Laukiame ir Jūsų gimdymo istorijų! Rašykite jas, linksmas ir liūdnesnes, įkvepiančias, el. paštu tavovaikas@delfi.lt. Mėnesio gale įdomiausio pasakojimo autorę apdovanojame grožio dovanėle. Na, o dabar suteikiame žodį mums parašiusiai Virginijai.
Su susidomėjimu skaičiau gimdymo jūsų portale tiek nėštumo metu, tiek ką tik pagimdžiusi, tiek jau dabar, augindama kelių mėnesių mažiulį. Dar nėščia būdama kartais su baime, kartais su viltimi skaitydavau kai kurias istorijas. Vėliau, po gimdymo, skaičiau prisimindama, kaip viskas buvo man pačiai. Nusprendžiau galų gale ir aš pasidalinti savo istorija, kadangi man nutiko kai kas, ko niekada iki tol nebuvau girdėjusi ar skaičiusi.
O viskas buvo taip…
Spalio pabaigoje, lapkričio pradžioje pajutau, kad kažkas pasikeitė mano kūne. Pagrindinis pasikeitimas buvo tai, kad dienos metu apimdavo begalinis nuovargis. Toks, jog atrodė, kad užmigsiu darbo vietoje ant klaviatūros. Toks jausmas, tarsi kažkas imtų iš manęs visą turimą energiją. Užsižiebė viltis, jog šie požymiai reiškia daug naujovių mano gyvenime. Taip ir buvo…
TAIP PAT SKAITYKITE:
Auskarai kūdikiui: taip ar ne?
9 keičiausios vietos, kur gimdė moterys
Gana greitai nėštumo testas parodė dvi juosteles. Vyras reagavo santūriai, jam reikėjo priprasti prie tos minties, nepaisant to, jog nėštumas buvo planuotas… Kur planai, o kur tikroji žinia…
Patį nėštumą prieš tai įsivaizdavau lengvesnį, bet buvo visko – bėrimai, tinstančios rankos ir kojos, bemiegės naktys, įvairiausi skausmai, o jau nekalbu apie pykinimą, kuris prasidėjo 6 savaitę ir baigėsi tik prieš pat gimdymą, paskutiniu supykinimu. Tai buvo sunkiausia dalis, nes atrodė, jog nieko valgyti negaliu, o juk reikėjo.
Visą laiką galvojau apie vaikiuką ir žinojau, kad viską lengvai galiu ištverti, kad tik augančiam mažyliui viskas būtų gerai. Ir iš tikrųjų be visų fizinių nepatogumų, dvasiškai aš buvau pakylėta. Tai buvo tikrai ypatingas metas, pati jaučiau ir kiti man sakė, jog švyčiu. Mane užpildė pilnatvės jausmas. Visur ėjau su šypsena veide bei daugiau šypsenų sulaukdavau.
Su vyru sutarėme, kad nežinosime berniuko ar mergaitės laukiamės.
Ir tai tapo beveik kaip pramoga, nes kiekvieną kartą, kai klausiantiems atsakydavome, kad nenorime žinoti ko laukiamės, žmonės imdavo spėlioti pagal mano pilvą kas ten gyvena. Netikiu, kad tokį spėjimą pagal pilvą galima laikyti teisingu, bet didžioji dalis “matė” berniuką ir jie iš tikrųjų buvo teisūs (paslapčiomis ir aš laukiau berniuko, gal buvo kalti pranašingi sapnai).
Iki pat paskutinių dienų beveik nejaučiau jokių išskirtinių pilvo maudimų. Tik mažylis buvo be galo aktyvus pilvelyje nuo pat jaučiamų pirmųjų judesių ir toks išliko iki pat gimdymo dienos. O planuojama gimdymo data buvo liepos 6 d., vėlgi paslapčiomis vyliausi, jog tai bus liepos 7 d.
Juokavau, kad iš vyro vaikiukas gautų gimimo mėnesį, o iš manęs gimimo dieną (mat vyro gimtadienis liepos 5 d., o mano – sausio 7 d. Taigi, liepos 5 d. vyrui lengvai švenčiant savo gimtadienį su draugu, jau pradėjau jausti pirmuosius pamaudimus, tad prie šventės neprisijungiau. Viduje žinojau, jog dar ne laikas, tik reikia pailsėti. Kadangi tuo metu namuose darėme remontą, tai kitą dieną – šeštadienį – praleidome vaikščiodami po statybinių prekių parduotuves. Jaučiau vis dažnėjančius maudimus. Atėjo vakaras, vyras užbaigė kai kuriuos remonto darbus bei žadėjo kitą dieną imtis langų valymo.
