Nėra visiems darželiams privalomos bendros metodinės rekomendacijos, kuri nurodytų, leisti ar ne vaikams neštis žaislų iš namų, todėl kiek darželių, tiek ir tvarkų, tačiau dauguma ikimokyklinio ugdymo pedagogų laikosi griežtos nuomonės: namų daiktai darželyje trukdo. Kodėl?
„Šiandien nešiuosi Elzą, nes Greta norėjo su ja pažaisti”, – ryte sako dukrytė, į darželio kuprinę grūsdama mėgstamiausią lėlę.
„Greta, atsinešiau Elzą! Draugausi su manimi?” – net nenusirengusi traukia lėlę iš kuprinės ir mojuoja ja kitoms mergaitėms prieš nosis. „Leisi man pažaisti?”, „O man?” – subėga jų visas būrys.
Vakare auklėtoja paprašo lėlių nei jokių kitų žaislų daugiau niekada nesinešti.
Nėra visiems darželiams privalomos bendros metodinės rekomendacijos, kuri nurodytų, leisti ar ne vaikams neštis žaislų iš namų, todėl kiek darželių, tiek ir tvarkų, tačiau dauguma ikimokyklinio ugdymo pedagogų laikosi griežtos nuomonės: namų daiktai darželyje trukdo. Kodėl?
Konsultuoja psichologė Dovilė Jankauskienė.
1. Trukdo „augti”
„Kas vyksta, kai vaikas į grupę atsineša žaisliuką? Ogi sunku juo dalytis, nes žaislas yra jo, jis pats nori žaisti, o kai žaisti nebenori, pradeda labai saugoti, rūpintis, kad niekas nepaimtų, neatimtų, neprisiliestų. Perdėtas rūpinimasis savo turtu trukdo įsijausti į darželio reikalus, įsilieti į grupę, dalyvauti bendruose žaidimuose, ugdomojoje veikloje, vaikui neįdomu niekas, tik jo žaislas.
Antra vertus, jei vaikas nėra toks atidus savo žaislui, juo taip labai nesirūpina, dažniausiai nutinka taip, kad keliaudamas iš rankų į rankas jis pasimeta. Tada užverda kiti rūpesčiai ir nemalonumai, kunkuliuoja emocijos: kas paėmė, kur padėjo, gal sulaužė ir t. t. Kaltųjų paieška visus, taip pat ir auklėtoją verčia jaustis nesmagiai. Tai taip pat rūpestis, kuris trukdo įsijausti į darželio reikalus.
Darželį lankyti pradėjęs vaikas turi persiorientuoti iš namų tvarkos į grupės tvarką. Grupėje, bendruomenėje galioja kitos taisyklės ir norėdamas prisitaikyti, socializuotis vaikas turi su jomis susitaikyti, jų išmokti. Darželio žaislais vaikai mokomi dalytis. Natūralu, kad grupėje nėra dvidešimties triratukų, geriausiu atveju – du-trys. Taigi, visi vaikai turi laikytis visiems vienodos taisyklės: stoja į eilę, vienas apvažiuoja tris ratus, tada ant jo persėda kitas. Svarbiausia, kad taisyklės neturėtų išimčių, jų būtų lengva laikytis ir nebūtų išskiriamas nė vienas vaikas. Darželyje svarbus yra visos grupės interesas ir vaikai netrukus ima suprasti, kad nustatytos taisyklės „veikia” jų pačių labui: su manimi elgsis taip pat, kaip elgiasi su kitais.”
2. Rinkos dėsniai žiaurūs
Tačiau kaip tik jie pradeda valdyti vaikų grupę, kai vienas atsineša gerą žaislą, o kitas – dar geresnį. Pedagogai pastebi, kad neretai žaislas vaikui yra daugiau nei žaislas – jis tampa įrankiu konkuruoti, pelnyti sėkmę (arba, deja, ją prarasti), įsitvirtinti grupėje (arba būti iš jos „išmestam”). D.Jankauskienė: „Iš namų į darželį atsineštas žaislas tampa vaiko vertės matu. Jei turi žaislą, kurio nori visi, esi geras draugas, o jei neturi? Jei duosi man pažaisti, aš su tavimi draugausiu, o jei neduosi – deja, mano draugas šiandien bus kitas. Vaikai greitai supranta, kad žaislu galima „nusipirkti” draugą. Tokie dalykai trukdo formuotis sveikam vaikų santykiui, jis formuojasi vartotojiškas, išnaudotojiškas ir netgi su prievartos elementais. Vaikas, kurį žaislas „užmeta” ant sėkmės bangos, netrukus pasijus išnaudojamas. Antra vertus, ne kiekvienas gali atsinešti „topinį” žaislą ir stebinti draugus, taigi, tas, kuris negali atsinešti vertingo daikto, jaučiasi pažemintas. Auklėtoja, kuri leidžia į grupę neštis žaislų iš namų, turi suprasti, kad „užduoda toną” nekontroliuojamiems dalykams: kivirčams, chaosui, kurį lemia tai, kad vaikai vienas kito vertę matuoja daiktais.”
