JUS PASITINKA ATSINAUJINĘS TAVO VAIKAS
Ne daug kam girdėtas ritualas

Ne daug kam girdėtas ritualas, kuris padeda atsigauti gimus vaikui

Apie vytulavimo ceremoniją išgirdau visai atsitiktinai, pažįstamai apie tai užsiminus. Ji pasakojo, kaip susilaukusiai vaikelio tai padėjo grįžti į save, įžengti tarsi į visai kitokią realybę – lengvesnę, aiškesnę. Pasidomėjau, kas tai yra. Ir netgi sužinojau, kad vytulavimą galima patirti ne tik po gimdymo, bet ir užklupus gyvenimo sunkumams!

Konsultuoja Jurga Švedienė – gimties kultūros puoselėtoja, gimdymų vandenyje pradininkė Lietuvoje, kūdikių mankštos bei plukdymo, nėščiųjų jogos mokytoja, baigusi biochemijos, dvasinės akušerijos ir kineziterapijos mokslus, VšĮ „Gimtis“ direktorė ir vandens terapeutų „Watsu“ asociacijos steigėja bei individualaus gelmių terapijos metodo „GeRa“ („Wunder“) kūrėja.

Jurga Švedienė: „Šios ceremonijos priešistorė prasidėjo 8–9 dešimtmetyje, kai moterys palengva ėmė suvokti, kad jos nenori gimdyti taip, kaip gimdė jų mamos, močiutės sovietmečiu. Lietuvą pasiekė sąmoningos ir prieraišiosios tėvystės, švelnaus ir pagarbaus gimdymo idėjos, vyrai pradėjo dalyvauti gimdyme, mamos pareiškė norą gimdyti vandenyje, nes tikėjo, kad kūdikis patiria mažesnę traumą.

Moterys norėjo gimdyti PAČIOS, jausti kiekvieną šios kelionės pokytį ir centimetrą, įprasminti kiekvieną akimirką. Imta tikėti, kad jei kūdikis bus pasitiktas kaip svečias, palengva keisis ir visa visuomenė, žmonių mąstymas, vieni kitų pajautimas. Pačios moterys gimdydamos pajuto, kad gali kurti taip reikalingą bendrystę – taip kūrėsi šeimų ir moterų ratai. 

Bėgo metai, ratai sukosi, gimdymo aplinka ligoninėse keitėsi, tik liko nepakitęs nėščios moters noras būti išklausytai ir išgirstai, suprastai ir paguostai. Po gimdymo moteris tampa jautresnė, pasikeičia mąstymas ir suvokimas, ji – tiesiog kitokia, o pasaulis (artimieji) linkęs priima tokią, kokia buvo iki tol. Galvodamos tiek apie fizinį kūną, tiek apie tą nematomą sielos dalį, kurią būtina auginti ir maitinti, sukūrėme apeigų formą, pripildėme ją meilės ir pagarbos. Taip gimė vytulavimo ceremonija, kurios esmė – priimti save, pakeistą gimdymo žaizdre (išmintingos moterys parinko kaip tik šį pavadinimą, taikliai nusakantį esmę: vytulas – tai, kas susukta, suvyta, suspausta).“

Kas tai yra? Užskliaudimo, suvyniojimo apeigos, skirtos po gimdymo, norint moterį saugiai pervesti iš pakitusios būsenos į naują, kuri sustiprina moterų bendriją. Trunka 4–5 valandas (o kartais – ir daugiau).

Kam tinka šis ritualas?

Visoms, kurios to nori ir ilgisi darnos su savimi ir pasauliu, nes vytulavimas – vienas būdų ją pajusti. Paprastai atliekamas per 40 dienų nuo gimdymo, galima ir vėliau, tik tuomet akcentai sudėliojami kitaip. Beje, ir po cezario pjūvio operacijos jį galima atlikti, maždaug po 4–6 savaičių, kai sugyja randas.

Kaip vyksta?

Vytulavimo ceremonija kaskart gali būti kitokia, svarbu, ko tuo metu labiausiai reikia moteriai, bet kertiniai elementai visada išlieka tie patys – ugnis, vanduo, kvapai, šiluma ir, žinoma, moterų jėga, bendrystė, visas dėmesys ir atida mamai. Iš pradžių susirinkusios moterys (namie, pirtyje – kur joms pačioms jauku ir patogu) pasikalba, mama pasidalija tuo, kas jai svarbu, kokią patirtį jai dovanojo vaikelio gimimas, nes juk gimsta ne tik kūdikis, gimsta Mama.

