„Ką veikti, kai klausau pasakos?” – klausia penkiametis knygelę prieš miegą jam skaitančios mamos. Mama suglumsta. Vaikų auklėjimo specialistai taip pat sunerimę. Auga karta, kuri neturi… vaizduotės.
Konsultuoja vaikų psichiatras psichoterapeutas Linas Slušnys.
Kai klausome pasakojimo, skaitome knygą ar patys ką nors rašome, išgirstus, perskaitytus, rašomus žodžius mūsų smegenys verčia vaizdais, tarsi „atsijungiame” nuo tikrovės ir mintyse žiūrime filmą, kuris sukelia įvairiausių jausmų: graudina, prajuokina, įsiutina… Netgi galime įsivaizduoti, kaip jaustumės, jei staiga kažkas nutiktų: sutiktume vieną ar kitą žmogų, kaip elgtumės vienomis ir kitomis aplinkybėmis. Žmogus turi gebėjimą įvykius įsivaizduoti taip aiškiai, lyg visa tai vyktų iš tikrųjų, ir dėl šio gebėjimo geriau pažįsta save, ieško savo santykio su pasauliu, eksperimentuoja ir, žinoma, kuria.
Deja, šiandien jau reikėtų rašyti ne „turi” gebėjimą įsivaizduoti, o „kol kas turi”, nes vaikų elgesio ir gebėjimų tyrinėtojai vienu balsu šaukia, kad šis ir nemažai kitų gebėjimų nyksta. Klausydami pasakos vaikai „nebemato” paveikslėlių. Kodėl? Pasak psichiatro psichoterapeuto Lino Slušnio, tai gali būti susiję su tuo, kad šiuolaikiniai vaikai raminami ir žaidinami… nešiojamaisiais kompiuteriais ir išmaniaisiais telefonais.
Kaip atsiranda vaizduotė
Mokslininkai teigia, kad vaizduotė yra viena mąstymo formų. Jos „augimas” susijęs su mąstymo raida: tik įvaldžius vienas mąstymo operacijas, pereinama prie kitų, sudėtingesnių. Tai panašu į fizinę vaikučio raidą: pirmiausia jis turi išmokti apsiversti nuo nugarytės ant pilvuko, vėliau sėdėti, šliaužti, ropoti ir tik gali eiti.
Nuo gimimo iki dvejų metukų aplinkai pažinti vaikai naudoja įgimtus refleksus, jutimus ir motorinius gebėjimus, pavyzdžiui, vartytis, šliaužti, sėdėti, sugriebti, paimti ir t. t. Kitaip tariant, šio amžiaus vaikai „mąsto” veiksmais, praktiškai. Tėvų, artimųjų užduotis – sukurti tokią aplinką ir galimybes, kuri skatintų veikti, atrasti pasaulį liečiant jį rankomis, pajuntant, kas yra kieta, kas minkšta, kas šilta, kas šalta, ragaujant įvairius skonius, dėliojant kaladėles, ridenant akmenukus, mėtant daiktus, statant bokštus, žarstant smėliuką, vėliau migdant ir maitinant lėles, piešiant ir pan. Taip pat svarbu, kad šiame raidos etape šalia vaiko būtų mama ar kitas artimas žmogus, kuris padėtų suprasti, kaip „veikia” daiktai, atrasti naujų galimybių.
18–24 mėn. vaikas jau pradeda manipuliuoti protiniais vaizdiniais, t. y. geba įsivaizduoti daiktus, kurių nemato, ir net mintyse spręsti nesudėtingas problemas, sukurti veiksmų planą, pavyzdžiui, kad pasiektų norimą daiktą, jis pirmiausia sugalvoja pristumti kėdę prie stalo.
Vaizduotė sukuria pagrindą ne tik mąstymui „augti”, bet ir galimybę mintyse išlaikyti „paveikslą”, vadinasi, yra susijusi su atmintimi ir, neabejotinai, su kalbos raida.
Kai vienintelis žaislas – kompiuteris
Namai, kuriuose žaislams nebeužtenka vietos, turbūt greitai taps istorija. Šiuolaikiniai tėvai renkasi universalius žaisliukus. Vaikas verkia, zyzia, neturi ką veikti, trukdo tvarkytis, norisi ramybės? Kompiuteris arba telefonas tiks visiems atvejams.
