Kai norime, kad vaikas išmoktų važiuoti dviračiu – kantriai jį to mokome. Kai norime, kad vaikas išmoktų valytis dantis – taip pat jį to mokome.
Suprantame, kad tai – ilgas procesas, rezultatų nesitikime po vienos dienos, vienos savaitės, o dažnai dar ir po mėnesio reikia padėti ir priminti. Daugybės dalykų nepaliekame savieigai. Taip turėtų būti ir su charakterio bei vertybiniu ugdymu.
Yra psichologų, teigiančių, kad neįmanoma išmokyti vaiką vertybių. Iš tikrųjų vertybių mokymas neturi prasmės, jei tik teoriškai priminsime vaikams, kad šie turi būti sąžiningi, darbštūs ir malonūs. Tai lygiai taip pat neturi prasmės ir su suaugusiaisiais. Bet net jei vertybių neįmanoma išmokyti, jos yra pernelyg svarbios, kad būtų tiesiog paliktos saviugdai.
Ne tik mokyti, bet ir ugdyti
Mes labai daug kalbame apie vertybes, apie tai, koks žmogus turi būti, kokį mes jį norime matyti. Pasak Karalienės Mortos mokyklos pedagogės Viktorijos Urbonaitės, svarbu nepamiršti, kad vertybinis stuburas formuojasi ikimokykliniame amžiuje. Jeigu norime, kad vaikai ne tik įvardytų vertybes, bet ir iš tiesų jomis vadovautųsi priimdami sprendimus, turime sąmoningai ir kryptingai dirbti jau pirmaisiais vaiko gyvenimo metais.„Net ir vyresnių klasių pedagogai vis dar dažnai sako: „Aš mokinu vaikus“. Deja, dažnai pamirštame, kad ugdymas susideda iš trijų dalykų: auklėjimo, lavinimo ir mokymo. Mokymas – tik trečdalis to, ką mes, mokytojai, darome Karalienės Mortos mokykloje. Sutikite, kad vaikus ne tik mokyti, bet ir auklėti yra be galo svarbu, o vertybinis ugdymas – didelė to dalis”, – sako V. Urbonaitė.
Karalienės Mortos mokykloje kiekvienoje klasėje yra Vertybių namas. Jis primena mokiniams 12 svarbiausių šios mokyklos vertybių: dėkingumas, pasitikėjimas, atkaklumas, bendradarbiavimas, smalsumas, kūrybiškumas, empatija, entuziazmas, savarankiškumas, nuoširdumas, pagarba, tolerancija.
Pavyzdžiui, su vaikais Karalienės Mortos mokykloje nuolat kalbama apie tai, kad visi sunkumai yra įveikiami, jei esi atkaklus ir nepasiduodi. Kartą mokytoja pamatė pirmokę pasilenkusią ir kažką kartojančią. Priėjusi išgirdo, kaip vos septynerių metų mergaitė kartoja: “Tau pavyks! Pasistenk ir tau pavyks!” Mokytoja be galo džiaugėsi, nes tai reiškia, kad vertybė buvo internalizuota, t.y. ji tapo vaiko savasties dalimi, o ne buvo primesta.
Ar mokytojas gali supykti?
„Tik pradėjusi dirbti mokytoja supratau, kad šalia visų akademinių dalykų, kurių mokysiu vaikus, daug svarbiau bus juos išmokyti vertybių, – pasakoja Karalienės Mortos mokyklos mokytoja V. Urbonaitė. – Vaikai mato ir girdi, ar mano žodžiai atitinka realybę, ar aš nesukčiauju, nebandau rasti pasiteisinimo. Juk nenorėtume leisti vaikų į tokią mokyklą, kurioje mokytojai taiko dvigubus standartus, į akis meluoja, apkalbinėja ir t.t., tiesa?
Į mokymosi veiklas integruojant vertybes nepakanka tik gerų norų – aš, mokytoja, privalau pati būti jiems pavyzdžiu, turiu būti garbinga, laikytis duoto žodžio, net jei vaikai ir jų tėvai nemato, net jei savaitgalis ar mano atostogos. Jei trokštu, kad mano ugdomos klasės vaikai turėtų tvirtą vertybinį stuburą, visų pirma jį turiu turėti pati, ir visai nesvarbu, kad tą akimirką manęs niekas nemato. Esu įsitikinusi, jog tie, kurie keičia pasaulio istoriją, prasmingus dalykus daro ne dėl kitų akių, o todėl, kad jie tuo tiki”.