Mano širdis jautė, kad vaikiukas jau veržiasi į pasaulį, o garsiai aš tik juokavau, kad kažin ar teks tuos darbus užbaigti. Internete dar pasiskaitinėjau, kaip atpažinti sąrėmius, kad jausčiausi ramesnė ir pasiruošusi, nes, tiesą sakant, iki tol nelabai tuo domėjausi. O vyras suprato, kad langų valymą teks atidėti, kai vakare įsitaisius prie televizoriaus ir žiūrint filmą aš jau rimtai skaičiavau kaip sąrėmiai perėjo iš pasikartojančių kas 10-15 min. į kas 5-10 min.
Jis greitai sumojo, kad reikia eiti miegoti, nes greitu laiku gali netekti išsimiegoti. Ir jis buvo visiškai teisus. Manęs miegas jau neėmė, tačiau kažkokiu stebuklingu būdu sugebėjau užsnūsti.
Anksti ryte apie 3:45 pabudau nuo stipraus skausmo. Stengiausi nepanikuoti, švelniai pašaukiau vyrą ir pasakiau, kad važiuojam…
O jis sureagavo kaip į ginklo šūvį – greit pašokęs iš lovos puolė rengtis ir rinkti daiktus.
Važiuodami miegančio Vilniaus gatvėmis 4:00 jau buvome gimdymo namuose bei pažadinome budinčią priimamajame. Tik pasakiau, kad tikriausiai gimdysiu, nes sąrėmiai reguliarūs. Ji uždėjo tikrinti vaikiuko širdies tonus bei atpažinusi sąrėmius, pakvietė budintį daktarą. Skausmas po truputį stiprėjo kiekvieną kartą. Pamenu, kaip gailiai į mane žiūrėjo vyras, kai nuo skausmo imdavau garsiau kvėpuoti. Budintis daktaras pamatė 2 cm atsivėrimą bei nusprendė guldyti, sakydamas, kad gimdymas tikriausiai bus apie pietus.
Mintyse dar pagailėjau savęs, kad liko mažiausiai 8 valandos, bet širdyje jaučiau begalinį jaudulį prieš didįjį susitikimą su vaikiuku. Toliau buvo ilgas dokumentų pildymo procesas, guldymas į gimdyklą ir kitos procedūros. Gimdykloje akušerė parodė, kaip reikia sėdėti ant didelio kamuolio, kad būtų lengviau. Gaila, lengviau nebuvo, tad ilgai ir neišsėdėjau.O be to, buvau įsitikinusi, kad pagimdysiu ir be paruošiamųjų procedūrų, nes girdėjau vieną akušerę kursuose sakant, kad kai kurios gimdyvės būna tiek prisiskaičiusios, kaip palengvinti gimdymą įvairiais pratimais, kad kol visų neišbando, tol nepagimdo. Ji sakė, kad užtenka teigiamai nusiteikti. Taip aš ir mąsčiau.
Nors skausmas buvo tikrai gniaužiantis kvapą, bet jokių nuskausminamųjų neprašiau. Vargšas mano vyras, kuris visa tai stebėjo. Vis dėlto tikrai myliu jį už jo drąsą ir galvoju, kad žiūrėti ir niekuo negalėti padėti gali būti net sunkiau už patį procesą.
Apie 8:00 keitėsi pamaina ir naujai mane apžiūrėjęs daktaras pasakė, kad prasivėrimas yra 8 cm ir man nuleis vandenis, o tada jau gimdysiu. Net dar kartą pasižiūrėjau į laikrodį, juk dar nebuvo žadėtasis pietų metas. Be galo apsidžiaugiau ir dar nekantriau ėmiau laukti susitikimo. Kadangi viskas įvyko taip greitai ir netikėtai, ne visai prisimenu paties gimdymo.
Prisimenu kaip akušerė su daktaru juokavo apie tai, kad per tokį lengvą gimdymą reikėjo gimdyti vonioje. Taip pat prisimenu, kaip tarp stūmimų žiūrėdama per daktaro petį aš mačiau už lango ant pušies šakos šalia savo lizdo tupintį paukštį ir tarsi stebintį visą procesą gimdykloje. Prisimenu dar bandžiau apie tai pajuokauti, bet ar įmanoma kažką ištarti tokiu metu.
Viskas baigėsi labai greitai ir paprastai, kaip ir prasidėjo.
Dabar mąstau, kad gimdymas tikrai nėra toks skausmingas (nors žinoma tuo momentu atrodė kitaip).
Liepos 7 d. 9:30 savo riksmu mus pasveikino mūsų mažylis, o mums pasakė “gimė berniukas”. Kai mūsų mažiulį man padėjo ant pilvo, tai buvo akimirka, kurioje tilpo visos įmanomos žmogiškos emocijos. Aš ir verkiau, ir juokiausi. Nuo tos akimirkos tapau dar laimingesnė savo gyvenime…Kaip ir mano vyras, taip pat emocijų kupinu vaidu stovintis šalia ir žvelgiantis į mus abu.
