„Vaikas turi miegoti savo lovoje“, „Miegokite kartu“, „Nenešiok, išlepinsi“, „Nešiok kuo daugiau“, „Sustyguok dienotvarkę“, „Leisk vaikui pačiam reguliuoti savo ritmą“, „Sprendžia tėvai“, „Reikia atsižvelgti į vaiko nuomonę“. Esat girdėję? Turbūt visiems tėvams teko atsidurti visiškai prieštaringų patarimų sūkuryje, o sau tinkamus rinktis pagal autoritetus arba veikti taip, kaip išeina. Vis dėlto kaip suprasti tą prieštaringos informacijos gausą ir kuria geriausia remtis?
Konsultuoja psichologė, studijos „Natūrali motinystė“ bendraįkūrėja Eglė Lukinaitė-Vaičiurgienė
Tarp jėgos arba aukos pozicijų
Diskusijos tarp mamų tampa ypač jautrios, kai kalba pakrypsta apie vaikų auklėjimą. Lyg ir visos nori visko kuo geriau savo vaikams, domisi vaikų auginimu, tačiau kalba visiškai priešingus dalykus. Kodėl taip nutinka?
Vienas iš būdų tai paaiškinti gali būti, kad tai yra skirtingų tėvystės stilių arba praktikų išdava. Psichologė Diana Baumrind, dar praeito amžiaus viduryje tyrinėjusi discipliną, išskyrė keturis tėvystės stilius, kuriais remiantis galima įvardyti pagrindinius: autoritarinį, nuolaidų ir demokratišką.
Remiantis autoritariniu stiliumi, tėvai vadovaujasi jėgos pozicija, laikomasi nuostatos, kad tėvai visada teisūs, viską žinantys, o vaikai yra nežinantys ir negebantys nieko pasirinkti. Šio auklėjimo stiliaus metodai yra griežti, nepagarbūs vaiko atžvilgiu, o santykis tarp tėvų ir vaikų suvokiamas kaip konfliktas, kuriame vienas visada laimi, kitas pralaimi. Tėvai siekia laimėti konfliktą, tuomet vaikams tenka visada pralaimėti. Laikantis autoritarinio stiliaus, net kūdikiai suvokiami kaip beveik nieko nežinantys apie save ir savo poreikius, pavyzdžiui, to, kada jie nori miegoti ar valgyti, tad tėvams reikia šiuos fiziologinius vaikų poreikius patenkinti, remiantis racionaliais skaičiavimais – pagal valandas.
Šio stiliaus priešingybė yra kitas kraštutinumas – nuolaidus stilius. Čia jau vaikas yra galios pozicijoje, o tėvai pasyvūs ir bejėgiai. Vaikas valdo visą šeimos gyvenimą. Ribos ir taisyklės neegzistuoja, vaiko norai iškeliami aukščiau suaugusiųjų norų. Tėvai santykyje su vaikais yra aukos pozicijoje, prašytojai: „Būk geras, prašau.“ Ant vaiko pečių keliama atsakomybė veikti, pasirinkti.
Labiausiai subalansuotas – demokratiškas tėvystės stilius. Juo akcentuojamas santykis tarp šeimos narių, lygiaverčio santykio svarba, pagarba visų šeimos narių poreikiams. Tame santykyje yra svarbi pagarba ir jautrumas, švelnus priėjimas prie ribų ir taisyklių. Čia nėra visada teisių tėvų. Čia siekiama bendradarbiavimo, kalbamasi apie tai, ko kiekvienas šeimos narys nori, kokiu būdu gali tai pasiekti, kaip gali padėti. Čia tėvai gali būti tvirti dėl ribų ir taisyklių, bet šalia to jie turi būti ir empatiški, atjautūs vaikų jausmams ir savijautai.
Šie stiliai atsispindi ne tik disciplinoje, pagal kurią auginami jau ūgtelėję vaikai, bet ir metoduose, kuriuos tėvai taiko, augindami vaiką nuo gimimo.
Ko gero, kiekvieni tėvai, perskaitę apie šiuos stilius, labiau galvą linksi ties demokratiškuoju, manydami, kad būtent jį ir taiko savo tėvystėje. Ar tikrai viskas būtinai vyksta taip, kaip tėvai pasirenka?