Ar mokytojas gali supykti? Gali. Tikrai pasitaiko situacijų, kai vaikai įsidūksta, nebegirdi raginimo liautis, elgiasi nesaugiai ar nepagarbiai, laužo duotą žodį ar taisyklę. Kaip reaguoja mokytojas? Širsta, kelia balsą ir pykčio vedinas pats ima siautėti, ar tvirtu, mandagiu tonu įvardina, kas yra netinkama ir sustabdo tą situaciją? Tokiomis akimirkomis mokytojui paslysti yra be galo lengva, ir tada visos pamokos apie vertybes vaikų gali būti negrįžtamai pamirštos, o mokytojo žodis netekti autoriteto galios.
„Niekada nepamiršiu situacijos, kai vienas dešimtmetis berniukas išvykoje ignoravo mokyklos taisykles ir padėtis ėmė daryti nebevaldoma – man tikrai buvo labai pikta ir liūdna. Tą akimirką, kai mudu kalbėjomės akis į akį, norėjosi bartis, bet ar jis būtų ko nors išmokęs? Susikaupiau ir ramiu, tyliu balsu ištariau jam, kad pirmiausia jis man yra be galo brangus, kad jis man rūpi, o toks jo elgesys yra netinkamas, ir dabar aš pykstu. Vaiko akys prisitvenkė ašarų, jis stipriai mane apkabino ir pratarė: „Mokytoja, aš viską supratau, labai atsiprašau“. Į klasę mes abu grįžome taikoje ir nurimę. Tąkart supratau, kaip yra svarbu nepamesti iš akių meilės ir pagarbos kitam, kad ir koks jaunas jis bebūtų”, – pasakoja V. Urbonaitė.
Karalienės Mortos mokykloje mokytojai turi galimybę nuolat konsultuotis su psichologe bei socialine pedagoge, kurios koordinuoja Emocinio intelekto ugdymo programos įgyvendinimą: vyksta nuolatiniai susitikimai, į juos įtraukiami pedagogai bei vaikai. „Kartais mokytojams reikia tiesiog poilsio dienos, nes nuolatinis darbas su vaikais ir jų tėvais ne visada yra lengvas. Pavyzdžiui, prieš keletą savaičių mokyklos administracija pastebėjo, kad mokytoja yra emociškai pavargusi, todėl pasiūlė jai paruošti planus, kad penktadienį ją galėtų pavaduoti pavaduojanti mokytoja, o ji galėtų pasiilsėti namuose. Taip siunčiama žinutė ir mokytojai, ir vaikams, kad pavargti yra normalu, kad visi žmonės pavargsta – reikia pasiilsėti ir tada vėl galima kibti į darbus! Žodžiu, visų pirma reikia patiems vadovautis vertybėmis, kurios bus skiepijamos vaikams“, – įsitikinusi V. Urbonaitė.
Pastaraisiais metais atsiranda vis daugiau mokyklų, įtraukiančių charakterio ir vertybinį ugdymą į ugdymo programas. Vis dėlto mokykloms tai – nelengva užduotis, nes jos įsitraukia palyginti vėlai, pradėti reikėtų jau ikimokyklinio ugdymo įstaigoje. Dar viena kliūtis ugdant vertybes yra tai, kad dažnoje šeimoje nėra kalbama apie vertybes arba jų yra mokoma netinkamai. „Pavyzdžiui, mums vaikai vis dar papasakoja, kad tėvai moko trenkti atgal arba nesilaiko saugaus eismo taisyklių, kai mes apie jas nuolat kalbame mokykloje. – prisipažįsta V. Urbonaitė. – Kaip ir teigia mokslininkai, visų pirma mes vaikus ugdome savo pavyzdžiu, o didžiausia įtaka vaikams yra tėvų įtaka, vadinasi, mokyklai yra tikrai sudėtinga, jei tėvai nesivadovauja tokiais pačiais principais ir jei tėvai nėra patys vertybinio elgesio pavyzdžiu“.
