JUS PASITINKA ATSINAUJINĘS TAVO VAIKAS
Psichologė atsako: dešimtmetis sūnus maištauja

Psichologė atsako: dešimtmetis sūnus maištauja, neklauso, nieko nenori

Iš mamos laiško: “Rašau jums dėl savo sūnaus, kuriam greitai sukaks 10 metų. Su juo tikrąja ta žodžio prasme nebesusitvarkau ir problemų pas mus daug… Pusantrų metukų vaiką paliko tėtis. Augome kaime su seneliais, taigi vaikas iki penkerių metų turėjo labai daug laisvės. Vėliau persikėlėme į miestą, sūnus pradėjo lankyti darželį, vėliau mokyklą… Ir štai jis – jau ketvirtokas. Šiuo metu situacija tokia, jog jam niekas neįdomu, viskas pykdo, visi blogi, pamokų nedaro, į mokyklą nenori – nes mokytojai blogi, tai su draugais nesutaria, tai kas netinkamą žodį pasako.

Būrelių nenori, siūliau visus, kiek yra mūsų mieste, ir kol kas patiko tik vienas, ir į jį eina savo noru. Namuose katastrofa – jaučiu iš jo psichologinį smurtą, skamba baisiai, tačiau kitaip to nepaaiškinsiu. Viskas būna gerai, kol jis daro ką nori, kol jo klausai, darai, ką jis nori. Tik paprieštarauji – ir prasideda pykčio priepuoliai, jis iškart puola mane, kaltina, kad aš negera, kad jam atsibodo viskas, nieko nedarys, skambina skųstis seneliams, jog mamytė labai negera. Tuo tarpu mane, aišku, puola seneliai, kad nesusitvarkau su sūnumi.

Plačiau dar galiu pabrėžti, jog per trejus pastaruosius metus jo gyvenime įvyko daug dalykų, tiksliau – mano gyvenime. Sutikau širdies draugą, atšokome vestuves, susilaukiau antro sūnaus, įsikėlėme į naujus namus. Manau, tai tikrai turi įtakos jo dabartiniuose maištavimuose. Tačiau sūnus labai laukė brolio, pirmi metai tikrai gražūs buvo, bet šis rugsėjis atnešė tik ašaras ir skausmą tiek jam, tiek man.

Lankiausi pas psichologus, buvau pas dvi išgirsti nuomonių, kas ir kaip. Viena pasakė, jog vaikui ankstyvoji paauglystė ir jis maištauja šitaip reikalaudamas dėmesio. Kita pasakė, kad vaikas turi didelę traumą, likusią nuo to, jog jį paliko tėvas, ir štai mama atvedė naują vyrą ir dar brolį pagimdė.

Galiu pritarti abiem ir tikrai suvokiu, kad gali būti tiek dėmesio stoka, tiek paauglystė, tiek noras būti viršininku namuose. Kad jam trūksta mano dėmesio, nors bandau laviruoti ir abiems vaikams jo skirti.

Pradėjau kaltinti save, kad aš dėl visko kalta, jog sukūriau kitą šeimą. Bet sūnus buvo laimingas su manimi pradžioje… Kaip elgtis toliau ?

Su vyru mąstome pradėti daryti skatinimo programą – šį metodą pasiūlė pirmoji psichologė.

Dėmesio rodome tiek aš, tiek vyras. Bet sūnui vis mažai. 

Padėkite.”

Atsako psichologė Kristina Valkauskienė iš VšĮ Psichologinės sveikatos centro

Džiugu, kad kreipiatės pagalbos, kai Jums sunku. Iš laiško matyti, kad išgyvenate stiprų bejėgiškumo jausmą: nežinote, kaip elgtis su sūnumi, kuris nuolat piktas, nieko nenori, beveik niekuo nesidomi, reikalauja, kad jo klausytumėte, skundžia, kaltina. Suprantu ir kaltės jausmą, kuris atsiranda šioje sudėtingoje situacijoje, juk stengiatės, norite sūnui paties geriausio, tačiau jis atrodo nelaimingas, maža to, nesulaukiate ir palaikymo iš tėvų. 

