Antrą kartą Lietuvoje lankęsi Amerikos pedagogai Patricia ir Stevenas LeVrouns, daugybę metų dirbę su pradinių klasių moksleiviais, pripažįsta, kad Amerikos ir Lietuvos švietimo sistemų skirtumai – akivaizdūs.
Amerikiečius nustebino Lietuvos švietimo sistema
Savaitę studijavę mūsų šalies švietimo sistemos ypatybes, stebėję ir vertinę kasdieninį pedagogų darbą bei mokinių ugdymo procesus, garbingi svečiai įsitikinę: amerikiečiai tikrai turi ko iš lietuvių pasimokyti.
Kokie įspūdžiai apsilankius Lietuvoje? Kuo pasidalinsite grįžę į JAV su savo kolegomis?
STEVENAS: Savaitę svečiavomės Karalienės Mortos mokykloje. Tai, ką pamatėme, labai maloniai nustebino. Likau sužavėtas mokytojų ir vaikų santykiais. Tas bendravimas yra draugiškas, pozityvus, neformalus. Klasėse nedaug vaikų (JAV valstybinėse mokyklose yra apie 30-35), tai svarbu individualizuojant ugdymą ir kuriant šiltus tarpusavio santykius.
PATRICIA: Man patiko mokymosi turinys. Atrodo, vaikai išmoksta čia daugiau, nei to paties amžiaus amerikiečiai. Aišku, tam įtakos turi ir amžius, nes JAV priešmokyklinukai yra penkiamečiai, o pas jus dauguma yra šešerių metų, taigi, vieneriais metais vyresni. Būdami pirmoje klasėje jūsų vaikai yra geriau pasiruošę akademiškai mokytis, nei JAV. Amerikoje apskritai amžiaus faktorius labai svarbus. Lietuvoje į tai žvelgiama lanksčiau.
Papasakokite, prašau, apie švietimo sistemą JAV. Kokie jos privalumai, trūkumai?
STEVENAS: JAV viskas vyksta formaliau ir yra labiau struktūrizuota. Ten yra daug didesnė kultūrų įvairovė. Vaikai ateina mokytis iš be galo skirtingų aplinkų, ir tai yra iššūkis, kurio daugelis Lietuvos mokyklų kol kas išvengia. Jūsų vaikai yra iš labiau vienalytės kultūrinės terpės.
Ką Jums patiems norėtųsi patobulinti JAV švietimo sistemoje?
PATRICIA: Vienas ryškiausių trūkumų – didelės klasės, kuriose yra 30-35 vaikai. Tokiomis sąlygomis santykis tarp mokytojo ir vaiko natūraliai tampa formalus, ne toks individualizuotas ir artimas. Vaikai niekada nevadina mokytojų vardais, kreipiasi Ms, Mrs ar Mr. Tai, kad Karalienės Mortos mokykloje yra nedaug vaikų klasėse – didelis jų pranašumas.
Be to, minusas yra ir tai, kad JAV valstybinėse mokyklose daugelį dalykų griežtai reglamentuoja vyriausybė: programas, klasių struktūrą ir pan.
STEVENAS: O aš supratau, kad vaikai visur tokie patys. Šešiametis Lietuvoje yra visiškai toks pats, kaip ir šešiametis JAV. Toks pats elgesys, bendravimas, šypsena.
PATRICIA: JAV žmonės daug keliauja ir darbo, ir asmeniniais reikalais, todėl dažna situacija, kad vaikui tenka keisti mokyklą viduryje mokslo metų, kartais net ir kelis kartus per metus. Tai silpnina tarpasmeninius santykius, sukuria papildomus iššūkius tiek mokiniui, tiek mokytojams. Beje, Karalienės Mortos mokykloje vaikai irgi daug keliauja: viena moksleivė man pasakojo apie savo 3 savaičių kelionę po JAV, ir rodė draugams vietas, kurios man taip artimos!
Ar mokytojo darbas JAV laikomas prestižiniu? Ar mokytojai didžiuojasi sakydami, kad dirba mokykloje?
