Daugeliui nesuvokiama, kodėl vaikas, nepriklausomai nuo jo amžiaus, taip įninka į kompiuterį, kad jam daugiau niekas neįdomu – gyvena savo susikurtame pasaulyje.
Parsisiųskite programėles telefonams štai čia: „iPhone“, Vaikai ir internetas: žinių šaltinis ar pavojų liūnas?
Kas kaltas, kad šiuolaikiniai vaikai neskaito knygų?
Aktualumas kalbėti apie kompiuterį ir kitas technologijas atsiranda tada, kai vaikai pernelyg daug naudojasi tais įrenginiais ir susiduria su tam tikrais sunkumais. Būtent technologijos labai daug siūlo vaikui patyrimo prasme – vaiko patirtis gali augti, žinios gali plėstis, jeigu kompiuteris naudojamas tinkamai. Bet greta to visada yra ir tam tikrų grėsmių, tam tikrų pavojų, apie kuriuos verta diskutuoti ir padėti vaikams jų išvengti.
Ši vaikų karta yra gimusi technologijų laikais. Tai yra iššūkis mums, suaugusiesiems, kurie esame užaugę kitomis sąlygomis ir mums keista, kad vaikas tiek laiko nori praleisti prie kompiuterio – geriau eitų pažaisti su draugais. Todėl kalbant apie IT reikia aptarti, kaip tą kasdienybės dalį padaryti sveikesnę vaiko raidai, o ne kaip atsiriboti.
Vadinasi, nebegalima sakyti, kad kompiuteris ar telefonas – liga?
Bet gali virsti liga tada, kai dėl jų atsiranda nepageidaujamas šalutinis poveikis ir kenčia kitos gyvenimo sritys – vaikas nebeturi draugų, su kuriais galėtų bendrauti, nenori eiti į mokyklą arba praleidinėja pamokas. Todėl tėvų užduotis yra padėti vaikams tapti nepriklausomais nuo kompiuterio ir išmokti naudoti tuos įrenginius saikingai.
Ar tai įmanoma? Patys tėvai nebejaučia saiko, nes apsikrovę šiais įrenginiais. Kaip jiems pastebėti pirmuosius vaiko ligos požymius?
Ikimokyklinukus lengviau kontroliuoti – jie labiau priklausomi nuo tėvų, kurie juos gali iš arti stebėti. Kai vaikas išeina į mokyklą, kontroliuoti tampa sunkiau, vaikas tampa įgudęs, žino, kaip ir kur prisijungti prie kompiuterio, prie interneto. Tėvų, kai vaikas grįžta namo po pamokų, namuose dažniausiai dar nebūna. Tada rizika didėja, kad vaikas ilgiau prasėdės prie kompiuterio ar su išmaniuoju rankose. Nepaisant to, tėvai labai daug lemia formuojant vaiko supratimą, kiek IT turi užimti vietos jo gyvenime, kaip reikėtų leisti laisvalaikį be IT.
Grįžkime prie priklausomybės nuo IT požymių… Kokie jie yra?
Juos vaikai signalizuoja per pasikeitusius jausmus, emocijas ir elgesį. Visų pirma tai – nuobodulys. Vaikas nieko kito nenori veikti, o tik atsidurti prie kompiuterio. Tai svarbus signalas, kad vaikui kitos veiklos nėra įdomios. Tada jau svarbu sunerimti. Jeigu vaikas laimingas tik tada, kai maigo mygtukus, o nesėdėdamas prieš kompiuterio ekraną yra piktas, nervingas, blogai jaučiasi, darosi priekabus, tai irgi ženklas, kad tik būdamas prie tų įrenginių, jis patenkina savo poreikius, o kitose situacijose – ne.
Kaip tėvams reaguoti į tuos požymius?
Peržiūrėti vaiko bei savo dienotvarkę ir pasižiūrėti, kodėl atsiranda tokia situacija – ar vaikas namuose neranda įdomios veiklos, ar per mažai yra skatinamas užsiimti kitomis veiklomis. Neretai bėdos pamatymas gali reikšti, kad teks pasitempti visiems šeimos nariams. Gal tai reikš, kad namuose teks išjungti kompiuterius, telefonus ir kartu žaisti stalo žaidimus, dėliones dėlioti, eiti pasivaikščioti ar užsiimti kita veikla – jeigu norime vaikui padėti ir patys turime pasistengti namuose rečiau liestis prie kompiuterių, telefonų.
Su vaiku reikia kalbėtis: klausti, ką jis norėtų veikti, jeigu neturėtų šalia nei kompiuterio, nei telefono, prisipažinti, kad tėvams yra neramu, kai mato vaiką nuobodžiaujantį, tartis dėl jo buvimo prie šių įrenginių laiko trukmės. Nematau situacijų, kai vaikui reikia uždrausti IT. Jos yra tapusios ir mūsų gyvenimo dalimi.
Ką vaikai priklausomai nuo amžiaus veikia prie kompiuterio?
Ikimokyklinukai žiūri filmukus arba žaidžia žaidimus. Vieni jų dar nemoka įsijungti kompiuterio ar žaidimų programų, reikia tėvų rankos. Jeigu tėvai leidžia ilgiau naudotis IT, kiti jau patys žino, kur ir kaip susirasti savo žaidimus.
Pradinukai irgi renkasi filmukus arba žaidimus, bet jie jau patys naršo, jie pageidauja didesnės autonomijos – nori patys ieškoti, bet tikrai ne dėl informacijos, o ieško įdomių paveiksliukų, nuotraukų, vaizdų. Kuo vaikas vyresnis, tuo jis daugiau naršo internete norėdamas bendrauti su bendraamžiais, draugais. Lietuvoje socialinių tinklų naudotojai yra tikrai ne vien nuo 13 metų. Yra ir 10-12 metų vaikų, kurie socialiniuose tinkluose susikuria profilius.
Kokią įtaką vaiko „kompiuterizavimui(si)“ turi mokykla, bendraamžiai?
Norėdamas pritapti prie bendraamžių vaikas gali norėti daugiau naudotis IT ir pasižiūrėti tai, ko pats nėra matęs ir apie tai negalvojo, bet draugai pasakė, kad tai įdomu.
Manau, kad mokykla siunčia aiškų signalą, kad kompiuteris yra skirtas mokymuisi. Labiau matyčiau problemą tose situacijose, kai vaikas namuose būna vienas, ir tėvai negali stebėti vaiko. Taip pat kai tėvai, būdami šalia, nepakankamai domisi, ką vaikai veikia prie kompiuterio ar naršydami internete telefonu.
Kur kreiptis pagalbos tėvams ir vaikams, jeigu jie nusprendžia jos ieškoti ir atsikratyti priklausomybės nuo IT?
Yra priklausomybių ligų centrai didžiuosiuose mietuose.
Padėti taip pat gali psichologai mokyklose, poliklinikose. Yra situacijų, kai problema yra vaiko, o yra – kur tik tėvų. Tėvams dažniausiai atrodo, kad vaiką reikia „remontuoti”. Bet dažniausiai būna atvirkščiai – pagalbos reikia visai šeimai. Todėl svarbu suaugusiesiems pripažinti, kad jiems reikia pagalbos – tada jie galės padėti ir savo vaikui.
Kovo 14-15 dienomis Vilniuje, LPKC Litexpo, pirmą kartą Lietuvoje organizuojamoje konferencijoje “ATSAKINGA TĖVYSTĖ” atsakymais tėvams apie vaikus dalinsis žymiausi bei progresyviausi šio meto Lietuvos vaikų ir paauglių auklėjimo profesionalai.
