Tai, kuo domiesi laisvalaikiu, gali tapti puikia paskata renkantis studijų kryptį bei suteikti galimybę aplankyti savo svajonių šalį. Tuo įsitikinusi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) studentė Jurgita Čeidaitė. Rytų Azijos šalių kultūras ir kalbas studijuojanti mergina sako, jog studijų semestras Pietų Korėjoje, Busano nacionaliniame universitete (Pusan National University), kur išvyko pagal mainų programą, padėjo ne tik geriau išmokti korėjiečių kalbą, bet net ir būnant toli nuo namų geriau pažinti savo gimtosios šalies kultūrą.
Jurgita pasakoja, jog Rytų Azija, ypatingai Pietų Korėja, susidomėjo dar mokykloje. Tam nemažą įtaką padarė Pietų Korėjos kultūra, ypatingai K-pop muzika. Šie interesai paskatino merginą ir savo studijų kryptį susieti būtent su šiuo pasaulio regionu, todėl po ilgų paieškų ji pasirinko Rytų Azijos šalių kultūrų ir kalbų studijas, kurių metu mokėsi ir korėjiečių kalbos.
„Galimybė aplankyti Pietų Korėją visada traukė, tačiau pradėjusi mokytis kalbos susidūriau su sunkumais – raštas, tarimas, viskas buvo nauja. Vis dėlto, norą dalyvauti mainų programoje paskatino tiek asmeninis smalsumas, tiek ir šeimos pavyzdys – abi mano sesės jau turėjo patirties, kadangi taip pat buvo išvykusios į mainus Europoje. Tad įkalbėta dėstytojų ir nepaisydama savo baimių, jog mano korėjiečių kalba nebuvo tobula – nusprendžiau pabandyti”, – sprendimą studijų semestrui išvykti į Pietų Korėją prisimena mergina.
Universitete beveik nėra rašto darbų
Jurgita sako, jog pirmas įspūdis atvykus į šalį, kurią svajojo aplankyti ilgą laiką, buvo tarsi scena iš korėjietiško serialo – viskas atrodė pažįstama, bet kartu neįtikėtina.
„Pirmas mėnuo tikrai nebuvo lengvas: buvimas toli nuo šeimos ir pažįstamos aplinkos tapo nemenku iššūkiu. Visgi laikui bėgant ėmiau jaustis vis saugiau ir pasinėriau į vietinį gyvenimą”, – pripažįsta studentė.
Mergina pasakoja, jog studijos Pietų Korėjos universitete nuo studijų Lietuvoje skyrėsi tiek paskaitų struktūra, tiek ir vyravusia atmosfera.
„Dėstytojai nuolat skatino aktyvias diskusijas, to paties studijų dalyko paskaitos vykdavo du kartus per savaitę, o registracija į jas vyko principu „kas pirmesnis – tas laimi”. Tuo metu VDU šis procesas, ar pateksi į norimo studijų dalyko paskaitą, ar ne, priklauso nuo tavo vidurkio bei kelinto kurso studentas esi. Neįprasta buvo ir tai, kad turėdavome labai mažai atsiskaitymų ar namų darbų, kuriuos reikėdavo atlikti raštu. Naujas temas mokydavomės apie jas daug diskutuodami”, – studijų išskirtinumą apibūdina studentė.
Nors Jurgita į Pietų Korėją išvyko jau turėdama tvirtus korėjiečių kalbos pagrindus, atvykusi į naują šalį ji toliau gilino vietinės kalbos žinias.
„Buvau pasirinkusi aukščiausią iš visų užsieniečiams siūlomų korėjiečių kalbos kursų lygių, tačiau kiek apmaudu, kad ir jis man pasirodė per lengvas, teko kartoti tas pačias gramatikos taisykles, kurias prieš tai jau mokiausi Lietuvoje. Be kalbos dar mokiausi ir apie šiuolaikinę Korėjos muziką, istoriją, regiono reprezentaciją medijose – būtent šios paskaitos metu nagrinėjome Rytų Azijos regionui opias temas, kaip, pavyzdžiui, mažėjantis gimstamumas ar diskriminacija prieš mažumų bendruomenes. Džiaugiuosi, jog turėjau galimybę dalį šių paskaitų lankyti pas tą pačią dėstytoją, kuri, taip pat būdama užsieniete, pasidalindavo įdomiomis įžvalgomis apie gyvenimą Pietų Korėjoje ir korėjiečius”, – įgyta patirtimi dalinasi mergina.
Turėti užsieniečių draugų – prestižo reikalas
Gebėjimas perprasti bendravimą su vietiniais – dar viena svarbi patirties dalis gyvenant naujoje šalyje.
