JUS PASITINKA ATSINAUJINĘS TAVO VAIKAS
Kalėdų Senelio pasaka–ne pasaka

Kalėdų Senelio pasaka–ne pasaka

Mano vaikai tebetiki Kalėdų Seneliu… Bent jau man taip atrodo. Ir nors žinau, kad iki saldžios iliuzijos išsklaidymo liko visai nedaug, vis dar noriu, kad ta pasaka tęstųsi.

Eva – trijų vaikų – Mažvydo (8 m.), Žygintos (6 m.) ir Žemynos (2 m.) – mama. Savo patirtimi dalijasi „Tavo vaiko“ puslapiuose. Instagrame: eva_ka_ja

Tiesa, kartu juos ruošiu susitikimui su realybe ir jau sąmoningai nuteikinėju, kad ta iliuzija išnyktų neskausmingai. O kol kas kasmet jų tikėjimas iš manęs su vyru reikalauja vis daugiau išmonės ir išradingumo: pradžioje pakako nugertos stiklinės pieno ir apkramtytų sausainių bei morkų po egle, vėliau iš dirbtinio sniego padarytų Senio pėdų ir skambučio „Kalėdų Seniui“ (t. y. autoatsakikliui), pernai jau darėme „slaptas Kalėdų Senelio“ nuotraukas prie mūsų eglės su specialia programėle.

Pirmosios tikėjimo pamokos

Man tai veikiau ne melas, o pirmosios tikėjimo pamokos. Juk didžioji dalis visuomenės tiki Dievą, nors jo egzistavimo niekas neįstengė įrodyti. Su Kalėdų Seneliu (kaip, beje, ir dantukų fėjomis) sudėtingiau, tiksliai žinome, kad jo nėra. Vis dėlto manau, kad tai labai geras tramplinas į tikėjimo pamokas.

   

Buvau iš tų vaikų, kuriems šios iliuzijos niekas nekūrė. Puikiai matydavau, kaip padeda po egle kokią nors dovanėlę su tuo tradiciniu mandarinų maišeliu, o kai jau buvau vyresnė ir bandė įtikinti, kad ta klijuota barzda ne mano patėvio, o tikro devyniaragiais elniais pakinkytomis rogėmis atvykusio Senelio, nebetikėjau. Ieškojau kiekvienąkart to tikrojo, kuriuo galėčiau patikėti, kuris būtų įtaigus, bet vis atpažindavau tai krikšto mamos vyrą, tai giminaitį, tai kaimyną.

   

Negana to, esu gimusi Kūčių vakarą, tai mano gimtadienį dar nuolat „prarydavo“ didžiausios metų šventės ir sulaukdavau sveikinimų, skambančių daugmaž taip: „Ai, tikrai, gi dar tavo gimtadienis…. (Pauzė.) Tai sveikinu.“ Ir jau tada suprasdavau, kad tai absoliučiai nenuoširdūs ir lyg iš pareigos ištarti žodžiai.

Kalėdų Seneliai esame visi

Kalėdų pasaka
Kalėdų pasaka
Best Shot Studio nuotr.

Kol kas nė vienas iš vaikų nėra uždavęs mums klausimo: „Ar Kalėdų Senelis egzistuoja?“, tačiau jau dabar esu pasiruošusi paklausti: „O kaip tu galvoji?“ Ir jei jų žodžiuose išgirsiu abejonę, manau, bus pats laikas pasikalbėti. O kol kas vykdome pasiruošimą tai akimirkai.

   

Mūsų vaikai, artėjant gimtadieniams (jau esu pasakojusi, kad jei organizuojame šventę, tai ir būna jiems dovana nuo mūsų, paaiškiname apie išlaidas ir t. t.), visada kartoja: „Mamyte, juk svarbiausia ne dovanos, o draugai?“ Tikiu, kad mažos širdelės džiaugiasi dovanomis, daiktais, tačiau visada stengiamės jų neakcentuoti. Tad ir artėjant Kalėdoms, kartu renkame daiktus paaukoti vargingiau gyvenantiems (gerumo pamokos), iškepame pyragą seniai matytiems draugams ar giminaičius pakviečiame pietų (dovana – laikas kartu), darome darbelius kartu, kepame kalėdinių sausainių (bendrystės pamokos).

   

Kalėdų rytą pasidžiaugę dovanomis, keliaujame pabūti Kalėdų Seneliais miško gyvūnams (nuvežame jiems vaišių). Net prie šiukšlių konteinerių paliekame dovanų maišelį kalėdinių skanėstų elgetoms (ne kartą vaikai patys yra padavę juos ir monetą ten besirausiantiems). Visada pagiriame, kad štai dabar jie tikri Kalėdų Seneliai, kažkam padovanoję stebuklingą rytą.

