Geriausia dovana, kurią galime dovanoti vaikui, – išmokyti jį gerbti save. Ne tik tada, kai jis gerai elgiasi ir jam sekasi, bet ir tada, kai kažkas nepavyksta ir jis pyksta, kitaip sakant – visada. Savigarba yra savęs gerbimas už tai, kad esi toks, koks esi.
Kaip ugdyti vaiko savigarbą?
Savigarba formuojasi iš tikėjimo, kad galime, ir žinojimo, kad mūsų pastangos yra vertinamos. Kai mažylis antraisiais–trečiaisiais metais pramoksta kalbėti, mėgstamiausia jo frazė būna: ,,Aš pats.“ Ir jei mes, suaugusieji, sugebame šiek tiek pristabdyti savo skubėjimą ir kantriai palaukiame, kol vaikas žvejoja kruopas lėkštėje ir bando šaukštą pataikyti sau į burną, vaikas mokosi savarankiškumo ir savigarbos ramiai. Jam nereikia riksmais ir isterijomis reikalauti iš tėvų galimybės mokytis autonomijos. Gerai, jei tėveliai dar neišbarstė visos savo kantrybės ir susilaiko nuo vaiko skubinimo: ,,Duok, aš greičiau, geriau padarysiu“, ,,Tu dar mažas, dar nemoki“, ,,Ko čia krapštaisi, ar negali greičiau, per tave pavėluosim“. Tokios pastabos žemina, menkina vaiką ir atima norą stengtis.
Vaikai atspindi mūsų meilę
Mažo vaiko savigarba yra tarsi veidrodis, atspindintis, visų pirma, tėvų nuomonę apie vaiką. Vaiko „Aš“ vaizdas labai priklauso nuo patirties, įgyjamos namie. Tyrimais nustatyta, kad yra stiprus ryšys tarp bent vieno iš tėvų suteikiamos vaikui šilumos, teigiamo požiūrio į jį ir vaiko adekvataus savęs vertinimo. Žemai save vertinančių vaikų tėvai paprastai yra šalti, priešiški savo atžaloms.
Vaiko sėkminga raida labai priklauso nuo to, ar jis jaučiasi mylimas ir suprastas savo tėvų. Vaikas gana anksti pradeda įsisąmoninti, kaip jis yra priimamas ir vertinamas. Nuo to priklauso, kaip jis reaguoja į aplinkos įvykius ir kokie jo santykiai su žmonėmis. Tam, kad mūsų vaikai mokėtų jaustis laimingi, turime jiems suteikti savigarbos ir pasitikėjimo savimi dovaną.
Auklėjimo stiliai, menkinantys savigarbą
Kiek šeimų, tiek ir auklėjimo stilių. Tai, kas tinka vieniems, ne visada pasiteisina kitiems. Šįkart apžvelgsime keletą auklėjimo būdų, kurie menkina vaiko savigarbą.
,,Pavyzdingo“ vaiko auklėjimas
Tėvų noras užauginti savo vaiką labai pavyzdingą dažnai būna susijęs su nepasitenkinimu savo padėtimi, su noru įgyvendinti savo neišsipildžiusias svajones per vaiką. Kartais gali būti atvirkščiai – tėvai, užėmę aukštą socialinę padėtį, daug patys pasiekę, nenori, kad jų vaikai būtų nevykėliai, ir taip pat iš jų per daug reikalauja. Pernelyg dideli tikslai, neatitinkantys vaiko galimybių, įsuka jį į nesėkmių verpetą ir suformuoja žemą savigarbos lygį.
Trečia priežastis – tėvai patys yra labai neramūs ir kiekvieną mažiausią nesėkmę vertina kaip katastrofą, savo vaikui neleidžia padaryti net mažiausios klaidos. Tokie tėvai atima iš vaiko galimybę mokytis iš savo klaidų, jas ištaisyti ir gerbti save už tai. Retkarčiais priminkime sau, kad negalime, o ir nereikia, mėginti išspręsti visų vaiko sunkumų. Jis turi mokytis pats su jais tvarkytis. O kaip kitaip jis sužinos, kad kažką gali ir sugeba?
Perdėta vaiko globa
Tėvai labai stengiasi apsaugoti vaiką nuo visų įmanomų gyvenimo ,,guzų ir mėlynių“, augina jį tarsi šiltnamio gėlelę. Ir toks vaikas, atėjęs į darželį ar mokyklą, skausmingai suvokia, kad ne jis pasaulio centras. Ir kad niekas čia juo taip nesididžiuoja ir nesidžiaugia kaip namie. Ir kad ne viskas jam puikiai sekasi. Yra vaikų, gebančių daugiau už jį. Tokiam būti už šeimos ribų esanti aplinka nepalaiko pernelyg aukšto savęs vertinimo. Stiprus skriaudos, nepripažinimo išgyvenimas gali sukelti menkavertiškumo jausmą.
