Lietuviai vasario 13-ąją bandė išvaryti žiemą. Juk praūžė Užgavėnės! Bene labiausiai šiai šventei ruošėsi vaikučiai, kurie, kartu su tėveliais, gamino unikalias kaukes, aprangą. Smagiomis šventės akimirkos jie pasidalino „Tavo vaikas“ Facebook profilyje. Kviečiame pasižvalgyti.
Dėkojame visiems, kurie dalinosi Užgavėnių akimirkomis. Nuotraukų buvo visa galybė, todėl norintys pamatyti visą galeriją, tą gali padaryti užsukę į originalų įrašą:
Užgavėnėmis vadinama diena prieš Pelenų trečiadienį, ženklinantį liturginio gavėnios laiko pradžią. Nors tai buvo paskutinė proga pasilinksminti ir pasisotinti prieš pradedant keturiasdešimties dienų pasninką, svarbiausia Užgavėnių paskirtis buvo atsikratyti visko, kas kūniška, ir dvasiškai pasirengti gavėniai.
XX a. pabaigoje Užgavėnės daugelyje Lietuvos regionų, išskyrus Žemaitiją, buvo primirštos, tačiau apie 1985–1990 metus jos vėl buvo atgaivintos. Žemaičių Užgavėnių tradicijas perėmė ir kiti regionai.
Užgavėnių pavadinimas kilęs nuo gavėnios pavadinimo, o pastarasis nuo žodžių „gavėti“ (silpti) bei „gautis“ (žemė gaunasi iš po žiemos miego). Seniau Užgavėnės buvo vadinamos Ragučio švente. Užgavėnių šventė nuo senų laikų žinoma visoje Europoje.
Pagal liaudies mąstyseną, Užgavėnės – tai slenkstis tarp nueinančios žiemos ir ateinančio pavasario. Savo pobūdžiu Užgavėnės yra tarsi karnavalas – tai liaudies šventė nesusijusi su jokiomis bažnytinėmis apeigomis (išskyrus faktą, kad šventės laikas priklauso nuo Velykų laiko).
Per Užgavėnes tradiciškai dirbami tik lengvi darbai, gaminamas maistas bei sočiai valgoma, pramogaujama. Liaudyje sakoma, jeigu sunkiai per Užgavėnes dirbsi, tai „per visus metus nebus poilsio, nepabaigsi darbų“.
Žmonės ruošdavosi Užgavėnėms: rūpinosi kostiumais bei kaukėmis, iki šventės skubėdavo pabaigti sunkesnius ūkio darbus, išsikulti javus – sakydavo, jeigu patingėsi, pelės sukapos. Ypač daug nelaimių galinčios prisišaukti verpiančios moterys: kirmys mėsa, rūdimis apsitrauks linai, siūlai ir drobulės ir t. t. Užgavėnių dienai atėjus priešpiet gamino valgius, taisėsi drabužius, o popiet jau ir pati šventė bei linksmybės prasidėdavo. Anksčiau kai kuriuos net iš darbo anksčiau išleisdavo. Būta ir manančių, kad per Užgavėnes valgyti reikia 9 patiekalus.
Tradiciniai užgavėnių valgiai:
Šiupinys. Kaip matyti iš rašytinių šaltinių, tai pats senoviškiausias Užgavėnių patiekalas. Mažosios Lietuvos lietuviai šiupinį – žirnius, virtus su kiaulės galva ir kojomis, – valgė dar praėjusio šimtmečio paskutiniajame ketvirtyje. Jis buvo verdamas iš žirnių, pupelių, kruopų, bulvių, įdedant kiaulės galvą, kojas, uodegą. Pirmoje mūsų amžiaus pusėje šiupinys buvo pats svarbiausias patiekalas. Kiunkė – mėsos ir bulvių troškinys, kartais patiekiamas kaip šiupinio pakaitalas.
Blynai, kaip ir dabar, taip ir tuomet buvo kepami. Dažniau kepdavo miltinius blynus. Kartais į jų tešlą įplakdavo ir kiaušinių. Kiek rečiau valgydavo tarkuotų bulvių blynus. Vėliau blynai pamažu pakeitė šiupinį. Jais būtinai vaišindavo svečius. Valgydavo vakare. Rūgščius blynus kepdavo iš mielinės tešlos, raugintos apie parą. Jie ypač populiarūs Žemaitijoje.
Spurgos – raugintos arba neraugintos gerųjų miltų tešlos bandelės, virtos taukuose.
Šaltiena – tradicinis Užgavėnių valgis. Ją verda iš kiaulės ausų, kojų, galvos, šiam reikalui paliktų nuo kalėdinių skerstuvių. Užvalgius reikia atsigerti, tad vyrai raugindavo miežinio alaus. Jį ruošdavo Užgavėnėms iš anksto, kiti užsiraugdavo tuoj po Kalėdų.
Per Užgavėnes būdavo vaišinamas kiekvienas į namus užėjęs žmogus. Nors jis ir būtų sotus, privalėdavo kiekvieno mėsiško valgio po truputį paimti.
Kaukės bei persirenginėjimas – vienas pagrindinių užgavėnių šventės atributų. Svarbiausia, kad Užgavėnių drabužis nebūtų kasdienis, jis turi būti kažkuo išsiskiriantis, neįprastas.
Kaukės dažniausiai daromos iš medžio žievės, avikailio arba kitokio kailio, gyvulių kaukolių, vėliau iš popieriaus, kartono, ir kitų medžiagų. Persirengėliai, eidami iš trobos į trobą, krečia pokštus, dainuoja, stengiasi pavogti kokį buities rakandą.
Užgavėnėms buvo ruošiamasi kaip didelei šventei. Svarbiausia – persirengti kitoms dienoms neįprastais drabužiais, veidą paslėpti po kauke. Kiekvienam reikėjo išradingumo, kad atkreiptų dėmesį, kad už kitus būtų juokingesnis.