Gali prireikti 5, 55 ar net 555 kartų
Daugelyje šeimų apie vertybes tiesiogiai nėra kalbama: mes, tėvai, tikimės, kad vaikai įgis supratimą apie vertybes automatiškai, beveik stebuklingai. Sąmoningas vertybių mokymas prasideda suvokimu, kokios mūsų pačių vertybės, ir ar randame laiko apie jas diskutuoti. Be to, reikia vadovautis tomis vertybėmis kasdien. „Pavyzdžiui, kartais tėvai, ateidami į Atviras duris Karalienės Mortos mokykloje, klausia, ar pas mus nėra patyčių. Kai išgirsti tokį klausimą, supranti, kad reikia kalbėti apie lūkesčius, kurie šiuo atveju yra nerealistiški. Žinoma, kad būna visko! Yra visiškai nerealu sukurti aplinką, kurioje niekada nebūtų konfliktų, visada visi visiems sakytų tik meilius žodelius, o vaikai ir jų elgesys būtų it iš reklaminio video klipo. Nieko panašaus!“, – sako V. Urbonaitė.
Esmė – ką mokykla daro, kai susiduriama su netinkamu elgesiu, su patyčiomis, su skirtingomis vertybėmis. Karalienės Mortos mokykloje yra buvę atvejų, kai šeimai (ir ne vienai!) buvo pasakyta, kad ši mokykla netiks jiems vertybiškai ir filosofiškai. Žinoma, kad nelengva taip pasakyti, nes mes nesame pratę apskritai sakyti “ne”, o ką jau kalbėti apie tokią situaciją. Kita vertus, galima puikiai suprasti, kad svarbiausia ir yra tas filosofinis ir vertybinis pagrindas: jeigu šeimos ir ugdymo įstaigos požiūriai yra labai skirtingi, tai santykis pasmerktas, nes tikimybė, kad šeima pakeis savo nuostatas, yra labai nedidelė.
Situacijos nelengvina ir tai, kad dažnai skiriasi tai, kokias vertybes žmonės deklaruoja žodžiais ir kokiomis vadovaujasi praktiškai. Mes dažnai nusižengiame savo vertybėms. Tai, ką mūsų vaikai nuspręs daryti susidūrę su sunkiais sprendimais labiau priklauso nuo to, kokie jie yra, nei nuo to, kuo sakosi tikintys.
Giriami ir skatinami vaikai dažniau būna empatiški ir nuoširdūs, net ir ankstyvame amžiuje. Dėl to tėvai, palaikantys šiltus santykius su vaiku, lengviau juos moko vertybių: jų vaikai auga mylinčioje aplinkoje, ir jie bus labiau linkę demonstruoti meilę kitiems. Nepaisant to, vien malonus ir pagarbus elgesys su savo vaiku negarantuoja, kad jis įgis mūsų norimas vertybes. Turime dirbti su savimi, kalbėtis su vaiku apie vertybes, ir ne vieną kartą, o vėl ir vėl, ir vėl, kol tai taps įpročiu.
Kartais tėvai sako: aš jau dešimt kartų jam sakiau, kada jis supras? Žmonės yra skirtingi. Suaugusieji yra skirtingi. Vaikai yra skirtingi. Tai reiškia, kad vienam vaikui užteks ir penkių kartų, o kitam reikės 55, o gal net ir 555 kartų! Ir tai – normalu. Taigi recepto nėra: kartokite tiek, kiek reikia JŪSŲ vaikui.
Kaip padėti vaikui su(si)formuoti vertybinį stuburą?
Būkime sąmoningi ties tuo, ko mokote. Viskas slypi ne mūsų žodžiuose, o veiksmuose. Jei vaikams sakysime, kad futbolo esmė – gerai praleisti laiką ir stiprinti komandą, bet po varžybų pirmiausia klausime, kas laimėjo, vaikai išmoks, kad laimėjimas yra už viską svarbesnis. Jei vaikams pasakosime apie sąžiningumą, tačiau prie kasos į atrakcionų parką pameluosime apie vaiko amžių idant gautumėme bilietą su nuolaida, tai ne tik pastatys vaiką į nemalonią situaciją, bet jis išmoks, kad meluoti apgaudinėti tam tikromis aplinkybėmis yra nieko tokio.
Padėkime vaikui ugdyti empatiją. Empatija – užuojautos pagrindas, o užuojauta – visų vertybių pagrindas. Vaikai negali mokytis empatijos vien paprašyti ją jausti. Vienintelė galimybė vaikams išmokti empatijos yra kai su jais elgiamasi empatiškai ir kai jie stebi, kaip mes su kitais elgiamės kilniai ir siūlome savo pagalbą.
