Jeigu norite papasakoti savąją gimdymo istoriją, rašykite el.paštu tavovaikas@delfi.lt. Šiandien publikuojame Linos laišką.
Parsisiųskite programėles telefonams štai čia: „iPhone“, „Android“. Draugaukime ir Facebooke!
Pirmieji artėjančio gimdymo ženklai
Nėščiosios lape ties žodžiu „terminas“ įrašyta liepos 16.
Liepos 28. Aš, įvaldžiusi apvalią formą, dar vis krutu tarp sofos, lovos, tualeto bei virtuvės. Jau net, atrodo, nebelaukiu, nebesitikiu – kiek gi galima. Jokių paruošiamųjų, jokių požymių, tik dieną prieš pasirodę išskyros/kamštis leidžia tikėti, jog visgi gimdysiu ir aš.
Kaip jau įprasta, naktinėju, žiūriu serialus. Nukrypuoju į lovą tik apie 3 nakties. Vos spėju užsnūsti ir apie 4 ryto prasideda. Tokie lyg mėnesinių pamaudenimai, bet su aiškiom pradžiom bei pabaigom, tad abejonių nekyla. Daugiau jau ne ką temiegu, apie 9 ryto jau skaičiuoju apie 10 minučių tarpus, keliuosi su mintimi, kad gal jau ruošimės į ligoninę, tačiau papusryčiavus skausmai aprimsta, tarpai ilgėja, tad vyrą paskatinu neatsisakyti planų tęsti namų apdailos darbus, o pati įsitaisau lovoje su kompiuteriu. Tarpai tarp maudulio jau ir iki valandos, tad galiu ir nusnūsti.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Kaip be vaistų galima paspartinti gimdymo pradžią
TOP 10 klasikinės muzikos kūrinių, kurie patiks ir vaikams
Nakčiai atėjus aš dar vis savo lovoje, bet jau nebesnaudžiu – vėl tarpai trumpėja, skausmas intensyvėja. Paryčiais skaičiuoju 7-10 min tarpus, esu pavargusi, bijau kelionės automobiliu – iki pasirinktos ligoninės visa valanda kelio, tad jau skambinuosi ir sakau, jog atvažiuojam. Apie 7 ryto mes jau pakeliui, sąrėmiui užėjus įsitempiu, praveriu langą ir kvėpuoju. Viliuosi išgirsti „o, jau 8 cm“ ar panašų verdiktą. Apžiūrėjusi akušerė informuoja, jog 1-2 cm. Siūlo eiti pasivaikščioti į miestelį, nes guldyti dar nėra prasmės, o judėjimas paskatina gimdymo veiklą. Bet mes abu su vyru jau pervargę po bemiegės nakties, vos įlipę į mašiną susilinksim, jog „namo“ ir traukiam atgal…
Vėl namuose
Bevažiuojant sąrėmiai aprimsta, tarpai ilgėja. Vėl įsitaisau lovoj, bandau nusnūsti tarpuose (kartais ir iki valandos), o skausmui užėjus įnirtingai trinu nugaros apačią kumščiu – lyg ir padeda ar bent yra kur sutelkti dėmesį. Vyro trynimas veikia prasčiau, tad jam šios pareigos neskiriamos.
Popietę atkreipiu dėmesį, jog jau kuris laikas nejaučiu judesių. Pasisakau vyrui, supanikuojam. Skambinu į ligoninę, prisako stebėti pusvalandį, ir jei mažiau nei 5 judesiai – važiuoti. Vaikas krusteli, penkis kartus aš suskaičiuoju, bet truputį pameluoju, ir mes vėl kelyje. Tik šįkart renkamės už 30 min kelio esančią miesto ligoninę, turinčią nekokią reputaciją.
Apsilankę suprantame, kodėl. Vaiko toniukus patikrina greitai (viskas puiku), tačiau eilėje pas gydytoją užtrunkame nei daug, nei mažai – 5 valandas. Sąrėmiui artėjant šoku nuo sofutės, laikausi už sienos ir kvėpuoju. Gerai, kad jie gan retai, gal kokių 20 min tarpais. Gydytojas apžiūri echoskopu, sako, kad vaikiukui viskas gerai, bet dėl termino klausia, ar norėčiau skatinti. Aš atsisakau – tiek prisiskaičius, kaip skatinimas didina skausmus, o ir toks nuovargis, kad nė negaliu pagalvot apie gimdymą, tad apie 23 val traukiam namo.
Ir vėl namuose
Mano vyras visas pabalęs ir drebantis iš streso/nuovargio/užėjusios migrenos, tad aš vien jau dėl jo nusiteikus traukti kiek galima ilgiau, kad nors kiek pamiegotų – man jo stipraus dabar reikia! Bet vos ištempiu iki paryčių – skausmas jau nejuokingas, jam užėjus bandau siūbuoti klubais stovint, įsitvėrus į ką nors. Lyg ir padeda, nors jau sunku spręsti.
