„Ozo šalies burtininkas“ (The Wizard of Oz, 1939) – neabejotinai vienas ryškiausių XX a. kino kūrinių, stebinančių fantazija, scenografija, metaforomis ir spalvomis. Pagrindinė filmo daina „Over the Rainbow“ įvertinta „Oskaru“, garso takelis tapo muzikos klasika, aktorės Judy Garland avėti raudoni bateliai saugomi kino muziejuje, o ne viena vaikų karta užaugo iš šios istorijos mokydamiesi vertinti sumanumą, gerą širdį ir drąsą.
Jaunosios Dorotės gyvenimas per vieną dieną apvirsta aukštyn kojom. Iš dulkėto pilko kiemo, kur gyvena su teta, dėdėmis ir mylimu šuneliu Toto, uragano ji nubloškiama į spalvingą stebuklingą šalį. Čia viskas kitaip: vietoje žmonių – nykštukai, gerosios fėjos ir piktosios raganos, sutikta kaliausė svajoja tapti protinga, geležinis medkirtys – išmokti jausti, o džiunglių karalius liūtas – įgauti drąsos. Norėdama grįžti namo, ji turi keliauti pas Ozo šalies burtininką ir tikėtis, kad šis išpildys jos ir naujųjų draugų karščiausius norus.
Filmą „Ozo šalies burtininkas“ Lietuvos žiūrovai galės išvysti festivalyje „Kinas po žvaigždėmis. Junior“, vyksiančiame birželio 1–7 dienomis, Vilniaus Kalnų parko estradoje. Pristatome keletą įdomių faktų apie šią kino juostą bei neeilines jos kūrimo aplinkybes.
Vienas didžiausių filmo gerbėjų – režisierius Davidas Lynchas
Spalvinga kino juosta visiems laikams įsirašė į istoriją ir ligšiol daro įtaką kino kūrėjams. Kino klasika tapęs filmas atstovauja tai kino krypčiai, kuri pirmenybę teikia ne realizmui, o fantazijos ir sapnų pasauliui. Pasakojimas apie Dorotę įkvėpė tokius šiuolaikinius kino režisierius kaip Davidas Lynchas, kurio kone visuose filmuose galima rasti užuominų į Ozo visatą, o Joelis Coenas net yra pasakęs, kad visi, kada nors sukurti filmai yra bandymas iš naujo sukurti „Ozo šalies burtininką“.
Geležinis medkirtys verkė šokoladinėmis ašaromis
Originaliai ašaroms panaudota turėjo būti alyva, tačiau kur kas geriau ekrane atrodė šokoladinis sirupas, tekantis sidabriniu medkirčio veidu. Filme regime ir daugiau optinių apgaulių – mėlyna Dorotės suknelė išties buvo rožinė. Na, o pradžioje sidabriniais buvę bateliai buvo pakeisti legendinėmis raudonomis kurpaitėmis – ir viskas dėl tuo metu itin pažangios ir brangios „Technicolor“ technologijos, leidžiančios filmus užfiksuoti spalvotai.
Šuo Toto uždirbo daugiau nei kramtukus vaidinę aktoriai
Šunelis Toto už savo įsimintiną vaidmenį gavo nemažą honorarą – jam mokėjo 125 dolerius per savaitę, ženkliai daugiau nei gavo kramtukus vaidinę aktoriai, už savaitę filmavimosi gavę tik 50 dolerių. Talentingojo Kernterjero veislės šuns karjera nesibaigė šiuo filmu – iš viso jis pasirodė net 23 kino juostose.
Grimas ir kostiumai pareikalavo didelio pasiaukojimo
Bailųjį Liūtą suvaidinusio Berto Lahro kostiumas svėrė per 40 kilogramų, Ray Bolgeris atrodė kaip Kaliausė net ir pasibaigus filmavimams – jo nešiotas veido protezas paliko įspaudus, kuriems pranykti prireikė daugiau nei metų. Piktąją raganą suvaidinusi Margaret Hamilton filmavimo metu negalėjo nieko valgyti – tik gerti skysčius per šiaudelį dėl toksiško grimo, kurio sudėtyje buvo vario. Būtent dėl šio elemento, aktorės veidas buvo žalias dar kelias savaites po filmavimo. Margaret Hamilton ištiko ir dar viena nelaimė – filmavimo metu jos kostiumas užsidegė, aktorė patyrė veido ir rankų nudegimus ir filmavimus tęsti galėjo tik po šešių savaičių.
Pasirodęs kino teatruose filmas nebuvo komerciškai sėkmingas
Filmo sukūrimas kainavo 2,8 milijonus dolerių, o išleistas į kino teatrų ekranus uždirbo vos 3 milijonus. Tačiau pradėjus filmą rodyti per televiziją jo populiarumas augo sulig kiekvienais metais.
Filmas „Ozo šalies burtininkas“ bus rodomas festivalyje „Kinas po žvaigždėmis. Junior“ birželio 2 d. 09.30 val., birželio 6 d. 9.30 val. ir 18.30 val. Bilietai ir daugiau informacijos: junior.kinaspozvaigzdemis.lt
Festivalį iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė. Festivalio partneriai: Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija, kino mokykla „Youngblood“, LRTU, LRT VAIKAMS, žurnalas ŽMONĖS. Renginys yra Vilnius 700 programos dalis.
