JUS PASITINKA ATSINAUJINĘS TAVO VAIKAS
Vargas dėl užsispyrėlio – kaip elgtis su nuolat prieštaraujančiu vaiku?

Vargas dėl užsispyrėlio – kaip elgtis su nuolat prieštaraujančiu vaiku?

Kaip dažnai tėvai skundžiasi, jog, kad ir ką sakytų savo mažyliui, girdi iš jo tik „ne“: nenoriu, nedarysiu, nevalgysiu, nemiegosiu ir t. t. Užsispyrėlis veda tėvus iš proto, bet taip nenutinka be priežasties.

Vaikas auga, mokosi, patiria raidos krizių ir tai visiškai normalu. Tačiau neretai pasitaiko, kai vaiko užsispyrimą lemia kiti dalykai, kai viskas perauga į vadinamąjį opozicinį elgesį, kai, kad ir kokio amžiaus būtų, nuolat prieštarauja.

Konsultuoja vaikų psichologė Milda Karklytė-Palevičienė

 

Užsispyrimas – ne tokia jau bloga būdo savybė, galima būti ir pozityviai užsispyrusiam. Tarkime, mažylis siekia gero tikslo, yra atkaklus ir daro, kol padaro. Vaikai tokie ir būna: jeigu atkaklūs, tai tokie bus ir gerąja, ir blogąja prasme. Mažylis negali būti imlus tik geriems dalykams, jeigu jis imlus, tai toks bus viskam. Tik augdamas jis mokosi ir išmoksta (arba ne) atsirinkti. Visai mažučiam vaikui tiesiog kyla impulsų, jis dar nemoka susivaldyti.

 

Apsirenk. Nesirengsiu!

Užsispirti nėra bloga savybė, jeigu ją nukreipsime pozityvia linkme. Opozicinis elgesys – kad ir ką sakytum, iš vaiko išgirsi tik „ne“. Daugeliui tėvų pažįstama situacija – jeigu liepsi: „Apsirenk“, mažylis nesirengs, bet jeigu specialiai sakysi: „Tik tu nesirenk!“, vaikas būtinai su didžiausiu malonumu apsirengs. Reikia pasakyti priešingai, kad vaikas padarytų tai, ko nori tėvai.

         

Man dažnai tėvai pasakoja įvairiausių situacijų ir yra įsitikinę, kad tai būdinga tik jų vaikams, deja, taip nutinka daugeliui ir dažnai. Toks pavyzdys – vaikas sako: „Noriu apelsino“, jam paduoda, o jis pradeda rėkti: „Nenoriu apelsino!“ Taip ir šūkauja: tai „noriu“, tai „nenoriu“. Tėvai galvoja, kas čia negerai. Arba reikalauja nupirkti žaislą, o jį gavęs, pradeda rėkti, kad nenori. Tokios paprastos buitinės situacijos, tačiau vedančios tėvus iš proto – „nesirengsiu, nevalgysiu, nesikelsiu, nesiprausiu, nemiegosiu“ ir t. t.

         

Svarbu išsiaiškinti, kokios tokio elgesio priežastys, jei tai – raidos etapas apie 2–3 metus, kai keičiasi vaiko mąstymas, kai norisi išbandyti, kaip tas pasaulis veikia, kur riba tarp manęs ir pasaulio, tai normalu. Tuo metu vaikas yra egocentriškas, trečiųjų metų krizė dar vadinama egocentriškumo ir bendradarbiavimo krize, kai reikia tėvų pagalbos, kaip iš vieno krašto – egocentriškumo – pereiti į kitą – mokymosi bendradarbiauti.

 

Galių išbandymas

Nereikia pamiršti, kad kiekvienas iš mūsų siekiame naudos, tokia jau žmogaus prigimtis. Kuo mes labiau augame ir bręstame, tuo ir naudos supratimas darosi brandesnis. Suaugę mes norime dirbti patinkamą darbą, bendrauti su mielais žmonėmis, gyventi gražiuose ir patogiuose namuose. Mažo vaiko naudos supratimas – primityvesnis ir apčiuopiamesnis: „Man, mano, niekam neduosiu, nesidalysiu.“ Toks noras yra natūralus, tačiau tam ir esame mes, suaugusieji, kad išmokytume elgtis kitaip. Vaikas galvoja paprastai: „O kas dabar nutiks, jeigu aš pavaikysiu savo tėvus, kartodamas „ne“, „noriu – nenoriu“?“ Toks savitas savo galių išbandymas, kiek tėvai leisis, kad juos vaikas kontroliuotų. Mažylis pasąmoningai jaučia: „Noriu parodyti savo galią, nemoku to daryti pozityviai, pabandysiu taip, kaip moku.“

         

