Kaip auginti mokyklą pradėjusius lankyti vaikus, kad jie nepervargtų, mokytųsi atsakomybės ir planuoti savo laiką? Ar svarbi jiems dienotvarkė? Konsultuoja psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė.
Kol vaikas mažas, dienotvarkė ir režimas jam teikia saugumo. Įdomu, ar mokiniui reikia griežtos dienotvarkės?
Mažam vaikui išties gerai griežta dienotvarkė, pasikartojantys ritualai. Jam augant ir bręstant emociškai, dienotvarkė šiek tiek keičiasi, tampa „laisvesnė”. Mokinukas jau išmoksta jausti vidinę discipliną. Tačiau kiekvienas vaikas kitoks. Yra drausmingų ir tokių, kurie pradėję lankyti mokyklą visiškai neturi vidinės disciplinos, nemoka planuoti laiko, todėl jo nuolat pritrūksta pamokoms ruošti. Tokiu atveju tėvai ir toliau turėtų palaikyti griežtą dienotvarkę. Kitas dalykas, jeigu vaikas nuo mažų dienų gyveno pagal tam tikrą režimą. Jis prie jo pratęs, tad turės poreikį ir toliau taip gyventi. Turėdamas griežtesnę dienotvarkę jausis saugiau. Jam tiesiog norėsis, kad būtų aišku, kada ruošti pamokas, atlikti pareigas, o kada laiką skirti savo pomėgiams.
Turbūt visiems vaikams reikalingas laisvalaikis, per kurį jie gali patys spręsti, ką veikti?
Taip, laisvalaikis visiems reikalingas. Bet tai nereiškia, kad jis turi užimti didžiąją dienos dalį. Paprastai pradinukui reikia griežtesnės dienotvarkės, vyresniam vaikui – mažiau griežtos. Bet ir vėl reikia paisyti kiekvieno vaiko. Net ir vyresnėlis, jei nemoka pats planuoti savo laiko, kad jo pakaktų pareigoms atlikti, turėtų būti labiau prižiūrimas ir pagal aiškią dienotvarkę.
Jei vaiką išleidome į lauką ir jis laiku negrįžta, ar bėgti parsivesti? Vaikui tai gali nepatikti, juk draugai šaipysis, kad „mamyčiukui” reikia namo…
Vyresnis vaikas išties kvailai jausis, jeigu bus kontroliuojamas kiekvienas žingsnis. Prieš išeinant į lauką galima su vaiku susitarti, kada grįš namo. Jei laiku nepareina, galima paskambinti telefonu ar nueiti ir parsikviesti namo. Vaiką reikia mokyti nelaužyti susitarimo. Ne tik su tėvais, bet ir apskritai gyvenime. Laikymasis duoto žodžio formuoja vaiko savigarbą ir ugdo jausmą, kad jo žodis yra svarbus.
Savaime aišku, kad vaikas norės ilgiau būti lauke, ypač jei draugai dar pasilieka. Jeigu tėvai nusileis jo prašymui, mokinys išmoks jais manipuliuoti. Tai nenaudinga ir tėvams, ir pačiam vaikui. Nors vaikas ir turės laiko pažaisti, bet nesiformuos jausmas, kad tėvų žodis yra svarbus. Priešingai, sustiprinamas vidinis jausmas, kad jis pamanipuliavęs, pašantažavęs tėvus gali gauti tai, ko nori. Bet tai nėra savigarbos pagrindas.
Kiek laiko pradinukui galima būti kieme, kad nepavargtų?
Kieme ar lauke jis gali būti tiek, kiek norisi, ar tiek, kiek tėvai leidžia. Jeigu grįžo namo laiku, atliko namų darbus ir dar turi laisvo laiko, gali ir vėl bėgti į lauką. Nereikia baimintis, kad lauke vaikas pavargs. Žaidimas kieme neatima iš jo energijos. Tačiau, savaime aišku, negalima perlenkti lazdos, nes vaikui svarbu eiti gulti laiku, išsimiegoti. Sugrįžus iš lauko, svečių ir pan., turi dar pakakti laiko nusiprausti, susiruošti nakčiai ir kitai dienai. To negalima pamiršti. Šiaip vaikui labai svarbu judėti, judėdamas lavėja fiziškai ir intelektualiai. Vaikai skirtingi, kai kurie ilgai krapštosi, ruošia pamokas ir jiems nelieka laiko išsidūkti su draugais. Šiems gali būti naudingiau prieš ruošiant pamokas išbėgti į lauką ir tada su naujomis jėgomis imtis rengti pamokų.
Iš mokyklos vaikas grįžta pavargęs, todėl nieko bloga, kad nepuola iškart ruošti namų darbų. Jam norisi pailsėti. Mes, suaugusieji, grįžę iš darbo taip pat nepuolame iškart lyginti drabužių, skalbti, tvoros kalti. Iš pradžių pailsime. Tik mes, suaugusieji, paprastai ilsimės pasyviai, patogiai ištiesę kojas. Vaikui reikia aktyvaus poilsio, pajudėti, pabėgioti. Tėvams į tai reikėtų atkreipti dėmesį.
