pats smagumas. Esu įsitikinusi, kad dukrytė myli jus ir namo nori eiti, bet…. tik ne dabar, ne šią akimirką. Ji tikriausiai nori užbaigti savo žaidimą, jį baigti žaisti iki galo. Tai tikrai labai svarbu kiekvienam vaikui.
O kad jūsų namuose viskas gerai, ne tik „rodos”, o ir yra, liudija tai, kad dukrytė gali atvirai jums reikšti tokius jausmus ir nebijoti, kad bus nubausta. Tačiau be galo kiekvienai mamai skaudu girdėti tokius žodžius, ypač, kai taip stengiesi dėl savo vaiko ir, rodos, bet ką atiduotum, kad tik jis neverktų. Bet kažkur kamputyje tupi abejonė ir šnibžda: „Galėjai ramiau, švelniau, ilgiau palaukti. Su kokia mama nenori vaikas eiti? Aišku, kad su bloga! Ką auklėtojos pagalvos?!“
Esu tikra, kad mylite savo dukrytę iš visos širdies. Ir tai, kad drįstate paprašyti pagalbos, prisipažinti, kad esate netobula, kad nežinote, kaip tvarkytis su isterija, yra verta mažų mažiausiai pagarbos.
Tad pasidalinsiu savo, kaip dviejų berniukų ir darželio auklėtojos, patirtimi tokiose situacijose. Pirma, kaip minėjau, pasitarkite su auklėtoja, kokiu metu yra geriausia ateiti pasiimti vaiko. Jei ateisite per anksti, pvz., tik po vakarienės, mergaitė bus nepatenkinta, nes dar nespėjo pažaisti, o jei per vėlai, tai bus pavargusi nuo jūsų laukimo.
Vaikai (o dažnas ir suaugęs) nemoka tiksliai pasakyti, kodėl pyksta. Atsimenu, kaip man grįžus iš ilgos kelionės, mažylis kurį laiką apsimetė, kad manęs net nemato, paskui pradėjo verkti, kad nenori mamos, nemyli jos, o tada jau puolė į glėbį ir kūkčiojo, kol nurimo.
Iki 3 metų vaikai dar sunkiai suvokia išsiskyrimą. Kai kurios auklėtojos susitaria su tėveliais, kad tėveliai tik pasirodo, kad atėjo ir palaukia, kol vaikus iš žaidimo kambario iki rūbinėlės auklėtojos atlydės pačios. Taip vaikai turi pakankamai laiko, kad pabaigtų žaidimą, susitvarkytų ir atsisveikintų su darželiu. Bet net ir tada būna ašarų. Nes auklėtoja yra auklėtoja, o tėvai yra tėvai. Ir jei vaikas laikėsi darželyje visą dieną, „buvo geras ir neverkė“, tai atėjus tėvams išsilieja visos nuoskaudos ir baimės.
Todėl, antra – leiskite paverkti jai tol, kol palengvės. Leiskite papykti ant jūsų. Išlikite rami ir pasitikinti savimi. Neskubėkite raminti, rengti mergaitės ir bėgti kuo toliau nuo auklėtojų, kitų tėvelių, kurie „kažin ką pagalvos“. Sutelkite dėmesį ne į savo gėdą, apmaudą, o į savo mergaitę. Jums dabar svarbu išbūti šalia jos, tokios pykstančios ir nusiminusios tiek, kiek reikės jai, o ne jums. Kaip supratote, laiko gali prireikti daugiau nei 5 minutes, tad pasiruoškite tam.
Ir paskutinis, trečias patarimas – auginkite dukros pasitikėjimą jumis. Nepabėkite paslapčia, neatsisveikinus su ja net trumpam. Sukurkite atsisveikinimo ritualą. Jei pažadėjote pareidama ką nors smagaus parnešti, pasistenkite nepamiršti. Bet patikėkite, vaikai labiau džiaugiasi jumis, o ne saldainiu. Ir šiaip, nepamirškite savo pažadų, kad pažaisite po pusryčių, kad pasiūsite suknelę lėlei, kad pažiūrėsite kartu filmuką.
Svarbiausia, negrasinkite žaislų parduotuvėje ar išėjus kur pasivaikščioti: „Na, viskas, atia, aš išeinu, palieku tave čia vieną“. „Neatidavinėkite“ svetimiems žmonėms, t.y. ,gerbkite mergaitės pasitikėjimą jumis.
Gerbkite jos visus jausmus, leiskite jai ne tik šypsotis, dainuoti, šokti, apsikabinti, bet ir pykti, liūdėti, ožiuotis.