Žiūrėk, ir pavyksta: „Visi šokinėja aplinkui ir dar labai jaudinasi, kas čia man darosi. Štai koks aš galingas! O kas gi bus, jei pasakysiu, kad nenoriu rengtis, gal man dar kokį saldainį pasiūlys, kad tik padaryčiau, kaip jie nori, gal išgirsiu daug meilių žodelių ir galų gale tėvai mane patys aprengs? „Jėga“, gerai, ir tai veikia!“ Toks paprastas pavyzdys: jeigu aš, brandi moteris, ryte atsikėlusi pradėčiau rėkti: „Nenoriu į darbą, neisiu!“, o man vyras, meiliai kalbindamas, atneštų pusryčius į lovą ir dar pažadėtų kokį tūkstantį eurų drabužiams, žinokite, kitą dieną aš ir vėl rėkčiau, reikalaudama to paties. Matyt, rėkčiau ir toliau, jeigu taip gaučiau sau naudingų ir malonių dalykų, nes smegenys taip pripranta. Kai gauname, ko norime, mūsų smegenys išskiria hormonų, kurie atsakingi už malonumą. Tai savita priklausomybė, kuri formuoja tokį elgesio modelį.

 

Laisvės ir ribų santykis

Dar viena priežastis, kodėl vaikai labai daug prieštarauja tėvams, – patys iš jų girdi labai daug „ne“. Jeigu tėvai kreipia dėmesį į vaiką tik tada, kai jį reikia drausminti, ir tai daro tik griežtai sakydami „ne“. Mes dar esame pratę taip: jeigu vaikas elgiasi gerai, tai tarsi savaime suprantama ir į tai nekreipiame jokio dėmesio, šykštime pagyrų, o pabrėžiame tik netinkamą elgesį, tuomet mažylis tik ir girdi: „Negalima. Kiek kartų tau sakiau: neimk, nelipk, neišsitepk?!!“ Vaikas perima tėvų bendravimo modelį ir iš karto sako „ne“, gimdytojams dar net nespėjus prasižioti. Visada tėvams sakau, kad labai svarbus laisvės ir ribų santykis. Toks pats paprasčiausias pavyzdys: vaikas prašo sulčių, mes tyliai paduodame, ir tiek. O jeigu, paduodami stiklinę, pasakytume: „Štai kaip smagu, kad tu geri sultis.“ Labai svarbu, kaip įgarsiname savo žodžius, kokios emocijos juos lydi. Net ir „ne“ galime pasakyti kitaip, nei mes paprastai pratę. Tarkime, vaikas sako: „Mama, noriu į lauką“, o tam visiškai netinkamas laikas, jūs paprastai, be pykčio, tačiau tvirtai turėtumėte pasakyti: „Ne, mažuti, tu gi pats supranti, kad dabar negalima.“ Emocija, ypač ikimokyklinukams, labai svarbi.

 

Mažylio pasaulyje

Dažnai tėvai sako, kad praleidžia daug laiko su savo mažyliu, be to, dar jį kokybiškai ugdo – vadinasi, mes vaiką tempiame į savo, suaugusiųjų, pasaulį ir mokome, kaip ten elgtis. To reikia, be jokios abejonės, bet reikia nepamiršti ir vaiko pasaulio. Ar mes pažaidžiame drauge, ar padūkstame, pasivoliojame, ar pasisvaidome sniegu, statome smėlio pilis? Jeigu vaikas jaučia, kad mes tik norime jį tempti į savo pasaulį, bet neateiname pas jį, tuomet natūraliai ima priešintis. Kai vaikas pamatys, kad tėvai turi noro pažaisti ir pabūti pagal jo taisykles – palaipioti, pasikarstyti, paropoti, jis kitaip priims ir tėvų pasaulio taisykles, kai gal nelabai įdomu, bet reikia. Trimečiui jau galima pasakyti: „Žiūrėk, aš dėl tavęs pasistengiau, dabar norėčiau to paties iš tavęs.“ Taip mes vaiką mokome bendradarbiauti, o šis įgūdis gyvenime labai svarbus.

 

Lyg tėvų daiktai

Neretai šiandien dažnas vaikas jaučiasi kaip tėvų daiktas. Juo rūpinasi, puošia, ugdo, vežioja po būrelius, liepia skubėti, bėgti, rengtis, valgyti – toks dar vienas daikčiukas tėvų gyvenime, mažylis nesijaučia svarbus, todėl bando parodyti savo svarbą: „O jeigu padarysiu taip, gal tėvai pastebės mane?“ To dėmesio taip reikia, kad net rėkiantys tėvai tokiu atveju atrodo visai nieko. Vaiko pasaulyje vyksta daug dalykų, o jis net neturi, su kuo pasikalbėti, papasakoti. Kiek daug dabar auga nematomų ir negirdimų vaikų, tėvams atrodo: ko tam vaikui dar trūksta, juk visko turi. Tuomet jis „sprogsta“ – dažniausiai netinkamu elgesiu.

         

Jeigu jūs sakote: „Padaryk tai“, jis greičiausiai prieštaraus, bet jeigu paprašysite pagalbos, „ne“ neturėtume sulaukti. Kai susiruošiate į parduotuvę, vaikui duokite specialiai jam pritaikytą pirkinių maišelį. Tegul padeda rinktis prekes, tegul paneša, pasakykite, kad tai bus didelė pagalba visai šeimai ir jūs būsite labai dėkingi. Palaisto gėles – pagirkite, kad tik jo pastangomis jos taip gražiai auga. Nepabijokite klausti vaiko nuomonės: „Kaip manai, šitą pirkti ar šitą?“ Parodykite vaikui dėmesį, tarkime, įrėminkite jo piešinį ir pasakykite, kad jis nuostabiai puošia namus.

