Nuolat skaitau Jūsų portalą ir nusprendžiau pasidalinti savo istorija, kuri galbūt kažką įkvėps, galbūt suteiks stiprybės, galbūt privers susimąstyti apie tikrąsias vertybes…
Sklandus nėštumas
Nėštumas buvo gana sklandus, išskyrus pirmuosius mėnesius, kuomet gydytojai buvo paskyrę lovos režimą, kadangi šiek tiek kraujavau… Tolimesnė savijauta buvo puiki, nežinojau, kas tai yra rytinis pykinimas ar hormonų sukelti pykčio priepuoliai.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Laukėsi trynukų, o pagimdė keturis
Pakraupusi skaitytoja: mama paliko verkiantį kūdikį automobilyje
Tiesa, šiek tiek pasikeitė mano mitybos įpročiai, negalėjau net pažvelgti į mėsą, tai buvo vienintelis diskomfortas vyrui, kadangi atsisakiau gaminti iš mėsos. Taigi. džiaugėmės kiekviena diena, laukdami savo stebuklo, jau žinojome, kad laukiamės mergaitės.
Iškyla į gamtą baigiasi netikėtai
Išaušo lemtingoji liepos 3 diena. Buvo labai karšta! Vyras turėjo laisvadienį, tad nuvykome į gamtą pasišildyti saulės spinduliuose ir papramogauti. Tuomet man buvo 26 nėštumo savaitė.
Netikėtai pajutau, kad teka kažkoks skystis per šlaunį, nusprendėme su vyru važiuoti namo. Vos tik atsistojau, pajutau gausų pliūptelėjimą. Tada dar nesupratau, kad tai ir buvo vandenų nutekėjimas…
Atvykus į ligoninę, kurioje lankiausi pas ginekologą, buvo patvirtinta, kad nubėgo vandenys ir mums liepė vykti į kitą ligoninę, kuri specializuojasi su rizikingais nėštumais. Gydytojas nurodė mums vykti savo automobiliu, kadangi tuo metu nebuvo laisvo greitosios pagalbos automobilio.
Tiesiai į gimdyklą
Kai tik nuvykome į ligoninę, žaibo greičiu buvau apžiūrėta ir nuvežta į gimdyklą. Gydytojai pasipiktino ir nustebo, kad esant tokiai situacijai mums liepė važiuoti su savo automobiliu…
Gulint operacinėje, mane užplūdo didžiulė baimė… Apžiūrėję gydytojai sakė, jog žadėti jie nieko negali, dabar belieka laukti…
Vyras visą naktį prabuvo šalia manęs. Ryte atėjusi gydytoja patikino, kad pirmasis pavojus praėjo ir dabartinis tikslas – kuo ilgiau kūdikį išlaikyti savo įsčiose, kadangi nėštumas labai mažas. Perkėlė mane į palatą, kurioje buvo „likimo draugė” su 25 savaičių nėštumu.
Netikėtas gimtadienio siurprizas
Dienos slinko lėtai, o galvoje nuolat sukosi vienintelė mintis – ištempti dar vieną dienelę… Išaušo liepos 15 dienos. rytas – mano 29 – asis gimtadienis.
Laukiau vyro atvykstant pas mane po darbo, tačiau apie 16 valandą sutriko mano mažylės širdelės ritmas, į palatą įsiveržė visa medikų brigada ir liepė pasirašyti sutikimą operacijai. Aš tik spėjau surinkti vyro telefono numerį ir pasakyti, jog mane veža į operacinę…
16:26 išgirdau tarsi silpną kačiuko sumiauksėjimą – gimė dukrytė! Sekundei priglaudė ją prie mano veido, pajutau didžiulę šilumą, ašaros ritosi skruostais, ji buvo tokia mažytė…
Kai tik išvežė mane iš operacinės, pirmas veidas, kurį pamačiau, buvo vyro. Jis paėmė mane už rankos ir pasakė, kad mes jau esame tėvai… Užplūdusias emocijas žodžiais nusakyti sunku…
860 gramų mažylė
Gydytojai nieko nežadėjo. Pirmą kartą pamačiau dukrytę kitą dieną – ji buvo tokia gležnutė, tokia bejėgė, svėrė vos 860 gramų, bet mums ji buvo pati gražiausia mergytė visame pasaulyje. Tuo momentu supratau, kad viskas bus gerai, ir mano galvoje buvo tik pozityvios mintys ir begalinis tikėjimas…
Vardas Viltė, kurį buvau sugalvojusi jau iki nėštumo, įgavo tokią didžiulę prasmę, kad niekaip kitaip jos ir negalėjome pavadinti. Mūsų mažylė buvo kovotoja nuo pat pirmųjų minučių: jau antrą dieną ji kvėpavo savarankiškai, nešdavau jai nutraukto savo pienuko. Pirmosiomis dienomis jo išgerdavo tik po 2 ml per vieną karta, bet dozės sparčiai didėjo. Gaila, kad po 3 savaičių pienelis dingo.
Po poros savaičių dukrytę perkėlė iš intensyvaus skyriaus į įprastą neišnešiotukų. Tuomet laiką leisdavau šalia jos nuolatos, tiek aš, tiek vyras. Laikydavome ją prie krūtinės po kelias valandas. Tai buvo ypatingi momentai!..
Po 2 mėnesių, kai Viltutė svėrė 2200 gramų, galėjome ją parsivežti namo, tai buvo pati laimingiausia mūsų diena! Dėkojame Dievui, kad turime šį stebuklą!
Nekaltinkite likimo ir nepraraskite vilties
Iš pradžių teko nemažai lankytis pas gydytojus, tačiau tik profilaktiškai, jokių sunkių bėdų neturėjo. Dabar Viltei jau 7 mėnesiai, ji labai guvi, rami, linksma mergaitė, sveria daugiau kaip 6 kg.
Labai laukiam šių metų liepos 15 dienos, kuomet turėsime 3 ypatingas šventes – Viltės krikštynas, jos 1 metukų gimtadienį ir mano 30 – metį.
Dabar, kai žiūriu į savo angelėlį, atrodo, kad net nebuvo tų sunkių mėnesių mūsų gyvenime, viskas tarsi išnyko, ir dabar esame patys laimingiausi tėvai!
Noriu palinkėti visoms mamytėms ir tėveliams tikėti laiminga pabaiga ir išlikti stipriems visais gyvenimo atvejais, nes viską, ką jaučiame mes, jaučia ir mūsų mažyliai…
Dovanokime jiems tik geras emocijas ir nekaltinkime likimo.
Aistė
Gimdymo istorijų konkursas tęsiasi. Laukiame jūsų gimdymo istorijų el.p. tavovaikas@delfi.lt. Įdomiausias publikuosime www.tavovaikas.lt, o vienai skirsime grožio dovanėlę.
Dėmesio!
Kviečiame atsakyti į žemiau esančius klausimus ir mėnesio gale išrinksime vieną laimėtoją (su juo susisieksime asmeniškai), kuriam padovanosime 6 mėnesių žurnalo “TAVO VAIKAS” prenumeratą.