3. Ilgėja adaptacija
Manoma, kad daiktai iš namų gali padėti pagreitinti darželio naujoko adaptaciją. Kartais net rekomenduojama atsinešti mėgstamiausią žaisliuką, esą vaikui jis primins namus, todėl jausis saugesnis. Tačiau psichologė D.Jankauskienė tam nepritaria: „Dažnai vaikai turi „mylimukus”, kitaip dar vadinamus tranzitiniais objektais, kurie padeda jaustis saugiau, kai tenka pereiti iš vienos būsenos į kitą, pavyzdžiui, iš mamos lovos į savo lovelę, kai patiria stiprių išgyvenimų ir pan. Tranzitinis objektas yra tarsi mamos pakaitalas. Paprastai tai būna koks pliušinis meškutis, skudurėlis, bet gali būti ir karinė mašina bei kieta lėlė. Būtų gerai, kad tranzitinio objekto vaikas į darželį išvis nesineštų, nes šį žaislą saugos dar atidžiau, su didesniu rūpesčiu ir nerimu – juk tai ryšys su mama! Be to, taip tik dar labiau prie jo prisiriš. Prieš pradėdamas lankyti darželį vaikas turėtų su tokiu žaislu atsisveikinti.
Jei vaikas be „mylimuko” negali išeiti iš namų, tai turi palikti jį darželio spintelėje. Vieni darželinukai tam priešinasi labiau, kiti mažiau, tačiau ši „užduotis” tokio amžiaus vaikams nėra neįveikiama. Tai, kad niekas iš „grupiokų” nesineša savų žaislų, vaikams suteikia savitą ramybę ir saugumą.
Kai vaikas priims darželio taisykles ir su jomis susitaikys, jausis saugiau ir jam bus lengviau, nei būti apsikabinus savo žaislą ir gyventi nežinant, kada teks su juo atsisveikinti. Vaikas, kuriam leisite darželyje būti su mėgstamiausiu žaisliuku, neišmoks būti kitaip. Tačiau juk į darželį vaikas ir ateina mokytis būti kitaip. Svarbu suvokti, kad neatsisveikinusio su žaisliuku vaiko socialiniai santykiai darželyje bus apriboti tik rūpesčiu, kaip saugoti žaisliuką nuo kitų.”
KĄ DARYTI, JEIGU…
…vaikas neišeina iš namų be vieno ar kito žaisliuko, verkia, nes nori jį pasiimti.
Leiskite pasiimti su sąlyga, kad paliks jį darželio spintelėje. Vaikas galbūt jausis ramiau žinodamas, kad žaisliukas yra šalia jo, stebi jį pro spintelės „akutę”. Svarbu, kad žaislas nenukeliautų į grupę, nes tik jo neturėdamas mažylis mokysis dalytis darželio žaislais, bendradarbiauti su kitais vaikais, žaisti ir t. t.
…darželis yra labai „suvargęs” ir prašo tėvų pagalbos nupirkti naujų žaislų.
Tuomet atneštą naują žaisliuką auklėtoja turėtų pristatyti visai grupei, vieną kartą garsiai pasakyti, kad jį nupirko, pavyzdžiui, Modesto šeima, ir dovanoja darželiui, taigi, „jis dabar yra mūsų visų.” Viskas. Žaislas tapo visų ir daugiau niekada nereikėtų užsiminti, kieno šeima jį nupirko ir juolab kad Modestas galbūt turi į jį pirmenybę. Svarbu aiškiai susitarti – su tėvais ir vaikais, kad nė vienas vaikas išskirtinių teisių į dovanotą žaislą neturi. Antraip dovanojusios šeimos vaikas ne tik užims išskirtinę poziciją, bet, gali būti, neįstengs atsipalaiduoti, saugos tą žaislą, jo pavydės ir pan.
…vaikui lengviau užmigti pietų miego, kai apsikabina namais kvepiantį žaisliuką.
Tėvai ir auklėtoja turėtų susitarti, kad visi vaikai gali atsinešti „migdukus” ir pasikabinti juos ant lovytės krašto ar pasidėti po pagalve. Svarbu, kad „migdukas” „neišliptų” iš lovytės, visada būtų joje ir lauktų šeimininko, t. y. mažylis pamiega, keliasi ir eina žaisti, o žaisliukas-migdukas lieka lovytėje laukti kito pietų miegelio. Be to, svarbu, kad miego žaislas iš tikrųjų padėtų vaikui nurimti, neskatintų žaisti.
…darželyje yra tvarka, kad visą savaitę žaislų neštis negalima, o pavyzdžiui, penktadienį, galima. Arba kartą per mėnesį.
Geriausiai yra niekam niekada nedaryti jokių išimčių, nes vaikai jų nesupranta: kodėl jam galima o man – ne, kodėl visą savaitę žaislų nesinešame, jei penktadienį nešamės ir t. t. Po penktadienio kiekvieną pirmadienį vaikui vėl reikia „persiorientuoti”. Tačiau jei yra tokia tvarka, būtų gerai, kad atsinešę savo žaislus vaikai vienas kitam juos pristatytų per „Ryto” ratą, papasakotų apie jį, organizuotų bendrą žaidimą, kai visi žaidžia tik su savo žaisliukais, paskui jais apsikeičia. Pažaidę „namų” žaisliukus vaikai turėtų padėti į spinteles, kad šie netrukdytų eiti į lauką, pietauti ar užsiimti kita veikla, o vaikas būtų ramus, kad žaisliuko niekas nepaims.