   

Užuot išbandę ir džiaugęsi daiktinėmis dovanomis (jos gi gali palaukti, niekur nepabėgs), jau ankstų rytą (jei tik yra sniego) čiumpame roges ir visi drauge keliaujame ant kalno (gana populiarioje vietoje tąryt būname vienui vieni), juk dauguma užsiėmę dovanomis.

   

Ir, manau, kai jie paklaus, ar tikrai yra Kalėdų Senelis, mes grįšime prie tos istorijos: „Pamenate, jums sakiau, kad jūs esate miško gyvūnų Kalėdų Seneliai ir t. t.? Taigi, pats laikas jums sužinoti, kad Kalėdų Senelis gyvena kiekviename iš mūsų ir galime juo būti bet kada, bet kam ir ne tik per Kalėdas.“ Jau dabar stengiuosi, kad jų vizijoje Kalėdų Senelis būti ne tik turtingasis dovanotojas, bet vertybių – gerumo, supratimo, meilės – skleidėjas.

Šiaurės ašigalis, Laplandija, Niujorkas

Kai ėmiau domėtis, kokia gi ta Kalėdų Senelio istorija, kilmė ir galiausiai gyvenamoji vieta, pasijaučiau narpliojanti painų detektyvą. Negana to, jog su laikmečiais keitėsi jo gyvenamoji vieta, o iš šv. Mikalojaus jis virto sukomercintu Santa Klausu, man teko kruopščiai atrinkti vaikams suprantamus faktus, kad galėčiau jiems aiškiai ir realiai sudėlioti pasakojimą.

   

Taigi, jau šiandien jie žino, kad kuklus jaunuolis šventasis Mikalojus (dabar moderniai vadinamas Kalėdų Seneliu) buvo iš tiesų gyvenęs asmuo. Jo kilmingi ir pasiturintys tėvai auklėjo krikščioniškai, supažindino su Šventuoju Raštu, o anksti iškeliavus tėvams anapilin, turtuoliu tapęs vaikinas visus turtus išdalijo skurdžiai gyvenantiesiems ir taip tapo labdaros, gerumo ir atjautos simboliu. Tiesa, kad niekas nesužinotų, iš kur netikėtos dovanos aplankė, Mikalojus vaikščiojo naktinėmis miestelio gatvėmis ir per tvorą įmesdavo dovanas neturtingiesiems, skriaudžiamiems, atstumtiesiems. Ilgainiui šią gražią tradiciją perėmė daugelis žmonių ir tapo įprasta per Kalėdas dėmesį parodyti kruopščiai apgalvotomis dovanomis. Kiti sako, kad jauki istorija, ar ne? Taigi, jau dabar jų sąmonėje piešiu, kad Kalėdų Senelis – ne prabangios dovanos, o dėmesys, staigmenos ir empatija, parodoma artimiausiems, kad šiltos kojinės nuolat šąlančiai močiutei gali būti kur kas vertingesnė ir brangesnė dovana už išmanųjį telefoną.

Ateity dovanas gaus į rankas

Kol jie tiki stebuklu, kad negriautume iliuzijos, paprašome, jog dovanotojai (įprastai tai seneliai, krikšto tėvai, mes) dovanas pristatytų iš anksto, kad mažieji viską rastų po egle. Kodėl? Abejonę gali sukelti ta Kalėdų Senelių gausa, artėjant šventėms, o čia dar didesnis chaosas – kur benueini, po jų eglėmis dar dovanų. Ir šiaip norime, kad Kalėdų susitikimuose jie įžvelgtų susitikimo ir buvimo kartu su artimiausiais prasmę, o negalvotų: „Varom pas senelius, ten vėl dovanų bus.“ Todėl tebūna kupinas stebuklo Kalėdų rytas, o visa kita – brangiausia dovana, t. y. LAIKAS, kurį praleidžiame kartu.

   

Prieš šventes pasaugome vaikus nuo klajonių po prekybos centrus, kur kaskart gali sutikti vis kitą Kalėdų Senelį. Jau man nuo versijų sukasi galva, ką kalbėti apie vaiką.

Koncentruojamės į laukimą ir pokalbius

Ir jei manote, kad nesistengiu dėl vaikų, tai dar ir kaip stengiuosi. Štai pernai visi norėjome tikros eglės kvapo, tik susimovėme, nusipirkę tikrą lietuvišką eglę vazone iš medelyno (tikėdami jos ilgaamžiškumu, visomis ekologiškomis idėjomis ir svajodami, kur pasodinsime), bet ji nunyko, nesulaukusi Kalėdų. Tad… keliavome pirkti naujos, nes vaikai taip norėjo. Nes tam tikri norai turi išsipildyti čia ir dabar!