Manau, esate teisi galvodama, kad Jūsų berniukui galimai trūksta dėmesio. Daug metų jis buvo vienturtis, senelių ir mamos mylimas vaikas – gaudavo visą Jūsų dėmesį, turėjo mažai atsakomybių ir ribų (taip supratau laiške minimą laisvę). Tačiau nuo 5 metų berniuko gyvenimas pradėjo keistis: išsikraustymas į naują vietą, ugdymo įstaigos, vyras ir brolis, kurie atėmė didelę dalį mamos laiko.

Dauguma vaikų, kaip ir Jūsų sūnus, laukia sesės ir brolio gimimo, nes įsivaizduoja, kad bus smagiau, turės žaidimų draugą, tačiau atsiradus kūdikiui namuose ateina nusivylimas ir supratimas, kad su šiuo mažu žmogučiu reikia dalintis tėvų dėmesiu ir meile, o iki bendrų žaidimų reikia laukti ne vienerius metus. Taigi, Jūsų berniukui išties labai reikia dėmesio ir meilės. Rašote, kad abu su vyru stengiatės jam tą suteikti, o turint mažą vaiką namuose, įsivaizduoju, kad tai nėra lengva.

Nenuleiskite rankų: ir toliau skirkite jam laiko tiek, kiek leidžia aplinkybės, tik svarbu, kad tas laikas kartu būtų kokybiškas: bendros, tiek vaikui, tiek mamai/tėčiui patinkančios veiklos, atviri pokalbiai, kurie galbūt padėtų suprasti, kas būtent vaikui nepatinka mokykloje, su draugais, ir paskatintų spręsti problemas. Būtų labai gerai, jei bent kartą per savaitę pavyktų kelias valandas mamai ir/ar tėčiui pabūti dviese su vaiku, kad jis gautų truputį dėmesio, kurio nereikėtų dalintis su niekuo.

Skaitykite: Kaip kurti artimą ryšį su vaiku? Nei pasakos, nei pokalbiai važiuojant į darželį nesiskaito

Kiekvieną dieną sakykite savo berniukui, kad jį mylite, nepaisant to, kaip tą dieną jis elgiasi. Taip pat svarbu ir visos šeimos kartu praleidžiamas laikas, įsitraukimas į bendras veiklas, kad vaikas jaustųsi lygiavertis šeimos narys.

Taip pat reikėtų nepamiršti ir ribų. Minėjote, kad berniukas reikalauja, kad viskas būtų pagal jį, pyksta, kaltina, jei taip nėra. Suprantu, kad jaučiatės kalta prieš berniuką, todėl turbūt norisi padaryti viską, kad jis būtų laimingas, net jei tai reikštų nuolaidžiavimą, visų jo norų pildymą.

Tačiau labai svarbu, kad šeimoje būtų aiškios taisyklės: kokios kiekvieno šeimos nario pareigos, kas galima ir kas ne. Aptarkite kartu su sūnumi, kokios galėtų būti jo dažniausiai pasitaikančio netinkamo elgesio pasekmės. Pavyzdžiui: grįžęs iš mokyklos neparuoš namų darbų – negalės eiti į kiemą ar sėstis prie kompiuterio. Pradžia gali būti sunki, prireiks nemažai kantrybės, tačiau svarbu laikytis to, kas sutarta, nepaliekant vietos manipuliacijoms ir kaltinimams. Taip pat pritarčiau Jūsų minėtai skatinimo sistemai.

Suteikiant vaikui daug meilės ir skiriant dėmesio, tuo pačiu nubrėžiant aiškias ribas, situacija turėtų gerėti. Tačiau svarbu paminėti, kad vaiko pyktis, nenoras nieko daryti, nesidomėjimas niekuo, gali būti ir depresijos simptomai. Laiške rašote, kad lankėtės pas dvi psichologes, tačiau neaišku, ar jos bendravo ir su Jūsų sūnumi. Jei ne, siūlau nuvesti vaiką pas specialistus įvertinimui, ar tai tik beprasidedančios paauglystės maištas ir dėmesio stoka, ar depresijos, kuriai reikalingas gydymas, simptomai.

Norėčiau Jums palinkėti kantrybės. Kaip ir kiekvienos, paauglį auginančios mamos, Jūsų laukia nemažai iššūkių. Pabaigai pacituosiu laišką iš jaunimo mėgstamo autoriaus, motyvatoriaus Josho Shippo knygos “Suaugusiųjų gidas po paauglių pasaulį”. Tikiu, kad jis padės geriau suprasti tai, ką galimai išgyvena ar ateityje išgyvens Jūsų sūnus.