Apie miegą nėra nė kalbų. Apie 6 ryto mes vėl pakeliui į tolimesnę, bet labai jaukią ligoninę. Aš vėlgi veriu langą, kvėpuoju, stebiu tunelių šviesas ir kartoju sau „praeis, praeis, praeis…“ Į skyrių įeinu purtoma drebulio – pora bemiegių naktų – ne juokai.
Akušerė užtamsina palatą, o užeidama kas pusvalandį su tonų tikrinimo aparatu naudoja nešiojamą žibintuvėlį, saugodama mano poilsį.Lina
Apžiūra nedžiugina (4-5 cm), bet jau leidžia pasilikti. Aš prašau nuskausminamųjų (kad jų prašysiu nutariau išgirdusi „1-2 cm“ per pirmąją apžiūrą). Akušerės nutaria, jog epidūrui dar anksti, bet pasiūlo veninių vaistų, kurie turėtų leisti man trupučiuką pailsėti. Taip pat paklausia, ar norėčiau klizmos (gan juokinga, kaip aiškinamės, ką ji siūlo – dėl kalbos barjero. Aš į abu siūlymus atsakau teigiamai. Vyrui pasiūlau eiti pasivaikščioti į miestelį, o pati įsitaisau lovoje. Jaučiuosi atsipalaidavus, labai jauku. Gera, kad nebereikės važinėti, na, ir vaistai neabejotinai suveikė.
Sąrėmius aš vis dar jaučiu, bet ne taip intensyviai. Akušerė užtamsina palatą, o užeidama kas pusvalandį su tonų tikrinimo aparatu naudoja nešiojamą žibintuvėlį, saugodama mano poilsį. Aš, žinoma, neužmiegu, bet taip guliu gan ilgai, vėlgi naudodama mano nugaros trynimo metodą skausmui užėjus. Apie 15 val pasijaučiu atsigavus ir pasiruošus gimdymui. Nupėdinam iki virtuvėlės užkąsti. Per sąrėmius aš siūbuoju, bet tarpuose kertu sumuštinius.
Žygiai po ligoninės apylinkes
Mane prižiūrėjusi akušerė jau išėjusi (gaila, labai maloni buvo), o naujoji siunčia mus valandos žygiui po ligoninės apylinkes. Oras puikus – karščiai nuslūgę, apsiniaukę, bet be lietaus. Tobula pasivaikščiojimui.
Bekrypuodama atrandu, jog visai puiku sąrėmius „praeiti“, tad jiems užėjus nutraukiu pokalbį ir žingsniuoju tolyn. Mums grįžus toji naujoji, pagyvenusi ir nemaloni akušerė laukia jau pasiruošusi skatinamųjų vaistų. Ji man sako: „Jei suleisim, iki 21 val. pagimdysi, o jei ne, iki rytdienos tikrai nieko nebus“. Aš nenoriu, aš gi skaičiau, kaip tai didina skausmus. Ji jau man duria, o aš vis mykiu, kad gal nereikia.
Vyras mane palaiko, ir vaistai lieka nepanaudoti. Akušerė nepatenkinta, o aš ją tikinu, kad „išvaikščiosiu“ aš iki gimdymo, ir traukiam mes vėl į lauką.
Šįkart jau pokalbio nepalaikau ir nė nebevaikštom žemyn/aukštyn gatve – aš bene ignoruodama vyrą suku ratus automobilių stovėjimo aikštelėj, jau nebesuprantu, kas mažiau baisu – ar „prastovėti“ ar „pravaikščioti“ tuos skausmus. Dar matau, kaip reti praeiviai mane stebi, bet man visai nerūpi. Vyras skaičiuoja, jog tarpai jau vos poros minučių. Pajuntu, jog daugiau nebegaliu ir nieko nesakiusi pėdinu atgal į palatą.
Intensyvus skausmas
Siunčiu vyrą prašyti nuskausminamųjų. „Vaistų nuo skausmo“, – tik tai tesakau atėjusiai akušerei. O ji man atsako, jog „jau per vėlu“. Vienintelis pasiūlymas – dujos. Žinoma, neatsisakau, traukiu skausmui užėjus ir lyg ir jaučiu lengvą apsvaigimą… Skausmas intensyvus, skausmas viską apimantis. Neapsakomas, į jokius rėmus netelpantis.
Priimu pasiūlymą pradurti vandenmaišį, tačiau niekas nepasikeičia. Dar trūksta paskutinio centimetro. Dar bandau „žingsniuoti“ įsikibus į rėmus – žingsnis pirmyn, žingsnis atgal. Man sako, jog galvytė neįsistato, rodo kaip linguoti atsitūpus ant keturių. Linguoju aš. Skausmui atjungus sąmonę pamirštu, vyras primena, toliau linguoju.