   

Kai nebuvau labai užimta, padarydavau advento kalendorių su užduotelėmis. Kiekvienai dienai būdavo skirtas maišelis su dovanėle, kurią gaudavo, kai išspręsdavo užduotį. Dovanėles kaupdavau visus metus. Tai būdavo naudingos smulkmenos – spalvoti pieštukai, žaismingos pirštinės ir kt., tačiau ne saldumynai ar kitokie skanėstai. Kartu įsitraukdavome vykdyti užduotėlių.

   

Žinoma, neatsiejama tradicija – laiškas Kalėdų Seneliui, bet visada paraginame prašyti kelių dovanų, o Senelis, tikrai ilgą amžių nugyvenęs, parinks tinkamiausią, vertingiausią. Tada pasakojame, kad ir stipri sveikata yra labai didelė dovana. Tai, jog nė vienas iš giminės šiemet neiškeliavo anapilin, taip pat didžiulė dovana. Tai, kad galime susitikti su artimiausiais, pabūti kartu, apkabinti, šiemet, stojus akistaton su koronavirusu, taip pat tapo dar didesne vertybe ir dovana net tiems, kas to neįvertindavo. Niekada vaikų negąsdiname: „Jei būsi blogas, negausi dovanų“, tačiau pasakome: „Senelis visus metus tave stebi ir mato, ko iš tiesų tau dabar labiausiai reikėtų.“ Ir net jei maža širdelė, dievaži, kaip nori elektrinio paspirtuko, galbūt dabar jam labiau reikia paprasto dantų šepetuko…

Brangūs daiktai nebūtini

Nežinau kaip (nors ne visada vaikai po egle randa tai, ko prašę), tačiau mums pavyko nė karto neišgirsti nusivylimo. Galbūt todėl, kad nuo mažų dienų akcentavome kitokį, nematerialų, vertybinį pasaulį. Stengėmės daryti tai labai neįkyriai ir iki šiol, jei jau vaikas vis sako norįs elektrinio paspirtuko, paaiškiname jo pavojus, kartu paanalizuojame ir pasveriame naudą ir tikrai išgirstame: gal ir tikrai man jo nereikia. Kartu svarstome, ką pasirinktų – stiprią sveikatą ar brangų daiktą?

   

Visada sakome, kad kai tikrai labai kažko reikia gyvenime, tai ateina, atsiranda kartais visiškai savaime, todėl nebūtina koncentruotis į Kalėdas ar gimtadienį. Tarkime, sūnus, grojantis saksofonu, instrumentą rado namie tiesiog vieną dieną grįžęs iš mokyklos. Išbučiavo mus ir nuoširdžiai dėkojo, tačiau lygiai taip pat jis padėkoja ir išbučiuoja ir už jo mėgstamas bandeles, parneštas iš kepyklėlės.

Pats mačiau!

Net keletas mūsų pažįstamų šeimų, kai vaikai stipriai suabejojo ilgabarzdžio egzistavimu, keliavo į Laplandiją. Tai padėjo išsaugoti tikėjimą stebuklu dar keletą metų. Ir net kai bendraamžiai juokdavosi, kad tiki kažkokiu pramanu, jiems atrėždavo: „Nieko jūs nežinote, aš tai pas jį svečiuose buvau, mačiau kaip gyvena, dovanas pakuoja.“ Buvau sužavėta, kiek daug tėvai padaro dėl paprastos vaiko iliuzijos pratęsimo. Ant žemės mane nuleido kita nuomonių pusė – taigi, tai melas, kuriuo verčiame tikėti vaikus.

Sukurti šventinę nuotaiką

Mes labai stengiamės, kad vaikai lauktų ne dovanų, ne Kalėdų, o Kristaus gimimo šventės. Laukimo laikotarpiu kepame kalėdinių sausainių, gaminame atvirukus, skaitome vaikams adaptuotą Bibliją prieš miegą pakaitomis su kalėdinių pasakų knyga. Visą gruodžio mėnesį namuose skamba kalėdinė muzika ir karaliauja kalėdiniai filmai.

Stebuklinga vaikystė

Yra daugybė analizių, kokio amžiaus vaikas pradeda suvokti mirtį, kada ima skirti iliuziją nuo realybės, tačiau aš visada sakau: vaiko vaikystė tęsiasi maždaug apie 10 metų ir lai tas laikas būna kupinas stebuklų ir žavesio. Vis dėlto iki to klausimo „Ar yra Kalėdų Senelis?“ noriu padaryti viską, kad jų sąmonėje atsirastų suvokimas, jog tai ne mitologinis personažas, o įkūnytas gėris, dosnumas, meilė ir kitos amžinosios vertybės. Pasikartosiu – visi, net ir vaikai, galime būti Kalėdų Seneliais. Tad būkime jais jau šiandien.

   

Jaukių ir prasmingų šv. Kalėdų.

author avatar
super_admin
Mano išsaugoti straipsniai

SKAITOMIAUSI