Kristinos istorijoje yra visko – ir liūdesio, ir džiaugsmo, ir netekties, ir laimės.
Mano istorija susideda iš dviejų dalių.
Pirmoji yra liūdna ir skaudi, antroji – laiminga ir džiugi.
Kai su vyru nutarėm, kad jau norisi, jog namuose krykštautų mažylis, Kalėdinė dovanėlė jau plakė po širdimi. Nėštumas buvo toks, kaip ir daugeliui, pirmus mėnesius pykino, tačiau gydytojai džiaugėsi augančiu mažyliu, turėjom nuotraukas, girdėjom širdelės plakimą, kol vieną dieną po patikrinimo atsidūriau ligoninėje, nes pradėjau labai nestipriai kraujuoti (po gydytojos apžiūros).
TAIP PAT SKAITYKITE:
Kas laimėjo mėnesio prizą už papasakotą gimdymo istoriją?
Ką gi, po trijų savaičių ligoninėje, 5 nėštumo mėnesį prasidėjo sąrėmiai, akušerė pasiūlė žvakutę nuo skausmo ir pasakė, kad turiu gulėti pakėlusi kojas, praeis. Vyrui buvo pasakyti, kad mažylio neišsaugos, o ar aš liksiu gyva, irgi nežinia, 50 /50.
„Ko čia verki, turėsi dar tų vaikų…”
Iš vyro žvilgsnio supratau, kad nieko gero, nors jis man nieko nesakė ir visaip kaip bandė raminti. Nuėjusi į tualetą supratau vieną – mažylio neturėsim. Po ilgų valandų laukimo – operacija ir gydytojo „raminimas”: „ko čia verki, turėsi tu dar tų vaikų…”
Kai vėliau gydytojo paklausiau, kodėl taip atsitiko, jeigu visi tyrimai buvo geri, mažylis vystėsi puikiai? Kas atsitiko, kad jį praradau? Atsakymas buvo toks: „turbūt, infekcija, bet teisybės neieškok, nes nerasi, geriau atsipalaiduok ir pamiršk”.
Skaudama širdimi kitą dieną grįžau namo.
Ką jaučiau aš, mano šeima, turbūt, supranta tik tie, kas tai patyrė.
Prasidėjo ilgas maratonas pas gydytojus – gal aš kalta, gal manyje problema? Iš kur atsirado ta infekcija?
Išsityriau taip, kaip gyvenime nebuvau tirta ir visur girdėjau tą patį – sveika, viskas gerai. Visi siūlė neskubėti ir laukti pusė metų o tada bandyti vėl. Kartą pakliuvau pas gydytoją, kuris apžiūrėjęs patarė nieko nelaukti ir bandyti dabar. Taigi, praėjus nepilnam pusmečiui mūsų šeimą aplankė siurprizas – aš vėl laukiuosi. Begalinis nerimas ir baimė, kad tik viskas būtų gerai, lydėjo iki mažylio gimimo.
Antroji istorijos dalis – su laiminga pabaiga.
Dienos, kada jis gims, laukėm su nerimu ir baime o nustatytam terminui artėjant, naktį prasidėjo sąrėmiai. Žadinu vyrą, važiuojam. Iki ligoninės 40 km. Sąrėmiai kas 15 minučių.
Ligoninėje 4 val. ryto mane apžiūri, išbara ir liepia važiuoti namo, nes nors sąrėmiai reguliarūs,bet gimdos kaklelis neatsidaręs, taigi, tikrai negimdysiu. Liepia atvažiuoti, kai sąrėmiai bus kas 5 minutes. Grįžtam namo.
Bandau užmigti, bet negaliu, žiūriu į laikrodį – sąrėmiai kas 5 minutes, bet kenčiu, nes gi sakė, kad negimdysiu.
Po geros valandos vyras neištveria ir liepia važiuoti.
Aš išsisukinėju, kad dar anksti, tačiau būsimasis tėtis manęs neklauso ir vėl veža į ligoninę. Pasikeitusi pamaina, vėl mane apžiūri, priėmime pasako, kad pagimdysiu šiandien, atėjusi gydytoja apžiūri ir vėl liepia važiuot namo, nes kaklelis tik 1 cm atsidaręs… Tačiau akušerė ir net sanitarė įkalbinėja gydytoją, kad mane guldytų į gimdyklą, juk sąrėmiai dažni. Gydytoja pasiūlo važiuoti pasivaikščioti po miestą ar pabūti pas draugus (kažin kaip ten pabūt kai atsikvėpt tarp sąrėmių sunku?).
Nors ir labai nenoriai, ji mane paguldo. Taigi, 9 ryto aš gimdykloje, nusiteikusi, kad tikrai dar negimdysiu ir po poros valandų mane perkels į patologinį skyrių. Guliu, vyras ramina.
Gydytoja išbara, kad atvažiavau nepailsėjusi naktį, esu pavargusi ir nepagimdysiu. Tik kaip pailsėti turėjau, nelabai supratau iš jos kalbos. Guliu taip, sąrėmiai vyksta, mane vėl po apžiūros „nuramina”,kad negimdysiu šiandien, tik 2 cm. Atsivėręs kaklelis.
Taip praeina diena, epidūrinės nejautros nesiūlo, o aš ir neprašau.
Į pavakarę atvažiuoja sesė, todėl 18 val. išleidžiu vyrą pavalgyt, nes ką – tik 4 cm, tikrai negimdysiu. Staiga suprantu, kad vaikelis pats jau gimsta, šaukiu sesei, kad kviestų gydytoją, nes gimdau, atbėga akušerė ir pažiūrėjusi šaukia visa gerkle „greičiau, greičiau, gimdom!”. Vyras vos spėja, ir 20 val. jau sūpuojam savo stebuklą.
Nebuvo tas gimdymas toks baisus, kaip įsivaizdavau, nebuvo taip, kaip galvojau prisiskaičiusi istorijų forumuose. Taip, skaudėjo, bet viskas iš karto pasimiršo, kai mažylis gimė.
Šiandien, praėjus pusantro mėnesio esam laimingi tėvai ir džiaugiamės savo mažyliu.
Svarbiausia – nenuleidom rankų ir jo labai labai laukėm, o dėl pirmo angeliuko aš dar pasidomėsiu, kodėl iki šiol nėra atsakymo, kuris turėjo būti po mėnesio?
Žinau, kad tikrai praradau mažylį dėl gydytojų kaltės, tačiau to įrodyti praktiškai neįmanoma, o ir kas iš to? Kiek sugaišiu laiko, išleisiu pinigų, o mažylio man niekas nesugrąžins, taigi, tegul būna taip, kaip yra, o mes auginsim savo sūnelį.
Visiems noriu palinkėti nenuleisti rankų, tikėti ir džiaugtis mažiuko krykštavimu namuose.
Kristina
Laukiame jūsų gimdymo istorijų el.p. tavovaikas@delfi.lt. Įdomiausias publikuosime www.tavovaikas.lt, o vienai skirsime grožio dovanėlę.
