Pasigirdus siūlymams į pirmą klasę išleisti šešiamečius, šių tėveliai šiek tiek sutriko ir su didesne atida žvilgtelėjo į savo vaikus: ar jie tikrai pasiruošę mokyklai?
Konsultuoja psichologė, edukologė mokyklos „Pažinimo medis” vadovė Audronė Kancė bei pradinių klasių mokytoja Ana Račiuvienė.
Daugybę metų privalomojo ugdymo tvarka buvo tokia: šešiamečiai žygiuoja į priešmokyklines darželių grupes, o peržengę septynerių metų slenkstį pirmą kartą praveria mokyklos duris. Jei tėveliai norėdavo savo atžalą į mokyklą išleisti anksčiau, turėdavo kreiptis į miesto pedagoginę psichologinę tarnybą, kad būtų įvertinta vaiko branda. Vaikas, kuris yra socialiai, emociškai, intelektualiai pakankamai brandus mokyklai ir pasirengęs naujiems iššūkiams, išleidžiamas į mokyklą. Dabar ketinama uždegti žalią šviesą visiems šešiamečiams.
Darbo režimas
„Auginu septynmetę pirmokę. Tris pirmus mokslo metų mėnesius su ja nesusikalbėdavau. Aštuntą valandą vakaro ją ištikdavo isterijos priepuolis, kurio suvaldyti nepadėdavo nei pedagoginės, nei psichologinės žinios. Ji būdavo pervargusi. Vienintelė efektyvi pagalba – „susipakuoti” – ir į lovą”, – asmenine patirtimi dalijasi edukologė Audronė Kancė.
Straipsnio konsultantės mano, kad pirmieji mokslo metai net septynerių metų pirmokui yra iššūkis, nes nėra lengva „persijungti” iš vaiko į mokinio režimą. „Nors pirmoje klasėje dar daug ko mokomasi žaidžiant, tačiau mokytojas stengiasi suformuoti darbo įgūdžius, įspraudžia vaikus į tam tikrą darbinį režimą. Pradinukui sudaroma galimybė mokytis savo ritmu, tačiau mokytojo užduotis yra padėti jam įprasti dirbti taip gerai, kaip tik jis gali. Nors mokytis žaidžiant yra smagu, tačiau mokyklos tvarka griežtesnė, juk nėra taip, kad štai užsimanai dėlioti kaladėles, eini ir dėlioji. Manau, labiausiai pirmokai pavargsta kaip tik dėl darbinio režimo. Darželyje viskas yra laisviau, čia taip pat daug ko išmokstama žaidžiant, tačiau gavę daug informacijos vaikai gali ją išžaisti, „paleisti” žaisdami laisvą žaidimą, o mokykloje jie gauna gauna gauna, o būdų, kaip „paleisti” tai, ką gavo, nėra. Vakarop jiems visko būna per daug.
Daugelis priešmokyklinukų darželyje dar miega pietų miego ir tai rodo, kiek daug jų jėgų augimas atima net tada, kai sąlygos augti yra įprastos ir palankios. Išėjusių į pirmą klasę jėgas „siurbia” ir sparčiai augantis organizmas, ir adaptacija, taigi, vyksta ir vidaus, ir išorės pokyčiai. Ir vaiko kūnas, ir psichika ilgainiui, žinoma, prisitaiko (septynmečiai atsigauna po pusmečio), tačiau siūlau pagalvoti, kokia to kaina ir kuo rizikuojame.Šešiamečiams veikla mokykloje turėtų būti organizuojama panašiai kaip darželyje, kuriame, pavyzdžiui, skaičiuoti mokomasi tvarkant daiktus lentynose, perdedant juos iš vienos vietos į kitą, rūšiuojant ir pan., kad nebūtų mokomųjų dalykų ir vaiko kasdienybės, t. y. jis tiesiog gyventų, žaistų, patirtų, o patirdamas mokytųsi, atskirties.”
Greičio pedalas
Pirmoje klasėje didelis krūvis tenka vaiko rankoms: jie mokosi rašyti.