Kartais labai gaila vaiko, kuris ryte saldžiai miega, tad mama leidžia praleisti pamoką kitą, kad pamiegotų…
Ir ko mes vaiką mokome taip elgdamiesi? Kad pirmiausia reikia paisyti savo įgeidžių, o reikalavimai, disciplina, pareiga yra antraeiliai dalykai. Tikrai nepatarčiau taip elgtis ir daryti meškos paslaugos vaikui. Vėliau toks mokinukas turės bėdų, nes bus sunku prisiimti pareigą ir būti atsakingam. Vaikas, kuris turi privilegijų, bendraklasiams kelia neigiamus jausmus ir greičiausiai pats jaučiasi atstumtas bei nelaimingas. Disciplina kaip tik reikalinga tam, kad vaikas jaustųsi laimingas ir savimi pasitikintis.
Bijodami negerų draugų, narkotikų, alkoholio, „apkrauname” vaiką įvairia veikla, vežame į būrelius. Kaip laviruoti, kad mokinukui nebūtų per daug veiklos?
Visada reikia orientuotis į vaiko fiziologines galimybes, o pradinuko jos ribotos. Mes, suaugusieji, pavargstame 8 val. dirbame ir po darbo jaučiamės pavargę. Pradinukui tiek darbo valandų per daug. Būreliuose vaikas neatsipalaiduoja, net ten irgi „dirba”. Jis turi susikaupti, tam tikrą laiką išbūti nejudėdamas, klausyti pedagogų. Pradinukui tiek valandų – per didelis krūvis. Kai tėvai perlenkia lazdą, paskui vargsta bėgiodami pas gydytojus, nes vaikui atsiranda organizmo išsekimo požymių. Taigi gerai tai, kas saikinga. Pradinukas turi turėti laiko tiesiog žaisti. Negalima atimti iš jo vaikystės.
Galbūt jau ir pirmoką reikia pratinti, kad tėvai tikrins, kaip atlieka namų darbus?
Priklauso nuo vaiko charakterio. Yra pirmokų, pareigingų iš prigimties, labai atsakingų, kurie tikrai patys atliks namų darbus ir nieko nepamirš. Mano draugės sūnus pirmokas, vieną rytą apsirengė marškiniais ir sako: mama, marškinių rankovės per ilgos, man trukdys rašyti. Štai tokio vaiko nereikia kontroliuoti ir prižiūrėti, kad atliktų namų darbus. Tokiam vaikui kaip tik galima suteikti daugiau laisvės. Ir yra vaikų, kurie niekaip nesugeba susigyventi su disciplina, baigti pradėtų darbų. Juos reikia tikrinti ir prižiūrėti, bet jokiu būdu neatlikti už juos namų darbų. Kai kurie tėvai taip daro norėdami, kad klasėje jų vaikas neatrodytų prastai.
Ką daryti savaitgaliais? Visiškai atsisakyti režimo?
Savaitgaliai ir yra bėda, nes tėvai nori pailsėti ir vaikus „paleidžia”. Savaitgaliais vaikas taip pat turi turėti pareigų, tarkim, išsiurbti kilimus, nušluostyti dulkes. Na, ir turėtų būti kokių nors ritualų. Nebūtinai tuo pat metu kaip ir šiokiadieniais reikia keltis ir gulti. Vaikui taip pat sveika pajusti, kad atėjo savaitgalis ir nereikia atlikti daugelio pareigų. Tačiau vaiko negalima paleisti „laukais”. Gerai yra bendri pusryčiai. Vaikas žino, kad jie būna tik savaitgaliais ir vienija šeimą.
Bet vaikai turbūt nemėgsta griežtų tėvų: šiaušiasi prieš juos, pavydi draugams laisvės…
Ne, režimas su meile neturi nieko bendra. O vaikai ir turi protestuoti, tai nieko bloga. Ypač paaugliams būdinga. Jie kovoja už savo laisvę ir taip išbando savo asmenybės galią, jėgą. Ir vis dėlto šeimoje, kurioje vyrauja tvarka, jaučiasi saugiau ir geriau.
Kokias dažniausias klaidas darome mes, tėvai?
Gyvename be dienotvarkės. Vieną dieną nuvarome mokinuką miegoti 9 val. vakaro, kitą dieną jau nieko nesakome, kai užsisėdi prie kompiuterio. Arba kartą per mėnesį užsipuolame, kad neatliko namų darbų, paskui vėl netikriname, ar juos padarė. Didžiausia klaida yra ta, kad nenuoseklūs tėvai ir neįpratimo prie dienotvarkės.
