Laukiame ir jūsų gimdymo istorijų, elektroniniu paštu tavovaikas@delfi.lt. Šįkart mums parašiusi Justina primena seną tiesą – prieš gimdymą galima turėti įvairiausių nuostatų ir planų, tačiau gimdymas visada būna neprognozuojamas, todėl labai svarbu pasitikėti šalia esančiais profesionalais – medikais.
Perskaičiusi “Tavo vaikas” skaitytojos Akvilės straipsnį (Epidūrinis nuskausminimas nėra moters silpnumo požymis) taip pat panorau Jums parašyti, papasakoti savo gimdymo istoriją ir taip kartu pritarti Akvilės nuomonei.
Kiekviena būsima gimdyvė jaučia ir žino, kaip ji norės ir kaip sugebės pasitikti užgimstančią gyvybę, o esama mama jaučia ir žino, kas jos kūdikiui yra geriausia. Todėl reikia išlikti tolerantiškiems ir gerbti kiekvienos būsimos ir esamos mamos sprendimus. Ekologija ir natūralizmas – tikrai šaunus, geras ir šiuo metu labai populiarus gyvenimo būdas, deja, kartais susiklosto tokios gyvenimo situacijos, kuomet tik gydytojų darbas ir vaistai gali padėti.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Kurie Zodiako ženklai iš prigimties yra geri tėčiai ir mamos
Renkame šauniausią 2014 metų TAVO VAIKO žurnalo viršelį
Gimdymo terminas buvo birželio pradžioje. Nėštumas buvo labai geras ir malonus, todėl ir gimdymo laukiau su malonumu. Tuo labiau, jog naiviai tikėjau, kad gimdysiu taip lengvai ir greitai, kaip mano mama. Deja, buvau naivi…
Gimdymo termino dieną atvykau į Vilniaus gimdymo namus pas savo gydytoją patikrai. Toli gražu, jokių požymių dar nebuvo matyti. Su gydytoju dar apkalbėjome, kad jeigu per savaitę nepagimdysiu, tuomet guldys į ligoninę ir pradės skatinti gimdymą. Bet, prieš išeinant, gydytojas sumanė pajuokauti, pasakydamas: “nu va, man baigsis ryte mano darbo pamaina, o Justė atvažiuos jau su krepšiais pas mane gimdyti”. O mano vyras, mėgstantis planuotis ir norėdamas, kad pagimdyčiau per savaitgalį, paklausė gydytojo, kaip čia viską paskubinti. Gydytojas juokais atsakė: “atsipalaiduokit vakare, tu išgerk alaus bokalą, žmonai nupirk giros”. Gražiai pasijuokėm ir išvažiavom namo. Vakare ramiai pasisėdėjom su kaimynais, kas alaus, o kas giros po taurę išlenkė…
Ir matyt tas atsipalaidavimas padarė savo, o gal psichologiškai buvau nusistačius, kad turiu gimdyti, nes jau terminas atėjo. Ir 3 valandą nakties pabudau pajutusi skausmus. Supratau, kad tai tikrai neparuošiamieji. Porą valandų dar leido pasnūduriuoti ir paryčiais jau pradėjome su vyru skaičiuoti sąrėmių dažnumą. Sąrėmiai labai greitai pasidarė reguliarūs ir kas kartą vis stiprėjo. Nuo 7 valandos ryto pradėjo kapsėti vandenys, kaip neužsuktas vandens čiaupas. Laukiau, kada pliūptels kaip iš kibiro, deja vis kapsėjo ir tekėjo maža srovele.
Pasiskambinome savo gydytojui (buvau jau iš anksto sutarusi, kad gimdysiu pas jį), jis liepė skaičiuoti sąrėmius, stebėti vandenis ir dar ramiai būti namie, kol nepajausiu, kad jau noriu važiuoti. Atvažiavome į gimdymo namus 3 valandą dienos (praėjus 12 valandų nuo pirmųjų sąrėmių). Gimdos kaklelis buvo prasivėręs tik 1,5 cm ir nesusicentravęs, taigi supratau, kad veiklos dar kuriam laikui tikrai bus. Ir vis dar buvau pasiryžusi gimdyti be nuskausminamųjų.
Mankštinausi, šokinėjau ant kamuolio, tupinėjau ir sukau dubenį kaip tikra sportininkė, padedama vyro. Gavau vaistų, leidžiančių pailsėti ir padėti kakleliui minkštėti ir atsidarinėti… deja, kaip 2 cm, taip 2 cm…O jėgų vis mažėjo ir mažėjo, vandenys vis tekėjo ir tekėjo. Bet kentėjau, stengiausi išlikti rami ir šypsotis. Apie 10 valandą vakaro pradėjo leisti skatinamuosius, nes jau ilgiau tempti nebuvo galima, kadangi vaikui vandenų jau buvo per mažai. Jėgos išseko, ir gydytojas su akušere patarė man, kad suleidus epidūrą, kaklelis dar greičiau atsivertų, aš be skausmo pailsėsiu ir turėsiu jėgų pagimdyti vaikelį.
12 valandą nakties jau buvau prašviesėjusiomis akimis, atsigavusiomis jėgomis. Jaučiau gimdos susitraukimus be jokių skausmų, buvau guvi ir energinga. Nors gydytojas jau buvo pasiruošęs ekstra cezariui, patikrinus mane, kaklelis jau buvo atsivėręs 8 cm. Taigi neužilgo pradėjau jausti ir savo vaikelį, kuris jau pagaliau norėjo ateiti į pasaulį.
Pagimdžiau 4 val. 30 min. paryčiais, praėjus daugiau maždaug 26 valandoms nuo pirmųjų sąrėmių. Gimdymo pabaiga man buvo palaima, nes su dideliu malonumu ir susikaupimu jaučiau kiekvieną mažylio žingsnį manyje ir artėjimą į pasaulį, o šis jausmas – nuostabus, nes jo neužgožė jokie baisūs skausmai. Tai nepakartojama patirtis – ir 20 valandų skausmingų sąrėmių, ir paskutinis gimdymo etapas be skausmo.
Gimė nuostabus sūnus ir tada mano širdį užliejo neapsakoma palaima ir pilnatvė. Ačiū nuostabiam gydytojui ir jo komandai, ir ačiū, kad jų dėka, mano sūnaus gimimas man tapo maloniu prisiminimu. Ačiū mano vyrui, kuris buvo kantrus ir visą tą laiką buvo šalia ir palaikė mane.
Todėl galiu drąsiai ir garsiai sakyti, džiaugiuosi, kad pagimdžiau su epidūrine nejautra!
Justina