Pedagogė Ana Račiuvienė: „Mokytis skaityti ir rašyti yra, galima sakyti, svarbiausias pirmoko dienos darbas. Tačiau šešiamečio rankytė fiziologiškai dar nėra tam pasiruošusi, jis jos nevaldo taip gerai, kad gebėtų rašyti. Net jei pradėtume šį įgūdį lavinti nuo penkto ar net ketvirto gimtadienio, rezultatų nepasiektume, nes įgūdžiui rašyti labai svarbus žirninis plaštakos kauliukas susiformuoja tik sulaukus septynerių. Ir tik tada, kai šitas kauliukas susiformuoja, vaikas gali išlaikyti priemonę, o rankutė taip greitai nepavargsta.”
Valdorfo ugdymo sistema labai aiškiai apibrėžia vaiko fizinės raidos tarpsnius. Pirmuoju septynmečiu pastebėti trys tarpsniai, kai per labai trumpą laiką vaiko kūno masė padvigubėja. „Jeigu mums, suaugusiesiems, kas nors pasakytų, kad per du mėnesius turime padvigubinti savo kūno masę, tai mes greičiausiai tik gulėtume lovoje, valgytume ir miegotume, t. y. darytume viską, kad išnaudotume kuo mažiau energijos kitiems dalykams, skirtume ją tik savo kūnui. Tačiau vaikus norime išleisti į pirmą klasę”, – sako A.Kancė.
Pasak edukologės, kol pradeda keistis vaiko dantys – pieninius keičia nuolatiniai, jo organizme vyksta itin dideli statybų procesai. „Dantys yra pats kiečiausias organizmo organas, todėl jų kaita pareikalauja daugiausia energijos, kuri tuo metu yra atimama iš kitų organų „statybų”. Kai tik išlenda pirmieji nuolatiniai, iškart atsipalaiduoja milžiniškas energijos kiekis, kuris skiriamas smegenims, atminties jėgai. Pastebėta, kad ilgalaikė atmintis sustiprėja kaip tik apie šeštuosius gyvenimo metus.Taigi, vertindami tai, ar vaikas pasirengęs mokyklai, Valdorfo sistemos šalininkai pirmiausia įvertina plaštakos išsivystymo lygį (žirninį plaštakos kauliuką, krumplius – jie išryškėję ar dar ne) ir dantis.”
A.Kancė: „Kiekvienas vaikas yra kitoks, vaikai turi nevienodas energijos atsargas. Yra energijos kamuoliukų, kuriems pakanka energijos ir pokyčiams bei „statyboms” organizme, ir adaptacijos iššūkiams. Tačiau vaikas, kuris turi daugiau energijos, tai visada ir parodys. Mes galime paspausti greičio pedalą ir paskubinti tam tikrus įvykius, tačiau fiziologija greičio pedalo neturi. Nekreipdami dėmesio į vaiko energijos išteklius visada rizikuojame.”
Nesupranta tvermės dėsnio
Valstybinė švietimo programa paremta Jeano Piaget pažintinės raidos teorija, kuri išskyrė pažintinio, protinio vaiko vystymosi amžiaus tarpsnius. Pagal šią teoriją, ar vaikas pasiruošęs mokyklai, galima spręsti pagal gebėjimą suvokti tvermės dėsnį.
Pasisodinkite šešiametį ir jam matant į vieno litro talpos indą pripilkite vandens. Tada iš šios talpos vandenį perpilkite į aukštą vieno litro talpos indą. Vėl pasisemkite vandens ir šįkart perpilkite jį į žemą vieno litro talpos indą. Paklauskite vaiko, kuriame inde vandens yra daugiau. Eksperimentas parodė, kad šešerių metų vaikai dar nesuvokia to, kad vandens visuose induose yra vienodai, dauguma sako, kad daugiau vandens yra aukštame inde, o štai septynmetis jau geba išmąstyti, kad abiejuose vandens yra vienodai.
Ikimokyklinuko mąstymas paremtas praktika, abstrakčiai mąstyti tokio amžiaus vaikas dar negali. Kad suprastų tam tikrus dėsnius ir reiškinius, juos reikia vizualizuoti, mokyti per patirtį, pavyzdžiui, jei norite paaiškinti, kas yra lietus, virš verdančio puodo palaikykite veidrodėlį: vaikai matys, kaip garas kyla, atsimuša į veidrodžio paviršių, virsta lašiukais ir nukapsi žemyn. Tik tada, kai reiškinį vizualizuosite, vaikas supras, kaip atsiranda lietus. Kitaip – niekaip.