Brangus tėti / brangi mama,

Tai laiškas, kurį norėčiau jums parašyti.

Tai dėl kovos, kurioje mudu šiuo metu grumiamės. Man jos reikia. Man reikia šios kovos. Negaliu tau to pasakyti, nes nerandu tinkamų žodžių, o ir šiaip tai neatrodytų protinga. Vis dėlto šios kovos man labai reikia. Aš šiuo metu turiu tavęs neapkęsti, o tu privalai tai iškęsti. Noriu, kad tu iškęstum mano ir savo pyktį. Man reikia šios kovos, nors aš ir pats jos nekenčiu. Net nesvarbu, dėl ko ji vyksta: namų arešto, namų darbų, skalbinių, netvarkos mano kambaryje, išėjimo pas draugus, sėdėjimo namie, vaikino, merginos, blogų draugų, jokių draugų. Nesvarbu. Man reikia su tavimi dėl to kovoti, o tu turi atsakyti tuo pačiu.

Man žūtbūt reikia, kad laikytum kitą virvės galą. Laikyk jį stipriai, kol aš blaškausi kitame jos gale. Aš turiu surasti atramas rankoms ir kojoms šiame man naujame pasaulyje. Anksčiau žinojau, kas esu, kas tu esi, kas mes esame. O dabar nežinau. Dabar ieškau savo savitumo ir kartais galiu jį aptikti, tik tampydamas tave už virvės. Atstumdamas viską, ką anksčiau žinojau. Tik taip elgdamasis jaučiuosi iš tiesų gyvas ir akimirką galiu laisvai kvėpuoti. Žinau, kad ilgiesi to mielo vaikelio, kokiu buvau anksčiau. Suprantu tai, nes aš ir pats jo ilgiuosi. Dėl to man tik dar sunkiau.

Man reikia šios kovos, aš noriu žinoti, kad nesvarbu, kokie blogi ar dideli būtų mano jausmai, jie nesunaikins tavęs ar manęs. Man reikia, kad mylėtum mane, net kai elgiuosi labai blogai, kai atrodo, kad aš tavęs nemyliu. Man reikia, kad šiuo metu mylėtum ir save, ir mane už mus abu. Žinau, jog nemalonu, kai esi nemėgstamas ir vadinamas blogiuku.

Širdyje ir aš jaučiu tą patį, bet noriu, pakęstum tai paprašytum kitų suaugusiųjų tau padėti. Nes aš dabar negaliu < … >. Tik nesiliauk manęs mylėjęs. Nenusivilk šia kova. Man jos reikia. 

Ši kova atskleis man, kad šešėlis nėra didesnis už šviesą. Padės man suprasti, kad blogi jausmai nereiškia santykių pabaigos. Išmokys mane įsiklausyti į save, net jei tai ir nuviltų kitus. 

Ši kova pasibaigs. Ji išsikvėps, kaip ir visos audros. Aš ją pamiršiu. Tu taip pat. O tada ji vėl sugrįš. Man ir vėl reikės, kad tvirtai laikytum kitą virvės galą. Tai kartosis ne vienus metus.

Suprantu, kad šis darbas tau neteikia jokio malonumo. Ko gero niekada tau už tai nepadėkosiu ir net nepripažinsiu, kaip sunku tau buvo. Tiesą sakant, tikriausiai net kirtikuosiu tave dėl šio sudėtingo darbo. Atrodys, kad nieko, ką tu darai, nepakanka. Vis dėlto aš visiškai pasikliauju tavo sugebėjimu nepasiduoti – ištverti šią kovą. Nesvarbu, kiek aš prieštaraučiau. Nesvarbu, kiek pykčiau. Nesvarbu, kiek tylėčiau.

Prašau tavęs laikyti kitą virvės galą. Žinau, kad tai darydamas, atlieki patį svarbiausią darbą, kokį tik kas nors galėtų dėl manęs atlikti. 

Su meile – 

Tavo paauglys”

author avatar
super_admin
Mano išsaugoti straipsniai

SKAITOMIAUSI