PATRICIA: Norėtume tikėti, kad taip yra. Mokytojais, žinoma, dirba profesionalai, tačiau, pavyzdžiui, teisininko profesija laikoma labiau prestižine jau vien dėl atlyginimo ir statuso visuomenėje. Labai dažnai gabiausi studentai skatinami rinktis ne mokytojo specialybę, o kokią kitą, pelningesnę. Būsimo atlyginimo dydis yra labai svarbus renkantis profesiją JAV. Nors dauguma didžiuojasi būdami mokytojais, bet, jei kas sužino, jog juo esi, išreiškia kone apgailestavimą dėl tokio pasirinkimo.
Dauguma mokytojų mūsų šalyje yra moterys, vyrų nedaug. Tiesa, priklauso nuo to, kur dirbi. Aukštosiose mokyklose vyrų ir moterų santykis lygesnis.
Dažnai kviesdavausi tėvus į klasę pastebėti, kaip atrodo mokytojo diena iš vidaus. Duodavau jiems kokių nors užduočių su vaikais. Dauguma jau po pusvalandžio imdavo nerimauti ir abejoti savo sugebėjimais ką nors su vaikais nuveikti, ir stebėdavosi, kaip mes susitvarkome su tokiu būriu skirtingiausių mažų asmenybių.
STEVENAS: Dirbdamas su vaikais visada turi būti viskam pasiruošęs, aktyvus, veiklus. Ypač su mažesniaisiais.
Kas, jūsų manymu, yra geras mokytojas?
STEVENAS: Atsidavęs darbui, mylintis vaikus. Norintis rūpintis jais, būti su jais, mokytis su jais. Turi būti gerbiamas, tačiau ta pagarba iš vaikų tau turi ateiti lengvai, natūraliai. Norėti mokyti – ne tas pats, kas galėti. Turi mokėti valdyti klasę. Neužtenka būti vaikui „mama”. Svarbus noras tobulėti, ieškoti naujų darbo metodų, būdų, vertinti savo patirtį ir mokytis iš klaidų. Turi visą laiką norėti dirbti truputį geriau, nei prieš tai.
PATRICIA: Visada tikėjau, kad mokytojas turi turėti pašaukimą. Arba gali mokyti, arba ne. Negali išmokti mokyti, tai turi eiti iš žmogaus vidaus.
Kokie yra reikalavimai mokytojui JAV?
STEVENAS: Mokytojas privalo turėti pedagoginį aukštąjį išsilavinimą, ypač kalbant apie valstybines mokyklas. Jei jo nėra – negali dirbti mokytoju. Mokytojo atlyginimas kyla palaipsniui, kasmet, priklausomai nuo patirties, stažo, mokymo pobūdžio ir pan. Įprasta, kad kuo ilgiau dirbi, tuo daugiau uždirbi.
Ko palinkėtumėte Lietuvos mokytojams?
STEVENAS: Linkime nuolat tobulėti. Kasdien. Ir nesustoti, mokytis visą gyvenimą.
Linkime, kad jūsų mokyklose būtų kuo daugiau knygų, nes jų niekada nebūna per daug. JAV mokyklose bibliotekininkai dirba pilnu etatu. Vaikai gali rinktis iš galybės knygų įvairiausiomis temomis. Jie gali lengvai rasti knygas bet kokia tema, kuri juos domina. Knygos turi būti prioritetas organizuojant mokyklų biudžetą.
PAT: Mano klasėje paskutiniais mano darbo metais buvo 5200 knygų. Bent po 4 vienodas. Knygynai stipriai bendradarbiaudavo pildant mokyklų bibliotekas, suteikdavo nuolaidų ar net dovanų perkant didesniais kiekiais. Dažnai dovanodavau vaikams knygas įvairiomis progomis ar už mokslo bei elgesio nuopelnus. Visada jas pasirašydavau asmeniškai vaikui. Vaikai ir be didelių moralų labai saugojo tas knygas. Manau, knygų mokyklose niekada negali būti pakankamai.