Iš tikrųjų tiek nuolaidus, tiek autoritarinis stilius labai dažnai persipina. Nuolaidus stilius retai naudojamas vienas pats. Dažniausiai jis eina greta autoritarinio stiliaus, nes tėvai įsisuka į pykčio ir kaltės ratą. Jeigu nuolaidžiaujame, paisome tik vaiko, nepaisome savo poreikių ir ribų, galiausiai pratrūkstame: ilgai užspausti poreikiai bei neišreikštas nepasitenkinimas sprogsta į išorę, tėvus ištinka pyktis. Kai pratrūksta, veikia agresyviais būdais: rėkimu, kaltinimais, grubumu, dažnai net fiziniais veiksmais. O paskui tėvai jaučiasi labai kalti. Po agresijos protrūkio dėl aplankančios didelės kaltės neretai pradedama vėl nuolaidžiauti, viską leisti. Taip siekiama kompensuoti pykčio protrūkius, išpirkti kaltę. Ratas toliau sukasi. Vėl nebelieka taisyklių, jos paminamos.
Svarbu neveikti genamiems kaltės
Kaip išlaviruoti, neįsukti agresijos ir nuolaidžiavimo rato?
Reikia nuolat galvoti apie tai, kas vyksta su vaiku ir kas vyksta su mumis. Tėvystės iššūkis – sąmoningumas, kuriuo galime naudotis kaip įrankiu, stebėdami vaikus ir save. Matome, kas vyksta, turime ribas, taisykles, neleidžiame jų peržengti, bet greta to būname empatiški, įsiklausantys, supratingi. Taip pat svarbu turėti elementarių žinių – suprasti vaikų raidą, atpažinti tam tikru etapu patiriamus jų sunkumus, padėti atliepti poreikius.
Autoritarinis tėvystės stilius kai kurių autorių dar skirstomas į smurtinį ir nesmurtinį. Šiais laikais jau visuotinai sutinkama, kad šio stiliaus metodai balansuoja ties emocinio smurto riba, dažnai ją ir peržengia. Emocinis smurtas, įskaitant bauginimus, nėra gerai ir sveika. Dabar tai pripažįstama ir bandome šį tėvystės stilių palikti užnugaryje. Tačiau tai nėra lengva. Juk dauguma dabartinių tėvų buvo auginami pasitelkus autoritarinį stilių. Net jeigu bandome sąmoningai vaikus auginti kitaip, nei buvome auginami patys, kai patyrėme bauginimų, gąsdinimų, grasinimų, karštais momentais būtent šie metodai atsikartoja ir santykiuose su mūsų vaikais. Tie karšti momentai yra situacijos, kai prarandame sąmoningumą, nes mus labai stipriai paveikia kažkoks dirgiklis – tam tikras vaikų ar kitų šeimos narių elgesys. Tuomet mes veikiame automatiškai. Vadinasi, kartojame tai, kaip buvo elgiamasi su mumis.
Taip pat verta atkreipti dėmesį į situacijas, kuriose tampame pikti. Dažniausiai tai yra signalas, kad yra apleisti mūsų pačių poreikiai, peržengtos ribos. Turime stabtelėti, paklausti savęs, kaip aš jaučiuosi, kas su manimi vyksta, ko man pačiam trūksta, kad ateityje galėčiau būti ramesnis, o mano elgesys geresnis tokioje situacijoje, kai pykstu ant savo vaiko. Vis dėlto, net jeigu nuosekliai taikysime demokratišką tėvystės stilių, nesame apsaugoti nuo patekimo į autoritarinio ir nuolaidaus tėvystės rato pančius. Subalansuotai auginti vaikus yra be galo sunku. Tėvystės ir mamystės kaltė visada yra šalia, o veikdami iš kaltės pozicijos kartais pasielgiame kitaip, nei norėtume. Pyktį įjungti gali įvairiausi dirgikliai, tad niekas nesame nuo to rato apsaugoti. Vis dėlto stengtis verta.
Emocinis ir fizinis prieinamumas – saugaus prieraišumo pagrindas
Mūsų šalyje gana įprasta, kad vaikai miega su tėvais viename kambaryje, neretai ir toje pačioje lovoje, mamos gana ilgai prižiūri vaikus ir negrįžta į darbą. Vis dėlto UNICEF, PSO atlikti tyrimai rodo, kad Lietuvos vaikai yra vieni iš nelaimingiausių ir patiriančių daugiausia patyčių Europoje. O štai pagal Pasaulio laimingumo indeksą laimingiausi žmonės Danijoje ir Suomijoje, kuriose mamos turi mažiau galimybių likti ilgiau su vaikais. Kodėl jų laimei nesutrukdo prieraišumo su tėvais stoka ankstyvoje vaikystėje?