„Įjungi kompiuterį ir gali „pamiršti” vaiką. Namuose – tyla ir tvarka. Neretai ši „idilė” trunka net tris valandas, – sako psichiatras L.Slušnys. – Tačiau tėvai nesuvokia, kokią didelę žalą daro vaiko raidai. Drįstu pasakyti netgi griežčiau: jei vaikui kompiuteris įduodamas per anksti, tokį tėvų elgesį traktuočiau kaip mažojo nepriežiūrą. Kodėl?
Tėveliai labai dažnai džiaugiasi ir didžiuojasi vaiku, kuris išmaniojo telefono funkcijas išmano geriau už mamą ir net tėtį. „Koks protingas!” – stebisi jie. Vaikai išties yra labai imlūs, mokosi greičiau už suaugusiuosius, nes neturi baimės ką nors sugadinti ir pan. Tačiau toks vaikas yra vargšas, nes jei nuolat žaidžia tik su kompiuteriu, jis ir yra įvaldęs tą vieną gebėjimą. Tokio vaiko gebėjimai, kuriuos jis turėtų būti įvaldęs pagal savo amžių, yra daug mažesni nei vaiko, kuris auga be kompiuterio. Tikra tiesa, šiuolaikiniai vaikai pažangesni, tačiau tyrimai rodo, kad, pavyzdžiui, jie skiria kur kas mažiau spalvų nei jų bendraamžiai prieš penkiolika metų.
Žaidžiant kompiuterinius ar telefoninius žaidimus vaikas gauna jau sukurtą pasaulį, jam tereikia perprasti tam tikras funkcijas. Štai mergaitė kompiuteriu žaidžia žaidimą su barbėmis – spaudžiant tam tikrus mygtukus galima jas aprengti, padažyti, sušukuoti. Padėkite šalia tikrą barbę – vargu ar ji žinos, ką su ja daryti, ar jai bus įdomu… Kompiuteriniai žaidimai įperša vaikui mintį, kad norint ką nors sukurti, laimėti nereikia mąstyti, tik daugybę kartų atlikti tą patį, spausti tą patį mygtuką, naudotis ta pačia funkcija, kol pavyks. Vaikai nebemoka kurti žaidimo, praranda įgūdį žaisti ne tik su žaislais, bet ir vieni su kitais. Mano galva, taip vaikas pamažu tampa neįgalus”.
Nemokės rašyti?
Štai šio straipsnio autorė prie kompiuterio klaviatūros sėdo dvyliktoje klasėje, kompiuteriu dirba šiek tiek daugiau nei dešimt metų. Paėmusi į ranką rašiklį, visada pasijunta nejaukiai suglumusi: jis „neklauso”! Asmeninė patirtis nepaneigia ir teiginių, esą rašydami kompiuteriu, mes įprantame galvoti trumpomis atkarpomis, nesuformuluodami minties iki galo, nes žinome, kad prireikus sakinį bus labai lengva ištaisyti. Pedagogai sako, kad tai irgi turi įtakos vaikų mastymui ir, žinoma, kalbai. Ji „trumpėja”, skursta.
Pasak pašnekovo, yra mokslininkų, kurie teigia, kad ateities kartos nemokės, nesugebės rašyti ranka. „Be galo svarbu suvokti, kad yra tam tikri gana trumpi raidos periodai, kai vaikas yra imliausias išmokti vieną ar kitą dalyką, pavyzdžiui, ketverių-šešerių žmogų yra lengviausia išmokyti rašyti. Įmanoma ir vėliau, tačiau tai pareikalaus labai daug pastangų. Tad jei, užuot lavinę smulkiąją motoriką, rankos koordinaciją ir kitus gebėjimus, mes duodame vaikui kompiuterį ar telefoną, atimame galimybę įgyti įgūdžius, kurie jam reikalingi įvairiomis prasmėmis…
Žmogus yra keistas ir gan primityvus kūrinys: jis visada eina lengvesniu keliu. Taip ir vaikas, kuris turės galimybę kažko nedaryti arba daryti paprasčiau, taip ir darys, apeis kliūtį. Kad pastūmėtume eiti į priekį, vaikui reikia kelti iššūkius, statyti kliūtis, reikia mokyti jį stengtis ko nors išmokti. Atiduodami į rankas išmaniuosius telefonus, kompiuterius, stipriai sumažiname galimybę tobulėti ir, kaip jau minėjau, darome nusikaltimą vaiko raidai.”
