Kiekviena mūsų nori būti pati geriausia mama. Skaitome knygas apie vaikų auklėjimą, stengiamės, bijome padaryti ką nors ne taip. Ir kartais, visai nejučiom, mamos vaikučio gyvenime tampa per daug. Kur ta riba tarp meilės ir hiperglobos? Sraipsnio konsultantė – vaikų ir paauglių psichiatrė Goda Bačienė.
Jauna mama į darželį atveda ketverių metukų berniuką. Kiti tokio amžiaus vaikai jau patys nusiauna batukus, nusirengia striukę. Anupras to niekada nedaro, net nebando. Įžengęs pro duris sustoja. Mama jį už rankytės atveda prie spintutės, pastato, nuima kepurę, nuvelka striukę, tada pasodina, nuauna batukus. Bet berniukas nebėga tekinas į grupę kaip kiti vaikai, laukia, kol mama paduos ranką ir įves pro praviras duris. Berniukas pabučiuoja mamą ir lieka stovėti toje pat vietoje, kurioje pastatė, kol auklėtoja paima už rankytės nuveda į bendraamžių būrį.
Nors auklėtoja ir stengiasi, kad Anupras būtų kuo savarankiškesnis, sekasi sunkiai. Mažylis pratęs, kad būtų paduotas pieštukas ir popieriaus lapas, kad būtų nuvestas į tualetą. Tad prieš ką nors darydamas stovi ir laukia suaugusiojo pagalbos. Namuose padėtis panaši. Mama sūnelį pavalgydina, jau ruošiasi plauti indus, bet atsisukusi pamato, kad jis piešia. Ji pribėga ir sušukuoja jam plaukus, paklausia, gal norėtų ne piešti, o pažiūrėti filmuką. Tarsi nieko bloga nedaro. Bet atitraukia jį nuo darbelio, neleidžia nė minutei pabūti be jos.
Rūpestinga ar hiperglobojanti?
Mama turi rūpintis savo mažyliu, patenkinti jo poreikius. Kuo vaikutis mažesnis, kuo nesavarankiškesnis, tuo daugiau iniciatyvos turi rodyti. Kol mažylis dar kūdikis, mama iš judesių, garsų, grimasų supranta, ko nori, kodėl nepatenkintas. Bet paaugęs vaikutis, net ir būdamas vos kelių mėnesių, jau mokosi ženklais parodyti, ko nori, ir išreiškia tai šypsena, rankyte, verksmu. Paprastai mama, sulaukusi tokio kūdikio ženklo, paduoda norimą daiktą, pamaitina, pakeičia sauskelnes. Hiperglobojanti mama elgiasi šiek tiek kitaip, ji nelaukia mažylio siunčiamų ženklų (jei kalbėti nemoka) ar kad paprašytų ką nors paduoti, o sugalvoja, ko norės, keliomis minutėmis anksčiau ir taip užbėga už akių.
Hiperglobojanti mama nepastebi, kad jos mažylis kasdien tampa vis savarankiškesnis. Kad jau pats nori valgyti košę (nors ir išsitepa burnytę), kad pats nori autis batus. Mama jam neleidžia to daryti – patraukia rankeles ir pati sumaitina košę, įkiša kojas į batukus.
Taip, savo vaikutį ji labai myli, bet kartu tarsi juo nepasitiki. Slopina bet kokią jo iniciatyvą, savarankiškumą, diegia nepasitikėjimo savimi jausmą, nes tik ji, mama, viską gali gerai padaryti. Ir taip trukdo savo vaikui vystytis bei tobulėti.
Savarankiškumo tramdymas
Gimęs kūdikis yra visiškai priklausomas nuo mamos (ar kito suaugusiojo), be jos švelnumo, priežiūros, meilės neišgyventų. Savo gyvenimo pradžioje mažylis susipažįsta su mama, prireikia šiek tiek laiko, kol ši perpranta jo norus.
Natūralu, kad kiekviena stengiasi būti pati geriausia ir kuo mažiau klysti augindama vaikutį. Pirmaisiais mėnesiais mama ir vaikas yra labai vienas prie kito prisirišę, bet pamažu vaikas savarankiškėja. Tai ilgas kelias, pasiruošimas savarankiškam gyvenimui, kuris prasideda dar kūdikystėje.
Akyla mama pastebės, kai mažylis rodo: noriu pats, galiu pats. Hiperglobojanti nematys ir toliau net mažiausius veiksmus atliks už savo mažylį. Juk jis jau žino, kad, pavyzdžiui, yra sotus, košės nebenori, o mama kiša dar šaukštelį: „Už mamytę.” Kūdikis nusuka galvą, supyksta, bet mama ir toliau nepastebi ženklų, gražiai kalbindama įsiūlo dar kelis kąsnelius. Mat yra įsitikinusi, kad žino geriau už vaikutį, kada šis pasisotins. Pati nenorėdama taip mama nuvertina savo vaiką.
Palūš ar priešinsis?
Kūdikiai jau gimsta turėdami tam tikro temperamento užuomazgas. Todėl nevienodai reaguoja augdami su hiperglobojančia mama. Jeigu mažylis yra stipresnio charakterio, aktyvus, su hiperglobojančia mama auga piktas. Besipriešindamas primestai valiai, rodo kaprizus, spjaudosi, spardosi, kandžiojasi, bando atsikovoti nepriklausomybę. Vaikas, kurio norai nėra suprasti, gali turėti elgesio sutrikimų.
Silpnesnio charakterio vaikas, kurį mama „palaužia” per dideliu rūpestingumu, auga neramus, bijo nuo mamos atitolti, pasilikti vienas naujoje aplinkoje. Toks vaikas nepasitikės savimi, aplinkui matys labai daug pavojų (gali nugriūti nuo laiptų, jei pats lips, paslysti, jei mamai nepaduos rankos) ir išsiugdys suvokimą, kad be mamos ničnieko nesugeba, negali turėti net savo nuomonės.
Yra ir paauglių, kurie nemoka naudotis viešuoju transportu, nesugeba nuvažiuoti iš vieno miesto į kitą, nes be mamos (tėčio) neteko to daryti. Iš hiperglobos išaugusi priklausomybė traumuoja vaiką, neleidžia jam subręsti.