Praranda pranašumą
Buvo atlikti ilgalaikiai tyrimai, kai stebėti, lyginti ir vertinti gebėjimai vaikų, kurie buvo mokomi ir skaityti pradėjo penkerių ar šešerių metų ir tų, kurie skaityti pradėjo tik pirmoje klasėje.
A.Kancė: „Vienareikšmiškai vaikų, kurie mokytis pradėjo pirmoje klasėje nuo nulio, mokslo laimėjimai iš pradžių gerokai atsiliko, tačiau jie labai greitai, kone per pusmetį, pasivijo savo jau seniai skaitančius draugus. Siekiant palyginti laimėjimus ir rezultatus antraisiais-trečiaisiais mokslo metais, akivaizdu, kad tie, kurie pradėjo skaityti ir rašyti vėliau, buvo labiau motyvuoti, turėjo geresnę atmintį, gebėjo labiau sutelkti dėmesį. Rezultatus galima paaiškinti ir iš psichologinės perspektyvos: vaikams, kurie į pirmą klasę ateina pilnomis galvomis žinių, viskas ne taip įdomu, jie atsipalaiduoja („viską žinau”), o kai ateina metas „susiimti”, neretai jau būna praradę darbinius įgūdžius.
Kodėl anksti pradėti mokyti vaikai savo bendraamžius lenkia, o vėliau atsilieka? Lenkia, nes su jais labai daug buvo dirbama individualiai. Mokykloje individualaus dėmesio smarkiai sumažėja, vaikai dirba grupėmis. Mes visi, jei mus asmeniškai kasdien kažkas koučintų, pasiektume gerokai daugiau, nei „semdami” iš „iš savo sulčių”. Antra, atrodo, kad pasitvirtina teorija, jog anksti pradėti mokyti vaikai skolinasi jėgų iš rytojaus, todėl pirmoje klasėje jų pritrūksta, kad suformuotų tvirtą žinių ir įgūdžių pagrindą, ir netrukus tai labai atsiliepia.”
Kaip užauginti neurotiką
Pasak specialistų, ikimokyklinio amžiaus, taigi, iki septynerių metų, vaikams yra svarbu išmokti gerokai daugiau dalykų ir įgyti gerokai įvairesnių kompetencijų, nei išmokti tik rašyti ir skaityti. Tos kompetencijos svarbios ruošiantis suaugusio žmogaus gyvenimui ir iki šiol vaikai jų mokėsi ikimokyklinėse grupėse.
A.Kancė: „Svarbiausia, ko turime mokyti savo vaikus, tai kantrybės, sukaupti dėmesį ir jį išlaikyti. Šiuolaikinių vaikų dėmesys labai „šokinėjantis”, jiems sunku laukti eilės prie sūpynių, išklausyti pasaką iki galo, nes viskas atrodo per lėta.
Neurofiziologai įspėja, kad tikrovė ir žmogaus gyvenimas šiandien keičiasi daug greičiau, nei geba keistis smegenys, t. y. evoliucijos požiūriu smegenys, tam tikros jų jungtys keičiasi daug lėčiau nei gyvenimas, kai kurie nenaudojami gebėjimai tiesiog išnyksta. Todėl pirmame septynmetyje šiuolaikiniam vaikui geriausias labai nuosaikus, pojūčiais, asociacijomis, pasakomis paremtas senovinis ugdymas. Mat jei tą patį gyvenimą, kokį gyvename mes, suaugusieji, perkelsime vaikams, tai užauginsime neurotikus su daugybe išnykusių gebėjimų.
Skirkime laiko ir leiskime vaikui pačiam užsirišti raištelius, o ką darome mes? Skubame ir rišame juos patys, paskui kišame žaisliuką-varstuką, kad mokytųsi derinti tam tikrus judesius; duodame vaikams „planšetes”, telefonus, pastebime, kad turi dėmesio sutelkimo bėdų, o tada vedame į meditavimo pamokas. Viso to reikėtų daug mažiau vaikų, jeigu tik jie turėtų įprastą vaikystę.
Todėl labai svarbu neperspausti, nes civilizacijos iš žmogaus neatimsime, mes esame jos dalis, tačiau vaikui labai reikia laiko tam tikroms kompetencijoms ir gebėjimams suformuoti. Tai tinka ir kalbant apie šešiametukus mokykloje.”