Vėl keičiasi akušerių pamaina, kažkas vis ateina, prisistato, klausia, kaip aš laikausi. Klausimas atrodo absurdiškas, net nepamenu, ar atsakau. Prieina mano naujoji akušerė, pasisako, jog yra estė ir užkalbina rusiškai – klausia, gal noriu kalbėti šia kalba. Mano smegenys užsiblokuoja, nebežinau, ką atsakyti, nebežinau, kokia kalba kalbėti. Kažką visgi atsakau. Dujų nebenaudoju – tiesiog nebegaliu įkvėpti skausmui užėjus. Lyg atsijungia viskas. Tik vis kartoju mintyse „praeis, praeis, praeis…“
Vėl man siūlo skatinamuosius, sako, kad trūksta veiklos tam paskutiniam cm („trūksta?!!“ – mąstau tyliai). Dar turiu ryžto atsisakyti – negaliu net pakelti minties apie dar didesnį Skausmą. Sakau, kad aš dar pavaikščiosiu. Su nuostaba atsako „jei tik gali“ ir vėl mus palieka vienus. Aš dar atsistoju, dar „šoku valsą“. Po valandėlės grįžta akušerė, sako, jog mano pastangos bevaisės. Aš pasiduodu. Duria, leidžia vaistus. Vyras dar pasitikslina, ar tikrai noriu (primokytas mane užstoti), aš išlemenu, kad „bet ką, jau bet ką…“
Dukrytės gimimas
Staiga skausmas nuslūgsta (!), išgirstu „viskas jau, jei nori, jau gali stumti“. Mano kūnas išsekęs, bet iš kažkur plūsta jėgos. Nežinau, kaip, bet jaučiu artėjančius sąrėmius (jie nebeskausmingi!) ir sulig jais stumiu.
Nepaisant mano išankstinių nusistatymų, atrandu, jog tradicinė poza gulint man yra patogiausia. Sunku neapsakomai, jaučiu, kaip veidas pasrūva prakaitu, bet aš laukiu sąrėmio, įkvepiu ir stumiu. Girdžiu, kaip akušerė guodžia, sakydama, kad žino, jog skauda. Bet man neskauda. Nebėra skausmo, tik sunkus sunkus darbas.
Nepaisant mano išankstinių nusistatymų, atrandu, jog tradicinė poza gulint man yra patogiausia. Sunku neapsakomai, jaučiu, kaip veidas pasrūva prakaitu, bet aš laukiu sąrėmio, įkvepiu ir stumiu.Lina
Kažkuriuo metu palūžtu ir veblenu kažką apie cezarį, bet akušerė tik patikina, jog vaikiukui viskas gerai ir tikrai galiu išstumti. Stumiu dar. Pastebiu, kada mano vyras paprašomas patraukti už raudonos virvutės ir į palatą įeina antra akušerė. Aš suprantu, jog jau viskas. Dar pora sąrėmių, dar keli stūmiai ir tikrai viskas.
Liepos 31 d, 23:06 mažoji mergytė spurda man ant krūtinės! 52 cm, 3750 g, sveikutėlė, gražutėlė. Nebėra jokių skausmų, tik kartais aikteliu pajutus adatos dūrį (papurkšta nuskausminamųjų, bet vis tik jaučiu). Vyras jau pasiruošęs stabdyti siuvimą, bet aš patikinu, kad tikrai nereikia – dėl niekio aš čia aiktelėjau. Pabaigia siūti ir palieka mus tris pasibūti vienus. Mes žiūrim, liečiam, siūlom pavalgyti. Nėra tos neapsakomos meilės iš pirmo žvilgsnio (ji atėjo kiek vėliau), bet taip gera gera.
Pirmosios valandos drauge
Apie 2 nakties mums pasiūloma pereiti iš gimdyklos į palatą. Stojantis mane prilaiko, aš drebu, bet nueinu pati. Ir į dušą dar nueinu, bet ten kojos sulinksta ir nebeišstoviu – prausiuosi sėdėdama ant klozeto, pritaškau didelę balą. Tėtis sėdi ant krėslo su mažiuke rankose, visas apimtas euforijos. Aš drebančiom rankom valgau atneštus sumuštinius, užsigeriu šventiškai patiektu burbuliniu gėrimu. Bandom nusnūsti, mažiukė suverkia, atėjusi akušerė siūlo pasirūpinti ja, kad galėčiau pamiegoti pora valandų. Aš atsisakau ir glaudžiu pupuliukę prie savęs. Ji gera, rami mergytė, bet aš nusnūstu tik vos vos. Ir to man pakanka – 7 ryto mes visi trys jau virtuvėlėj. Aš linksmai priimu naujos pamainos sveikinimus, sėduosi beveik be diskomforto ir šypsausi žiūrėdama į mano vakarykščius lingavimus praktikuojančią likimo draugę. „Rytoj bus daug geriau“, – patikinu ją. Dar bent porą savaičių jaučiuosi lyg po pernelyg intensyvios pirmosios viso kūno treniruotės.
Žodžiais sunkiai nusakoma patirtis, per stiprus, kad prisiminčiau, skausmas. Bet dar sunkiau nusakyti, ką dabar jaučiu žiūrėdama į tą Laimės burbuliuką! Į tą Mamai skirtą šypseną! Verta, tikrai verta!
Vos kelios dienos po gimdymo su vyru jau kalbėjom kiek daug, daug dar tokių pupulių norim. Ne iš karto, bet BŪTINAI!
Lina
