JUS PASITINKA ATSINAUJINĘS TAVO VAIKAS
Neįtikėtinai paprastas būdas padėti vaikui pasiruošti mokyklai

Neįtikėtinai paprastas būdas padėti vaikui pasiruošti mokyklai

Ar galėtumėte greitai, nesusimąstydami, pasakyti, kada paskutinį kartą skaitėte savo vaikui pasaką? O ar dažnai vaikas skaito ar seka pasakas jums?

Šiais laikais naujausios technologijos siūlo mažyliams itin patrauklias pramogas: įgarsintas pasakas, animacinius filmukus, žaidimus… Žinoma, šios pramogos pačios savaime nėra blogis. Blogai tampa tada, kai nebelieka laiko ir noro tradicinei – suaugusiųjų skaitomai ar sekamai – pasakai. Jau seniai žinoma, kad pasakos yra naudingos vaikams – jos lavina vaizduotę ir atmintį, skatina kūrybiškai mąstyti, yra puikus būdas suteikti vaikui daugiau žinių apie aplinkinį pasaulį, padėti suvokti socialiai priimtino elgesio normas. Tačiau ar žinojote, kad pasakų sekimas turi tiesioginį ryšį su vaiko būsimais rašomosios kalbos įgūdžiais? Remiantis kitų šalių mokslininkų tyrimų rezultatais (pvz., Griffin et al. 2004), galima teigti, kad ikimokyklinio amžiaus vaikams, gebantiems sekti pasakas ir kurti savo pasakojimus, geriau seksis ir pradėjus lankyti mokyklą. Jiems greičiau ir lengviau pavyks išmokti rašyti ir skaityti, o tai yra tvirtas pamatas siekiant kokybiško mokymosi ir tolimesnių gerų rezultatų.

Lietuvoje kol kas, deja, nesama ilgalaikių tyrimų, patvirtinančių sakytinės kalbos gebėjimų ikimokykliniame amžiuje poveikį rašomosios kalbos įsisavinimui, tačiau remiantis kitų šalių patirtimi akivaizdus poreikis atkreipti dėmesį į ikimokyklinio amžiaus vaikų gebėjimus kurti rišlųjį pasakojimą. Pastaraisiais metais Vytauto Didžiojo universitete buvo atliktas didelės imties specialus tyrimas (tyrimą finansavo Lietuvos mokslo taryba, sutarties Nr. S-LIP-18-36), kuriuo siekta įvertinti ikimokyklinio amžiaus vaikų gebėjimus kurti rišlųjį pasakojimą. Tirti pasirinktos dvi grupės – vaikai, neturintys jokių raidos sutrikimų, ir vaikai, turintys įvairaus sunkumo kalbos neišsivystymą. Individualaus testavimo metu, naudojantis specialia rišliojo pasakojimo analizės metodika (Balčiūnienė 2013), buvo surinkta empirinė medžiaga – vaikų pasakojimai. Atliekant testavimą, vaikui būdavo parodoma siužetinių paveikslėlių seka ir pasakoma, kad joje yra nupiešta pasaka. Tuomet būdavo prašoma vaiko atidžiai apžiūrėti paveikslėlius ir pasekti pasaką. Pasakojimai buvo vertinami pagal temos plėtojimo, informatyvumo, sklandumo, rišlumo ir kitus kriterijus.