Šiuos dalykus lemia ne tik tėvystės stilius, ne tik prieraišumo buvimas ar jo stoka. Tai kompleksiniai reiškiniai. Gali būti, kad tose visuomenėse, kuriose kūdikiai nuo mamos atskiriami anksčiau, pirminiu prieraišumo šaltiniu tampa kitas žmogus, kuris ir atliepia vaiko poreikius. O ryšys su tėvais sukuriamas ilgainiui, nes vaikas, kurio emociniai ir fiziniai poreikiai kūdikystėje buvo atliepti kad ir kito žmogaus, jau turi atspirtį, pasitikėjimą žmonėmis, ant kurio lengviau bus kuriamas saugus ryšys ir su tėvais. Miegas kartu, nešiojimas, žindymas padeda kurti ryšį, tačiau tai nėra garantas, kad šios priemonės saugų ryšį užtikrins. Jeigu tėvai visa tai daro automatiškai, tačiau yra kamuojami emocinių problemų, sunkumų, nėra įsitraukę emociškai, jų mintys yra kitur, to gali nepakakti saugiam prieraišumui susiformuoti. Juk saugaus prieraišumo formavimosi pagrindas vis tik yra ne žindymas, nešiojimas, miegas kartu pats savaime. Tai yra emocinis ir fizinis prieinamumas, kad tėvai galėtų matyti, išgirsti vaiką ir laiku į jį tinkamai reaguoti.
Laimei yra svarbi ir socioekonominė aplinka, ją veikia įvairūs dalykai, tokie kaip visuomenės istorija, kolektyvinių traumų pasekmės. Lietuvoje to turime apsčiai: karai, pokariai, sovietmetis, trėmimai. Šeimose yra įsirėžę daug skausmo, nesaugumo, kuris atsilieps dar per kartų kartas. Juk dar neseniai vaikai auginti remiantis Benjamino Spoko pamokymais, o kai kurie autoritetai, net medikai šiuos pamokymus skleidžia ir dabar.
Be to, kaip išmatuojama laimė? Ar ji matuoja giluminius individualius patyrimus, gyvenant konkrečioje šalyje? Prieraišumo traumos atsiskleidžia subjektyviame patyrime, kurio daugelis ir nesuvokiame, kuris gali atsiskleisti arba santykyje, arba išsamiame kokybiniame tyrime, o ne per trumpą apklausą.
Parodyti, kad pasaulis – saugi vieta
Kai kas gali pasakyti, kad demokratiškai auginami vaikai yra per daug išlepę, negerbia savo tėvų, tad vis tiek vaikus geriau auginti taip, kad „jie žinotų savo vietą“. Kuo vis dėlto toks auklėjimo būdas nėra geras?
Seniau dėl pramonės revoliucijos įtakos tėvų poreikio išeiti dirbti į fabrikus buvo siekta, kad vaikai kuo anksčiau taptų savarankiški, nereiklūs, patogūs tėvams. Tuo metu tėvai niekaip negalėjo atliepti visų vaikų poreikių, reikėjo suktis, kad kažkaip pavyktų išgyventi. Paskui prie ankstyvo vaikų atskyrimo nuo tėvų prisidėjo pramonė, skatindama įvairių „mamos pakaitalų“: migdukų, žindukų, pieno mišinių gamybą ir naudojimą, bei tuo normalizavo atsiskyrimą. Vis dėlto iš prigimties vaikams tėvų reikia daug labiau, nei bandyta nupiešti.
Kai vaikai anksti netenka nuolatinio glaudaus artumo su tėvais, tampa sunku sukurti ryšį. Kai ryšys nesusiformuoja, vaikui augant, tėvams sunku suprasti savo vaiką, atpažinti, kas iš tiesų su juo vyksta, reaguoti į siunčiamus signalus, tinkamai prieiti prie vaiko, pasiekti jį, atrasti būdų bendradarbiauti. Vaikai nesijaučia saugūs, jiems sunku pasitikėti, kad jie bus pamatyti, išgirsti, suprasti ir vertinami. Iš nesaugumo jie patiria didelę įtampą, kuri reiškiasi sudėtingu, netinkamu elgesiu. Tėvai jaučiasi bejėgiai, įkalinti tarp lūkesčių, kad vaikas turi klausyti, gerbti, ir realybės, o įrankių kurti pagarbiam santykiui nelabai turi. Tuomet ir belieka gąsdinimai ir grasinimai, auginimas per baimę.