 

Kuris kurį?

Neretai būna, kad susikauna ne 30-metis tėtis ir trimetis sūnus, o to 30-mečio viduje tūnantis užsilikęs tas pats trimetis. Vidinis tėvo ar mamos vaikas stoja į kovą su savo vaiku. Taip nutinka, jei tėvai patys yra patyrę vaikystės traumų ar toksiškų santykių su savo tėvais, tuomet ir išlenda tas vidinis nuskriaustas vaikas. Jeigu taip nutinka, priminkite sau, kiek jums metų ir kiek metų jūsų vaikui. Nubrėžti ribas savo mažyliui būtina, bet labai svarbu, kad tai netaptų nuolatine kova „kuris kurį“. Griežtumas neturi asocijuotis su pykčiu, negalima pykti ant vaiko už jo pyktį, tai normalus jausmas, jį būtina išjausti tinkamai. Jeigu vaikas pyksta, tai jokiu būdu nerodo, kad tėvai turėtų atsitraukti ir praplėsti jo ribas. Priimkite pyktį, pasakykite, kad jį suprantate, tačiau tai niekaip nekeičia tos ribos, kurią norime užbrėžti, kaip tik per pasekmes, pavyzdžiui, vaikas užsispiria, kad nori į lauką, bet jūs dėl to nesitarėte. Pasakote paprastai ir griežtu, bet ramiu tonu: „Mes esame susitarę, kad eisime į lauką tada, kai pavalgysime. Tau rinktis – jeigu tu tai padarysi, ir aš elgsiuosi taip, kaip mes susitarėme. Jeigu tau nepavyks ramiai palaukti, tu spygausi, mes į lauką greičiausiai iš viso neisime. Tai priklauso tik nuo tavęs.“ Taip mes suteikiame vaikui laisvę pačiam pasirinkti pagal tai, kaip jis elgiasi. Jeigu mažyliui užeina didžiulis jausmų protrūkis, jis greičiausiai nieko negirdės, palaukite, kol praeis, tik tada viską ramiai paaiškinkite.

 

Gerietis ir blogietis

Yra tokia taisyklė: kuris iš tėvų pradėjo taikyti tą taisyklę, turi ją ir pabaigti, negali atbėgti mama ar močiutė ir staiga „išvaduoti“ vaiko nuo „blogo“ tėčio. Jeigu nepatinka, tėvai turi aptarti taisykles tarpusavyje.

 

Kai pasaulis tampa nesaugus

Jeigu vaikas pratęs tik prieštarauti, kelti savo sąlygas ir viską gauti, ko nori, netinkamais būdais, anksčiau ar vėliau dėl jo ateities gerovės teks jį perauklėti. Kuo vaikas vyresnis, tuo, vaizdžiai tariant, tėvams reikės daugiau valerijonų ir kantrybės. Vaikas, kuriam tėvai vis nusileidžia, auga be ribų, vėliau jam bus labai sunku gyventi, nuolat konfliktuos, jausis suvaržytas ir nelaimingas, nes šiaip gyvenime nieko negausi spiegdamas, rėkdamas ar vien todėl, kad nori. Jį gyvenime sups tik negatyvas, niekas jo egocentriškų ir savanaudiškų emocijų nesupras. Galiausiai jam visas pasaulis gali pradėti atrodyti nesaugi ir priešiška vieta gyventi.

 

Tik patys nepykite

Pasistenkite, kad namuose būtų daugiau teigiamų emocijų, atkreipkite dėmesį net į menkiausias smulkmenas, ką vaikas padarė gerai, nebijokite savo emocijų, džiūgaukite kartu su juo: „Tau puikiai pavyko, duok penkis“ ir pan. Kai tenka drausti, sakyti „ne“, siūlyčiau, kad jūsų emocijos būtų kaip pokerio žaidėjo, t. y. kiek įmanoma jokių emocijų, tik tvirtas „ne“, bet be pykčio. Vaikui kuo toliau, tuo mažiau norėsis jums prieštarauti, nes jam bus tiesiog nebeįdomu. Kai nerodote piktų emocijų, vaikas gauna mažiau savo galios ir svarbos patvirtinimo.

 

Jausmai suprasti, bet užgaidos netenkinamos

Jeigu tėvai, išsigandę keisto, opozicinio elgesio, iš pat pradžių nusileidžia, taip parodo vaikui, kad jis savo ribas gali dar praplėsti ir gauti dar daugiau naudos sau. Jeigu mažylis apie 2–4 metus neišmoksta, kad egzistuoja tam tikros ribos – kažką tu gali daryti, o kažko – ne, kad ir ką tu darytum – verktum, pyktum, draskytumeisi, tėvai supras tavo emocijas, atlieps tavo jausmus, bet ko tu dabar sieki, vis tiek negausi, vėliau to siekti bus daug sunkiau.

author avatar
super_admin
Mano išsaugoti straipsniai

SKAITOMIAUSI