Nenuoseklus auklėjimas
Vaikai tarsi supasi tėvų besikeičiančių nuotaikų sūpuoklėse. Čia jie giriami, čia peikiami, vienąkart už tą patį prasižengimą baudžiami, kitąkart lieka ,,nepastebėti“. Tokioje situacijoje vaikai jaučiasi sutrikę, jiems sunku suprasti, ką daro gerai, o ką blogai. Vaikai nebežino ir kaip save vertinti – kokie jie iš tiesų yra?
Pernelyg griežtas auklėjimas
Vaikai ne skatinami, o dažniausiai baudžiami. Toks auklėjimo stilius suformuoja savęs niekinimą, menkinimą. Ne veltui sakoma: ,,Daug kartų pakartotas melas tampa tiesa.“ Vaikas, kuris nuolat girdi priekaištų, ir pats pradeda manyti, kad yra niekam tikęs.
Kodėl reikia ugdyti savigarbą?
Amerikiečių mokslininkas L. Kaplanas, apibendrinęs 10 metų trukusį tyrimą, kuriame dalyvavo 9 300 moksleivių, priėjo prie išvados, kad žema savigarba teigiamai koreliuoja beveik su visais elgesio sutrikimais. Kitaip tariant, tokie vaikai, kurių žema savigarba, dažniau įsivelia į blogas kompanijas, meluoja, vartoja svaigalų, agresyviai elgiasi. Todėl galima drąsiai teigti, kad daugelis palankiai vertinamų mūsų savybių yra ne kas kita, kaip sveikos savigarbos rezultatas. Būtent savigarba leidžia iš tiesų gerbti aplinkinius ir drauge apginti savo poziciją, nuomonę, nieko neskaudinant.
Vaiko savigarbos ugdymo link:
• Neleiskime, kad kas nors vaiką žemintų.
• Galvokime, ką ir kaip sakome savo vaikui. Yra didelis skirtumas tarp šių posakių: ,,Tu esi blogas“ ir ,,Tu blogai pasielgei“. O užuot sakę: ,,Tu negali, tu dar nemoki, tau nepavyks…“, ištarkime: ,,Pabandyk“. Ne kritikuokime, o skatinkime.
• Neslėpkime, kad ir mes darome klaidų. Pasijuokę iš savo nepavykusių pastangų, padėsime vaikui susitaikyti ir įveikti jo nesėkmes.
• Mokykimės ne tik klausyti, bet ir girdėti, ką vaikas mums sako. Kai kalbamės su vaiku, padėkime telefonus, kompiuterius į šalį, nežiūrėkime televizoriaus, o matykime vaiko akis.
• Duokime vaikui laiko atsakyti į klausimus. Būkime kantrūs, nes jam dar sunku išreikšti mintis ir jausmus žodžiais.
• Leiskime vaikui mokytis savarankiškumo, suteikime galimybę užbaigti darbus iki galo, neatliekant jų už jį, nors ir kokie netobuli būtų rezultatai.
• Pamokykime vaiką, kaip jis turėtų elgtis su tais žmonėmis, kurie jį skaudina. Pvz., galima trumpam nutilti, kai išgirsta ką nors nemalonaus, paskui paklausti: ,,Ar tu gerai jautiesi?“ Trumpas patylėjimas verčia nejaukiai pasijusti įžeidėją, o netikėtas klausimas išmuša iš vėžių.
• Paaiškinkime vaikui, kad neretai geriausia išeitis – ignoruoti erzintoją, ypač jei vaikas yra ne šeimoje, ne su draugais. Tokiais atvejais geriausia pasitraukti, nueiti, nieko nepasakius ar neparodžius.
• Padėkime vaikui suformuluoti realius tikslus.
• Girkime vaiką už tai, ką jis daro gerai. Kartais tėvai vengia pagyrimų, nes bijo, kad vaikas išpuiks. Tai netiesa – vaikai nori išmokti gerai elgtis ir tėvų pagyrimai yra jiems vertingos nuorodos. Girkime, tačiau ne bet kaip. Kartais labai atsainiai pasakome ,,Šaunuolis“, kad tik vaikas greičiau atsikabintų su savo pasakojimais ir leistų mums užsiimti savais reikalais. Nepatingėkime patikslinti, už ką pagiriame, pvz.: ,,Šaunuolis, kad nepamiršai pašerti kačiuko.“
• Pamokymai, kaip elgtis, nė iš tolo neprilygsta geram pavyzdžiui. Vaikai mokosi stebėdami, todėl gerbkime save, aplinkinius ir vaikai seks mūsų pavyzdžiu.
• Išmokykime vaiką priimti jo amžiui tinkamus sprendimus: iš pradžių leiskite pasirinkti žaislą, kurį vaikas norėtų neštis į darželį, vėliau – išsirinkti, kokią kepurę jis šiandien dėvės. Taip jis išmoks spręsti ir atsakyti už savo sprendimus.
• Nelyginkime vaiko su broliais, seserimis ar draugais, pvz.: „Kodėl tu negali greitai apsirengti, kaip tavo brolis?“ Vaikas gali pradėti nekęsti tų, su kuriais yra lyginamas.
• Išmokykime vaiką nesureikšminti savo trūkumų, o pastebėti privalumus. Savigarba gimsta iš savo privalumų pripažinimo.