Kūdikiams reikia ryšio, artumo, kurį gali duoti žmogus. Kai kurie kūdikiai iš prigimties yra mažiau reiklūs kontaktui, mažiau jautrūs aplinkos dirgikliams, jie šiaip ramesnio būdo, tad ir dėmesio reikalauja mažiau. Tačiau tai nėra tėvų pasiekimas, tiesiog vaikai tokie. Kai kūdikis reiklus kontaktui, tačiau tėvai, užuot atliepę šiuos kūdikio poreikius, nuolat pakeičia juos daiktais, vaikui gali vystytis atitinkami kontrolės mechanizmai. Pavyzdžiui, vaikui reikia mamos artumo, dėmesio, laiko kartu, tačiau ji, užuot skyrusi laiką vaikui, savo artumą pakeičia kažkuo kitu, pavyzdžiui, dovanomis, žaislais. Tad užaugęs toks žmogus, tikėtina, kai jam norėsis apkabinimo, artumo, to nesuvoks ir sieks pajusti pilnatvę, ramybę per daiktus. Pavyzdžiui, turės labai stiprų norą pirkti daiktus. Tai susiję su tuo, kaip mes išmokstame patenkinti prigimtinius savo poreikius, išbūti su neigiamais jausmais, ar šie jausmai buvo išgirsti, ar tiesiog užslopinti, užkišti kažkuo kitu. Turime suprasti, kad visi vaikai pagal savo amžiaus etapą turi tam tikrų poreikių, pavyzdžiui, artumo, fizinio kontakto, bendros veiklos kartu, savarankiškumo ir pan. Į juos derėtų atsižvelgti, jeigu norime kurti ryšį su vaiku. Kai bus ryšys, bus ir abipusė pagarba. Netikiu, kad reikia išmokyti gerbti tėvus. Pagarba ateina, kai vaikas pats yra gerbiamas, kai jaučia, kas tai yra, bei kai jaučiasi saugiai santykyje su savo tėvais.
Autoritarinio stiliaus šalininkai galbūt pasakytų, kad gal ir nereikia, jog žmonės labai reikštų savo emocijas, gal ir gerai, kad vaikas išmokomas susiturėti.
Valdyti emocijas – tai yra reikšti jas socialiai priimtinais būdais. Tėvų užduotis yra išmokyti, kad ne emocijos mus apimtų ir valdytų, o dažnu atveju suvoktume, kaip jaučiamės, kas tai sukėlė, gebėtume jas valdyti, turėtume mažiau automatinių reakcijų. Demokratiškas tėvystės stilius, kitaip nei autoritarinis, ne slopina emocijas, o padeda jas suvokti ir tinkamai išreikšti. Pavyzdžiui, žindymas padeda kurti saugų ryšį tarp vaiko ir mamos, tačiau ir nežindytas vaikas, kuris buvo raminamas čiulptuku, ne krūtimi, bet sulaukdavo glėbio, dėmesio, buvo atliepiami jo emociniai poreikiai, turės tvirtą pamatą kurti ryšiui su tėvais. Jie mokys vaiką, kaip reikšti savo emocijas. O kai poreikiai neatliepiami, vaikas paliekamas išsiverkti vienas, jo emocinė raida sustabdoma. Kita vertus, ir tai nebūtinai reiškia, kad žmogus ateityje nemokės reikšti emocijų. Jis, atsidūręs tinkamoje aplinkoje, pasistengęs šiuos įgūdžius galės išlavinti, tačiau tam teks įdėti pastangų – savirefleksijos, darbo su savimi, tai nebus savaime suprantama. Saugus prieraišumas, sukurtas kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje, padeda žmogui turėti atspirtį ir tolimesniame gyvenime: vertinti santykių svarbą, pasitikėti savimi ir kitais, jaustis pakankamam, vertam meilės ir pagarbos bei tikėti, jog pasaulis iš principo yra saugi vieta gyventi.