Kodėl vaizduotei neliko vietos
„Mūsų smegenys yra savitas standusis diskas. Gatavi vaizdai, kuriuos į vaiko smegenis „krauna” kompiuteriai ir telefonai, užima labai daug vietos. Tyrimai rodo, kad kasdien vaikai išvysta daugiau nei 1 tūkst. tokių vaizdų, tad nieko keista, kad „standusis diskas” greitai persipildo, jame nelieka vietos nei naujiems vaizdams kurti, nei laikyti. Trumpai tariant, gatavi produktai taip užkemša smegenis, kad nei vaizduotei, nei mąstymui vietos nebelieka, – sako vaikų psichiatras psichoterapeutas L.Slušnys. – Jau dabar yra vaikų, kurie nelaiko galvoje jokios informacijos, patys nieko nesugalvoja, o kam? Viskas yra internete! Visi atsakymai yra „google” arba „youtube”. „Youtube” net geriau, nes užtenka žiūrėti, nereikia net skaityti!
Antra vertus, vaizduotės su kompiuteriu ar išmaniuoju telefonu augančiam vaikui nelabai ir reikia. Žaisti kompiuteriu ar telefonu yra tas pats, kas nueiti į parduotuvę ir nusipirkti duonos, sviesto, t. y. produktą, kuris jau paruoštas vartoti. Imame jį ir naudojame. Kad pavalgytum, nebūtina žinoti, kiek miltų, raugo, cukraus, druskos reikia dėti į duonos tešlą, kokioje temperatūroje kepti. „Su kompiuteriu rankose augančiam vaikui, jei nori pastatyti bokštą, nereikia žinoti, kad kaladėles reikia dėti vieną ant kitos taip, kad nejudėtų, jam nereikia derinti rankos ir akies judesių, lavinti koordinacijos ar kantrybės. Užtenka spustelėti mygtuką ir bokštas stovi. Apsikabinę telefonus ir kompiuterius auga vartotojai – ne kūrėjai.”
Kompiuteriui ar telefonui – 1 val. per dieną
Kūdikį, kuris klykia automobilinėje kėdutėje, mobilusis telefonas nuramina. Jei mažiukas labai aktyvus, nenulipa mamai nuo rankų, ji pasodina jį priešais kompiuterį ir įjungia filmuką, kad bent sriubos galėtų išvirti… „Neduodu jam žaisti, tik pažiūrėti – ar tai gali padaryti žalos?” – svarsto mama.
„Sakau kategorišką „ne” mobiliajam telefonui ar kompiuteriui, kurį norite duoti neramiam kūdikiui. Ar pastebėjote, kaip atrodo toks mažutėlis, pasėdėjęs prieš kompiuterį ar palaikęs rankutėse mobilųjį telefoną? Pervargęs, irzlus, piktas. Kūdikio nebrandžios smegenys, nervų sistema, jam per daug vaizdų, spalvų, garsų. Gali sutrikti miegas. Pervargęs kūdikis miego nori, bet matyti vaizdai smegenyse toliau „važiuoja”. Nieko baisaus nenutiks, jei tai truks penkiolika minučių, tačiau tėvai dažnai elgiasi taip, kaip jiems patogiau.
Ateityje per daug kompiuterio gavę vaikai gali turėti rimtų dėmesio stokos bėdų, gali būti hiperaktyvūs, – įspėja psichiatras psichoterapeutas L.Slušnys. – Net ir vyresnių vaikučių, jei per „youtube” pažiūri daugiau nei du filmukus, elgesys keičiasi – jie tampa dirglūs, irzlūs, paprašyti palikti kompiuterį ramybėje susierzina, pradeda pykti, trypti kojomis, neretai padėtis tampa nevaldoma. Ne veltui neurologai ir psichofiziologai, tyrinėjantys smegenis, sako, kad geriausiai, jei iki dvylikos metų vaikai nematytų nei kompiuterių, nei telefonų.
Visa, kas susiję su kompiuterio naudojimu vaiko mokymo ir mokymosi tikslais, nėra blogai. Grėsmė kyla tada, kai kompiuterio vaikas gauna per daug. Leiskite mokinukui per dieną pažaisti telefonu ar kompiuteriu vieną valandą, o tada tegul imasi kitos veiklos, žaislų. Tačiau tam reikia tvirto tėvų apsisprendimo ir dažnai tai yra didesnis iššūkis kaip tik jiems, o ne vaikams”.