Kaip ir tikėtasi, išryškėjo, kad vaikų, turinčių kalbos neišsivystymą, pasakojimo struktūra – itin paprasta (iš trijų paveikslėliuose pavaizduotų siužetinių linijų vaikas pamini tik vieną ar dvi), pasakojimo įvykiai (veikėjų poelgiai) išdėstomi netaisyklinga seka, dalis jų – praleidžiama. Vaikams buvo ypač sunku atskleisti pasakojimo įvykių loginius ryšius: dažniausiai įvykiai tiesiog išvardijami (kaip jau minėta, ne visada teisinga seka), tačiau jų ryšys (eiliškumas, priežasties ir pasekmės sąsajos) niekaip neverbalizuojamas, klausytojas jį gali suprasti tik žinodamas paveikslėlių turinį. Matyti, kad vaikams, turintiems kalbos neišsivystymą, pasakojimo kūrimas apskritai yra sunki, daug pastangų reikalaujanti veikla: vaikai dažnai stabčioja, po kelis kartus kartoja tą patį žodį ar žodžių junginį, nebaigia pradėtų sakinių. Kai kurie pradeda kurti pasakojimą ir vos po poros sakinių prisipažįsta nebežinantys, ką toliau sakyti, neprisimenantys vieno ar kito veikėjo pavadinimo (nors paveikslėliuose vaizduojami gerai žinomi gyvūnai – paukštis, katė, šuo). Šie rišliojo pasakojimo nesklandumai nebuvo netikėti – pedagoginėje literatūroje (pvz., Garšvienė, Ivoškuvienė 1993) jie minimi jau ne vieną dešimtmetį. Gerokai labiau nustebino tai, kad kai kurie rišliajam pasakojimui reikalingi gebėjimai buvo itin prastai išsivystę ne tik kalbos neišsivystymą turinčių, bet ir tipinės raidos vaikų grupėje. Vienas iš didžiausių kilusių sunkumų buvo tinkamai įvardyti pasakojimo veikėjus ir jų veiksmus, pateikti pakankamai turinio informacijos. Kitaip tariant, net ir tipinės raidos vaikų rišlieji pasakojimai yra menkai išplėtoti, juose gausu žodyno klaidų. Žinant jau minėtą sakytinio pasakojimo ikimokykliniame amžiuje svarbą rašomosios kalbos įgūdžių įsisavinimui, galima prognozuoti, kad dalis šių tipinės raidos vaikų, neturinčių, jokių sakytinės kalbos sutrikimų, tačiau prastai gebantys sukurti pasakojimą, atėję į mokyklą neišvengiamai susidurs ir su skaitymo ar rašymo sunkumais.

Vis dėlto užkirsti kelią šiai iškylančiai problemai yra palyginti nesudėtinga. Kasdieninį bendravimą su vaiku tėveliai gali paversti ne tik malonia, bet ir naudinga veikla: kuo dažniau skaityti ir kurti pasakas kartu su vaiku, sukurti savąjį žinomos pasakos variantą, nupiešti ir apibūdinti pasakos veikėjus… o gal net išleisti savo pasakų knygą, papuoštą paties vaiko pieštomis iliustracijomis! Visa tai padės išlavinti atžalos kalbinius įgūdžius, praturtins žodyną bei leis padėti tvirtą žingsnį link sėkmingo pasiruošimo į mokyklą.

O jeigu pastebėjote, kad jūsų priešmokyklinukui sunku susitelkti į pasakos struktūrą, net ir kelis kartus pasakodamas tą pačią pasaką vaikas vis supainioja įvykių seką, pamiršta vieną ar kitą veikėją, – galbūt verta pasitarti ir su logopedu.

 

Literatūra

Balčiūnienė, I. (2013). Daugiakultūriškumo ir kalbos kaitos tyrimai globalizacijos kontekste: rišliojo pasakojimo analizės metodas lietuvių kalbos raidai tirti. Vytauto Didžiojo universiteto mokslo klasteriai, 143–152.

Garšvienė, A., Ivoškuvienė, R. (1993). Logopedija. Vadovėlis spec. pedagogikos fakulteto studentams. Kaunas: Šviesa.

Griffin, T. M., Hemphill, L., Camp, L., Wolf, D. P. (2004). Oral discourse in the preschool years and later literacy skills. First Language, 24(2), 123–147.

 

 

author avatar
super_admin
Mano išsaugoti straipsniai

SKAITOMIAUSI