„Nors korėjiečiams anglų kalba nėra sava, jie stengiasi padėti. Dalis jų iš pradžių atrodo santūrūs ar net gi konservatyvūs, bet užmezgus ryšį tampa labai draugiški ir nuoširdūs. Pasitaikė situacijų, kai su korėjiečiais kalbant jų kalba, nes noriu ją praktikuoti, šie dažnai pereina į anglų kalbą, tokiu būdų patys stengdamiesi geriau įsisavinti šią užsienio kalbą. Pasitaikė sutikti ir tokių žmonių, kurie, norėdami pasirodyti prieš savo draugus, specialiai fotografuojasi su užsieniečiais, o po to tiems patiems draugams korėjiečiams siunčia tas nuotraukas norėdami parodyti, kiek esą užsieniečių draugų turi”, – vietinių elgesio ypatumus vardija Jurgita.
Studentė pasakoja neišvengusi ir tam tikrų kultūrinių skirtumų. „Pavyzdžiui, vieną kartą su drauge laukdamos traukinio stotyje nugirdome, kaip šalia sėdinčios vyresnio amžiaus moterys, nežinodamos, kad suprantame korėjiečių kalbą, aptarinėja mūsų išvaizdą. Bet tai – ne iš blogos valios, o iš smalsumo ir kitokio kultūrinio požiūrio”, – prisimena Jurgita.
Ji sako, jog studijų semestras, praleistas gyvenant Busane – antrame pagal dydį Pietų Korėjos mieste – suteikė daugiau galimybių patirti autentišką vietinių kasdienybę.
„Užsieniečių čia sutiksi daug mažiau nei, pavyzdžiui, sostinėje Seule. Kadangi penktadieniais neturėdavau paskaitų, tad savaitgaliai dažnai būdavo skirti šalies pažinimui – turėjau galimybę pakeliauti ne tik po didžiuosius miestus, bet ir aplankyti mažesnius miestelius. Nustebino tai, kad dėl itin griežtos atliekų rūšiavimo politikos šalyje beveik nėra šiukšliadėžių, todėl esi priverstas nuolat galvoti, kur turėsi išmesti kokį popierėlį nuo maisto ar pan. Tačiau šalis labai tvarkinga – gatvėse tikrai nepamatysi nė vienos šiukšlės”, – vietinę tvarką apibūdina mergina.
Lietuvą garsina Čiurlionis ir šokiai
Jurgita pasakoja, jog studijų mainų programos metu Pietų Korėjoje paleistas semestras praturtino ją ne tik akademine, bet ir asmenine prasme.
„Didžiausiu pokyčiu laikau tau, jog įsidrąsinau kalbėti korėjietiškai, pradėjau mažiau jaudintis, net jei vis dar pasitaiko klaidų. Išmokau labiau gerbti vietos istoriją, nes kai kalbiesi su žmonėmis, kurie vis dar gyvena tokių skaudžių įvykių kaip 1910 – 1945 m. vykęs Japonijos okupacijos laikotarpis, atmintyje, suvoki tai ne kaip sausą faktą istorijos vadovėlyje, o kaip tikrą žmonių patirtį. Buvimas Pietų Korėjoje padėjo suprasti, kiek svarbu pažinti kitą kultūrą būtent per jos žmones”, – pripažįsta studentė.
Vis dėlto, savo namais ji laiko Lietuvą. „Galbūt ateityje ir norėčiau Pietų Korėjoje pagyventi jau būdama nebe studente, tačiau tik laikinai. Su drauge svajojame netolimoje ateityje aplankyti ir kitas Rytų Azijos šalis: Honkongą, Taivaną, Japoniją”, – apie ateites planus šneka mergina.
Paklausta, o ką apie Lietuvą žino vietiniai korėjiečiai, Jurgita sako likusi maloniai nustebinta. „Štai vienas sutiktas vyresnio amžiaus žmogus pasakojo, kad net yra lankęsis Lietuvoje. Pastebėjau, kad bendraujant su korėjiečiais ir paminėjus Lietuvos pavadinimą, daugelis jų nėra girdėjęs apie mūsų šalį, tačiau tikrai žino Baltijos šalių regioną. Pasitaikė atvejų, jog žmonės Lietuvą žinojo dėl Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos arba dėl lindyhopo – pasirodo, šis šokis gana populiarus ne tik Lietuvoje, bet ir Pietų Korėjoje. Taip pat smagu, kad neteko sutikti vietinių gyventojų, kurie, galbūt stereotipiškai, Lietuvą iškart pultų sieti su Rusija ir pan. Tai suteikia vilties, kad mūsų šalies tapatybė yra išskirtinė, o ir pats žinomumas auga”, – sako Jurgita.
Tuo metu studentus, svarstančius apie galimybę studijų semestrui ar dviems išvykti mokytis į tolimą šalį, ji ragina nebijoti. „Žinoma, natūralu, kad pradžioje baimės tikrai bus. Tai – natūralus reiškinys, tačiau ji neturi jūsų sustabdyti. Ieškokite ryšių, klauskite patarimų studentų, kurie jau buvo lankęsi toje šalyje. Linkiu labiau tikėti savo jėgomis, nes studijos svetur padeda ne tik geriau pažinti kitą kultūrą, bet ir save pačius”, – kalba mergina.