Tačiau atėjo akimirką, kuria labiausiai ir norėjau pasidalinti, nes pagimdžius mažylį dar ne viskas buvo baigta.
Turėjau dar pagimdyti placentą.
Po dešimties minučių pastangų niekas nevyko – daktaras greitai nusprendė, jog placenta priaugusi. Nesupratau, kas vyksta, bet visi prieš tai buvę juokai gimdykloje kažkur dingo, staiga patalpoje atsirado daugiau žmonių. Vaikas buvo atiduotas tėčiui, o man pradėjo leisti vaistus. Tespėjau suprasti, kad mane 15 minučių užmigdys ir jau pamačiau, kaip sukasi kambarys. Tuo metu sapnavau baltą baltą ilgą palatą su daug lovų bei daktarus kažką darančius virš vienos tų lovų…
Vienu momentu netgi buvau sugrąžinta į realią gimdyklą ir buvau pradėjusi jausti skausmus, bet greitai vėl užsnūdau. Vėliau mano vyras pasakojo, kad tai buvo vienos baisiausių 15 minučių jo gyvenime. Nors jam neleido eiti arti manęs, bet jis buvo toje pačioje gimdykloje, kur man darė operaciją, kad mechaniškai pašalintų priaugusią placentą. Mano vyras pasakojo, kad kol stovėjo laikydamas mūsų vaiką rankose, prisigalvojo visokiausių baisių dalykų, matydamas mane leisgyvę ir aimanuojančią iš skausmo.
O tuo tarpu daktarai kažką šnabždėjosi tarpusavyje.
Tikriausiai baisiausia buvo tai, jog nei vienas mūsų nebuvome tam pasiruošę, aš net nežinojau, jog tokie dalykai įmanomi. Vėliau išsiaiškinau, jog tam buvo galima pasiruošti, tiesiog mano nėštumą prižiūrintis daktaras echoskopo metu turėjo tai pamatyti, bet nematė.
Vis dėlto man nebuvo taip baisu, nes aš miegojau, o štai mano vyras spėjo gana stipriai išsigąsti. Bet viskas baigėsi gerai dėl sparčios daktarų reakcijos ir puikaus darbo. Tokio puikaus, jog po to gerai ir greitai gijau, nors ir skausmingai. Dabar prisimenu, kad gimdykloje sugrąžinta iš miegų dar kažką neaiškiai veblenau, bet gana greitai pamačiau savo vyrą su mažyliu ant rankų ir vėl pasijutau laiminga, lyg nieko ir nebūtų nutikę. Lengvai pirmą kartą pamaitinau mažylį bei taip prasidėjo mūsų bendras gyvenimas.
Po gimdymo galiu pasakyti, kad sunkiausia buvo tai, jog nebuvome pasiruošę mūsų laukusiems netikėtumams, kurie dabar jau atrodo kaip tolima praeitis, tačiau tuo momentu stipriai išgąsdino.
Ir už patį gimdymą daug sunkiau buvo gijimo procesas, kai negalėjau 2 savaites sėdėti, nes šiek tiek plyšau bei buvo sunku rūpintis mažyliu. Vis dėlto didžiuojuosi savimi, kad gimdžiau pati ir be nuskausminamųjų. Gaila dėl po gimdymo susiklosčiusios situacijos, tačiau suvokiu vieną dalyką – jeigu prieš tai nebuvau šalininkė gimdymų namuose, dabar galiu būti netgi priešininkė. Jeigu ne daktarai šalia, pasitaikius tokiai situacijai gimdant namuose, galima nukraujuoti greitajai net nespėjus atvažiuoti. Dėl to ir dalinuosi savo patirtimi, kad besiruošiančios gimdyti jokiu būdu ne nusiteiktų, bet žinotų apie galimas situacijas ir jos nebūtų tokios netikėtos, kaip buvo mums nežinantiems.
O dabar, kai gimdymas jau praeityje ir jis manęs nei kiek neišgąsdino, galiu tik džiaugtis kiekviena diena šiuo stebuklu, gamtos suteiktu moterims. Išnešioti, pagimdyti, maitinti ir auginti naują žmogų. Sėkmės visoms, kurios ruošiasi šiems procesams. O mūsų dabar jau trijų asmenų šeima kasdien susiduria su vis naujais iššūkiais.
Virginija
Gimdymo istorijų konkursas tęsiasi. Laukiame jūsų gimdymo istorijų el.p. tavovaikas@delfi.lt. Įdomiausias publikuosime www.tavovaikas.lt, o vienai skirsime grožio dovanėlę.