Daug kalbėkime apie savo vertybes ir kodėl jos mums svarbios. Kas yra sąžiningumas? Kada ir kaip tinkamai padėkoti? Padėti vaikams susigaudyti pasaulyje yra neišvengiama tėvų atsakomybė.
Paaiškinkime, kodėl priėmėme konkretų sprendimą vadovaudamiesi savo vertybėmis. Kodėl balsuojame už šį kandidatą? Dar daugiau – kodėl apskritai balsuojame? Pasikvieskime vaiką eiti balsuoti kartu.
Apibūdinkime pastebėtą vertybę. Kai pastebime savo vaiką besielgiantį pagal konkrečią vertybę, paminėkime tai kuo tiksliau ją apibūdindami:
– Kilniai pasielgei, kai bandei pralinksminti nuliūdusį draugą;
– Man buvo gera stebėti, koks nuoširdus buvai, kai pasakojai apie tą įvykį mokykloje;
– Tu toks dosnus! Džiaugiuosi, kad pasidalinai žaislu su savo bendraklasiu.
– Tu pati išsiaiškinai, kas užduota namų darbams! Didžiuojuosi tavo savarankiškumu!
Atsispirkime norui pamokslauti. Pamokslavimai veikia tik tada, kai vaikai yra pasiruošę mokytis. Vaikas tikriausiai daugiau išmoks analizuodamas savo veiksmus ir atpažindamas moralinę savo sprendimų prasmę nei pamokslaujamas – be to, jis labiau pasitikės mumis, nes mes klausiame ir klausomės.
Paverskime pamoką aktualia vaikui. Vertybės atrodo tolimos ir teorinės tol, kol vaikai pradeda pasakoti apie savo gyvenimą – kuris – tikite tuo ar ne – yra kupinas nuo vertybių priklausomų pasirinkimų.
– ar jūsų šešiamečiui leidžiama atšaukti seną susitikimą, jei jis gauna daug smagesnį pasiūlymą?
– kiek pagalbos iš jūsų aštuonmetis turėtų gauti, darydamas projektą mokyklai?
– ar dešimtmetis gali palikti rajono futbolo komandą vidury sezono, jei jam pasiūloma vieta geresnėje komandoje? Ypač jei jis – geriausias savo komandos žaidėjas, ir išėjimas stipriai pakenktų komandos rezultatams?
– ar turėtų jūsų dvylikametis pasakyti mokytojui, kad klasėje yra nusirašinėjančių vaikų?
Dalyvavimas šiose situacijose ugdo vertybes. Nepraraskime galimybės padėti savo vaikui augti palaikydami jo sąmoningus sprendimus.
Dalyvaukime bendruomenės veikloje ir savanoriaukime. Kokia veikla tai bebūtų – dalyvavimas mokyklos tėvų komitete ar savanoriavimas bažnyčioje – vaikas turi matyti, kad rūpinamės didesnės bendruomenės gerove. Padėkime jam pastebėti ir džiaugtis, kaip „nematoma“ veikla kasdien padeda žmonėms; mokykime, kad kuo daugiau turime, tuo didesnė mūsų atsakomybė padėti kitiems.
Palaikykime vaiko iniciatyvas. Kai vaikas su darželio draugais nusprendžia pradėti savąjį „Darom!” projektą, padėkime jiems viską suorganizuoti. Pasaulis pilnas projektų, kuriais vaikai bandė padaryti pasaulį geresniu – jiems juk reikia nuo kažko pradėti.
Diskutuokime. Rinkimės knygas ir filmus, kurie padėtų formuoti vaiko vertybes ir charakterį. Vien tik pažiūrėti filmo ar perskaityti knygos negana – užveskime diskusiją apie tą, ką skaitėme ar žiūrėjome. Kaip vaikas mano: ar herojus pasielgė teisingai? Kodėl (arba kodėl ne)?
Sąmoningai mokykime vaiką mėgautis sportiniu žaidimu. Rodos, kai kurie žmonės linkę varžytis nuo pat mažens, tačiau visi turėtume būti mokomi elgesio per sporto varžybas. Turime padėti vaikui įsisavinti, kad svarbu dalyvauti, o ne laimėti, ir varžovui pasakyti „Buvo puikios varžybos!“, nesvarbu, kuri komanda laimėjo.
Sakykime, kad gerus darbus daryti gera. Mūsų vaikai turi žinoti, kad pasielgti tinkamai yra ne tik teisingas sprendimas, bet kad tai yra ir malonu.
