Laukiame ir Jūsų gimdymo istorijų! Rašykite jas, linksmas ir liūdnesnes, įkvepiančias, el. paštu tavovaikas@delfi.lt. Mėnesio gale įdomiausio pasakojimo autorę apdovanojame grožio dovanėle. Šiandien publikuojame Monikos gimdymo istoriją.
Daugiau nei metai santuokos, ir nusprendėme, kad mums trūksta tavęs. Nereikėjo nei kalbų, tik žvilgsnio, kuris mums su vyru reiškė, kad pradedame svarbiausią gyvenime etapą, tavo kūrimą.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Konfliktas ligoninėje: moteriai neleista gimdyti pačiai
Astrologė apie Liūtą bei jo santykius su kitais Zodiako ženklais
Nemoku apsakyti, su kokiu nekantrumu laukiau savo dienų, kad žinočiau, ar pasikvietėme tave. Dar nesulaukusi savo dienų, skubėjau darytis testų, kurie tada dar buvo neigiami, su apmaudu ir ašaromis dar tikėjausi, ir ne veltui. Nesulaukusi savo dienų, dar kartą pakartojau testą, ir akyse stovi du brūkšniukai, kurie nuspalvino mano gyvenimą negrįžtamai. Deja, tada vyras jau buvo išvykęs į užsienį, tad šią žinią teko pranešti “skype”. Būtumėt matę jo akis! Pilnos ašarų ir tokios nesumeluotos laimės, įsimylėjau jį antrą kartą (pamaniau mintyse).
Kitą rytą aš jau sėdžiu prie ginekologės kabineto, kad patvirtintų nėštumą, bet mūsų laukė nemaloni staigmena. Tebeskamba ausyse ginekologės žodžiai: „Esi jauna, jei ne šis, bus kitas kūdikis. Šalia vaisiaus yra milžiniška cista, kurią skubiai reikia operuoti, ir neaišku ar vaisius išgyvens. Jam – 5 savaitės”.
Išėjau pasikūkčiodama iš kabineto, prisėdusi paskambinau vyrui į užsienį, jis pasakė, kad nedelsdamas skrenda į Lietuvą. Jis jau Lietuvoje, tada vykstame į Klaipėdos ligoninę, abu tokie sutrikę, kad nesugebame suregzti tinkamai sakinių. Savaitė praleista ligoninėje ir gydytojų verdiktas, kad operacija šiuo metu negalima, didelė tikimybė, kad vaisius neišgyvens. Grįžtu namo ir jau tą pačią naktį prasideda kraujavimas… Tu norėjai pabėgti.. Jaučiausi beviltiškai, bet mintyse tik prašiau Dievo, kad tave pavyktų išsaugoti. Vėl ligoninė ir lovos režimas joje, bei begalinis tikėjimas, kad tu liksi su mumis.
Po kelių savaičių mane išsiuntė į Kauną, kur pareiškė, kad cista gimdoje gali būti vėžinė ir būtina operacija čia ir dabar. Apie kūdikį pasakė tik kelis trumpus sakinius, kad, tikėtina, jį pavyks išsaugoti.
Jei ne vyro palaikymas, tikriausiai būčiau visko neištvėrusi. Jis vis kartojo, kad viskas bus gerai ir kūdikio mes neprarasim, kad tikėjimas daro stebuklus.
Operacija praėjo sėkmingai, didžiausia tada gauta dovana po jos – pirmasis kūdikio judesys, taip, jis man spyrė! Taip tarsi sakydamas: „Nesijaudink, aš čia ir liksiu su jumis”. Likę mėnesiai taip pat nebuvo lengvi, bet su pasimėgavimu laukiau tavo gimimo.
Kelios dienos po mano gimtadienio tu nutarei jau gimti. „Pamatysim savo kovotoją”, – ištarėm su vyru ir išvykome į ligoninę. Naktis, o mes jau stovim prie ligoninės durų, kur mus pasitinka gydytojai.
Su šypsena nuėjau į gimdyklą ir laukiau tavęs… Paryčiais vyras nukerpa virkštelę ir mus abu išbučiuoja, taip, kad net oro pritrūksta, vien ašaros ir begalinis džiaugsmas. Akušerės žodžiai, kad vaikelis be galo stiprus, atrodo, net nebestebina, susižvalgę ir nusišypsoję su vyru ištarėm, kad taip, tu esi kovotojas, išsikovojęs gyvenimą.
Dabar tau jau beveik trys mėnesiai. Tu stebini mus garsiu krykštavimu ir plačiausia šypsena. Nenustodama dėkoju Dievui už tave, už visą sėkmingai nueitą kelią dėl tavo gyvybės. Taip pat dėkoju ir vyrui, kuris laikė mane tvirtai, kada jau neturėjau jėgų ir neleido palūžti. Ne visada kūdikio kelias į gyvenimą tiesus, bet tikėjimas daro stebuklus, tikėkit, ir išvysit stebuklus.
Monika
Gimdymo istorijų konkursas tęsiasi. Laukiame jūsų gimdymo istorijų el.p. tavovaikas@delfi.lt. Įdomiausias publikuosime www.tavovaikas.lt, o vienai skirsime grožio dovanėlę.