Svarbu, kad visos moterys (tai gali būti draugės, gimdymo padėjėjos, vyresnės moterys, kuriomis mama pasitiki) be išlygų skirtų laiką tik jai. Tuomet mama nuprausiama – iškaitinama pirtyje su eteriniais aliejais, išglostoma ir išmasažuojama, tai gali būti atliekama ir vonioje, ir netgi simboliškai – kambaryje su dubenėliu vandens. Vanduo, švaros, atsinaujinimo simbolis, lydimas nuoširdžių linkėjimų ir dainų, tarsi nuplauna negandas, sunkumus, tarsi paruošia mamą naujam etapui. Kitas etapas – nuprausta, įkaitusi ir atsipalaidavusi mama įvyniojama į paklodę ar didelę skarą bei vedama į lovą ar gultą su septyniais audeklais (juostomis, vytulais).

Masažuojamas pilvas, visas kūnas – tai kūną ir sielą vienijanti ceremonija. Tuomet ateina metas pačiam vytulavimui. Per septynias stambiausias kūno vietas (galvą, pečius, krūtinės ląstą, ties klubais, blauzdomis, čiurnomis) paeiliui užrišami vytulai (juostos), jie suspaudžiami, paliekami kelioms minutėms ir atleidžiami. Kūnas tarsi suskliaudžiamas, grąžinamas į save, uždaromas. Galima mamą visą suvystyti tarsi į kokoną, dažniausiai ji užmiega, o moterys sėdėdamos aplinkui saugo jos erdvę, kol atsibus. Kitokia, tarsi užgimusi iš naujo.

Ar ši ceremonija tinka po gimdymo?

Nebūtinai. Ji gali būti atliekama bet kuriuo gyvenimo etapu, kai moteris pajaučia, kad jai reikia kitų moterų bendrystės, jėgos, rūpesčio, kad tarsi užstrigo kažkuriame gyvenimo etape, kai nemoka atsakyti į klausimus, kai neatranda būdo, kaip išeiti iš sąstingio…

Klinikinė psichologė Milda Lukašonokienė: vytulavimas įprasmina tai, kas vyko ir vyksta

Nėštumas ir gimdymas yra tarsi baigtiniai procesai, bet pasirengimas motinystei nebūtinai turi aiškią pabaigą. Reikia laiko, kol moteris išmoksta savyje įžvelgti ir tą pačią moterį, ir naujai užgimusią mamą. Jei išlaisvina savo vidinį balsą, jei jaučia artimųjų paramą, dažniausiai ji be jokios išorės pagalbos pajėgi savarankiškai priimti naują savo vaidmenį ir mėgautis juo. Tai gali komplikuotis, jeigu moteris, tapusi mama, nesijaučia emociškai palaikoma ir suprasta, jei artimieji gimdymą sieja tik su fiziniu skausmu ir neteikia jokios reikšmės emocinei patirčiai.

Kalbant apie tai turbūt ir ryškėja šiandien vis populiarėjančio vytulavimo paslaptis – jis gali padėti mama tapusiai moteriai pajausti, kad tai, kas įvyko ir kas tebevyksta joje pačioje, yra geriausias dalykas. Tiek moterų draugija, tiek buvimas tarsi kokone gali suteikti saugumo, išbaigtumo jausmą (bet nebūtinai). Jokie kiti ritualai nebus sėkmingi, jeigu nebus pačios moters tinkamo nusiteikimo. Svarbiausia – išgirsti save, kaip norėtųsi tai įprasminti. Kokiomis aplinkybėmis tai patirs – žvelgdama į miegantį kūdikį, jį maitindama, kalbėdama su artimuoju, grožėdamasi sprogstančiais pumpurais ar leisdama būti vytuluojamai nėra taip svarbu.

Mama Minara Matulionytė-Nekrasovienė: “Po gimdymo ilgai jaučiau viso kūno įtampą, tarsi raumenys dar būtų parengties būsenos ir lauktų jiems teksiančio krūvio, todėl labai svajojau atpalaiduoti kūną.

Kaip vyko ceremonija? Artimai bendraujančios mamos kartu su vaikučiais ant rankų susibūrėme vienos iš mūsų namuose, kuriuose yra pirtis. Sustojome į ratą, viena kitai siuntėme po linkėjimą, viena moteris ėjo ratu su vandens ąsočiu, kad mes nusipraustume veidus. Nuėjome į pirtį. Vienos giedojo sutartinę, kitos prausė mane. Sėdėjau mažoje vonelėje, pilnoje karšto vandens, o moterys ant manęs vis pylė ir pylė vandenį, gurkšnojau karštą žolelių arbatą…

Svarbu gerai išsikaitinti tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Bet dar svarbiau – nekontroliuoti savęs ir leisti sau elgtis taip, kaip tik norisi – juoktis, verkti, dainuoti, išsipasakoti, tylėti… Po pirties moterys apgaubė mane rankšluosčiu ir palydėjo į kambarį, kuriame ant grindų jau buvo ištiestos septynios juostos, o ant jų – antklodė. Mane lengvai susupo į audeklą. Išmasažavo visą kūną. Tada palengva pradėjo veržti septyniomis juostomis. Kai išvyniojo, apėmė palaimingas jausmas!”

author avatar
super_admin
Mano išsaugoti straipsniai

SKAITOMIAUSI