Trejų metų sūnų auginanti mama prašo specialistės patarimo – kaip susikalbėti ir kaip auklėti neklusnų trimetį?
Mama klausia:
„Mano berniukui treji metukai, turim tokią mažą problemą – jis mūsų neklauso ir atsikalbinėja. Net nebežinau, kaip su juo kalbėt ir ką daryt?“
Atsako psichologė Daiva Čeponienė / Pozityvaus auklėjimo konsultantų asociacija.
Ačiū jums už klausimą. Skaitydama jį jaučiau jūsų nuovargį, nusivylimą ir nuoširdų pagalbos prašymą. Pirmosiomis eilutėmis iškart norisi pasakyti, kad tai, kas vyksta su jūsų berniuku, viskas yra normalu. Labiau sunerimti reiktų priešingu atveju, t.y. tada, jei vaikutis su viskuo sutiktų ir viskam paklustų. Tikriausiai jums jau teko skaityti apie trečiųjų metų krizę (nors kai kurie tėvai sako, kad paskui prasideda ketvirtųjų, penktųjų ir n-tųjų metų krizės)? Jei taip, tuomet jums turbūt jau žinoma, kad trimečiams atsikalbinėti, viską neigti, savivaliauti, priešintis tėvų vadovavimui yra visiškai įprastas elgesys, atitinkantis jų raidos etapą. Ką gali ir turi daryti tėvai, kad vaikas sėkmingai įveiktų šį etapą? Pirmiausia – nusiraminti patiems. Nešaukti ant vaiko, nes tikrai nepadės. „Neauklėti“ bausmėmis, nes tai irgi nepadeda. Čia svarbu nustatyti leistinas ribas, jų laikytis, bet kartu būti lankstiems, kantriems, daugiau vaikui leisti, jei tai nėra už leistinų ribų, negu drausti.
Grįžkime prie Jūsų berniuko. Trečiaisiais gyvenimo metais vaikai mokosi būti savarankiški, nepriklausomi. Mokosi pasitikėti savo jėgomis, pažįsta baimės ir saugumo jausmus. Pagrindinis trimečių šūkis „Aš pats!“. Pavyks, nepavyks, bet viską jūsų mažajam norisi daryti pačiam, išbandyti ką sugeba. Betgi čia ir atsiranda pirmoji problema – pirmasis išbandymas. Ir tas pirmasis – ne tik vaikui, bet ir tėveliams. Tėvai skuba ir nori, kad viskas vyktų greitai ir teisingai, tai negi lauks penkiolika minučių, kol vaikas pats užsisegs striukę? Aišku, kad ne! Nejučia prasideda kova. O kas nugalės? Žinoma, tas, kuris didesnis ir geriau viską moka. Vaikas bandys maištauti, atsikalbinėti, neklausyti, bet kartas po karto įsitikins, kad jis mažas ir dar nieko nesugeba. Ką daryti, kad ši situacija nesibaigtų vienu kurio nors pralaimėjimu? Bendradarbiauti! Jeigu matote, kad užduotis vaikui neįveikiama, padrąsinkite už pastangas: „Matau, kad esi labai sumanus ir stengiesi sujungti užtrauktukus, gal leisi man padėti tavo rankytėms užtraukti striukės užtrauktuką?“
Kitas ne mažiau svarbus trimečio pareiškimas, tinkantis bet kurioms situacijoms: „Aš noriu!“. Vaikas gali norėti šokolado prieš pusryčius arba torto vietoj pietų. Svarbiausia tokioje situacijoje pripažinti jo norą ir pasiūlyti tinkamo maisto. Įsivaizduokime: grįžtate namo šaltą žiemos vakarą ir sakote savo sutuoktiniui, kad labiau už viską dabar norėtumėt nuvažiuoti į šiltus kraštus. Kaip jaustumėtės, jei vyras jums atšautų: Ką čia dabar pasakoji, mes gi neturim pinigų tokiai kelionei, be to labai pavojinga skristi lėktuvu, o ir besaikis buvimas saulėje gali sukelti odos vėžį”. Ar nepasijustumėte nesuprasta? Juk tik pasidalijote savo noru, nieko žūtbūt nereikalavote, o čia… Įsivaizduokime kitaip besibaigiantį pokalbį su vyru, kai jis išklausęs jus ima ir sako: „O taip, būtų gerai tokią šaltą žiemą atsidurti ten, kur šilta. Tikrai norėčiau, bet, deja…“. Taigi, savo „trimetukams“, kai jie sako kažko norį, mes irgi galime pripažinti jų norą ir pasakyti „suprantu, kad nori šokolado, ir aš jį labai mėgstu. O koks šokoladas tau skanesnis su riešutais ar su uogomis?” Kalbėdami su vaiku apie jo norą, išvengsite konflikto, lavinsite jo vaizduotę. Svarbu atminti, kad vaikams svarbiau yra procesas, t.y. įsivaizdavimas, koks tas šokoladas, kokių skonių gali būti, kokios formos, o ne turinys (šiuo atveju šokoladas).Ir trečioji situacija, kuri, manau, jums taip pat yra pažįstama: susiruošėte eiti su vaiku į parduotuvę, o jūsų mažylis sau ramiausiai žaidžia. Jo planuose kelionė nenumatyta. Dažniausiai, ką tenka girdėti iš tėvų, tai pasakymą – pagrasinimą vaikui, kad tuoj pat liautųsi žaisti, nes bus paliktas vienas namuose. Kiti tėvai bando jėga aprengti ir išnešti vaiką iš namų. Suprantama, kad nei vienas, nei kitas variantas nėra tinkami. Jie skatina vaiką kovoti ir tai visiškai suprantama. Šioje situacijoje tinkamiausias sprendimas būtų pastatyti smėlio laikrodį ir paaiškinti vaikui, kad kai laikroduko smėliukas išbyrės, jūs turėsite išeiti pro duris. Taip pat čia svarbu užtikrinti, kad grįžus vaikas galės tęsti žaidimą. Taip elgdamiesi parodysite vaikui pagarbą (juk nenešate savo draugės į mašiną, kai jūs kur nors skubate, o ji dar nori pas jus pasisvečiuoti, o paaiškinate, kad po kelių minučių turite išeiti). Taip elgdamiesi kursite šiltus santykius su vaiku ir tai padės jums nustatyti vaiko elgesio ribas.
Taigi, apibendrinant, jei mažylis neklauso, ignoruokite jo netinkamą elgesį ir skirkite dėmesio tuomet, kai jis elgsis deramai. Stenkitės klausytis ir atspindėti vaiko jausmus sakydama: „Matau esi liūdnas, nusiminęs, piktas ir kt.“ Paaiškinkite, kaip jaučiatės jūs tokioje situacijoje, pavyzdžiui, „Man neramu, kai šokinėji ant lovos, nes gali susižeisti“. Ir dar: leiskite vaikui rinktis. Pavyzdžiui, jeigu vaikas nenori autis batų, galima jam pasiūlyti: „Ar nori autis batus atsisėdęs ant kėdės ar ant fotelio“. Vaikui leisdami rinktis stipriname jo atsakomybę ir leidžiame pasijusti savarankiškam.Pabaigai norisi akcentuoti, kad net ir mums nepatinkantis vaiko elgesys (atsikalbinėjimas, neklausimas) yra reikalingas jo raidai. Ir tik begalinė tėvų kantrybė, mažylio poreikių supratimas, besąlygiška meilė, apkabinimai, gebėjimas į situacijas pasižiūrėti su humoru padeda žingsnis po žingsnio įveikti visus kylančius sunkumus. Sėkmės Jums!
