„Kuo daugiau vaikas myluojamas vaikystėje, tuo ramesnis jis bus suaugęs.”
Šiuos išmintingus žodžius ištarė profesorė Margot Sunderland, Jungtinės Karalystės Vaikų psichikos sveikatos centro vadovė. Kaip ir dauguma psichologų, profesorė Sunderland palaiko mintį, kad vaikui gerai miegoti vienoje lovoje ar kambaryje su tėvais. Savo knygoje What Every Parent Needs to Know („Ką turi žinoti visi tėvai”) ji rašo: „Išsamūs moksliniai tyrimai rodo, kad saugiai miegodami drauge su mažyliu iš tiesų investuojate į jo ateities fizinę ir emocinę sveikatą.” Aptardama, kaip saugiai dalytis lova su vaiku, ji teigia: „Kinijoje miegoti kartu su vaiku yra savaime suprantama, ir SKMS (staigios kūdikių mirties sindromas, toliau – SKMS) yra toks retas, kad netgi neturi pavadinimo. […] SKMS nepaplitęs ir Pietryčių Azijoje, pavyzdžiui, Vietname, Kambodžoje ir Tailande, ten beveik visi kūdikiai miega su tėvais. Honkonge tai daugumai atrodo savaime suprantama, ir SKMS rizika ten yra mažiausia visame pasaulyje.” Moksliniai ir praktiniai aspektai, ar verta miegoti viename kambaryje arba lovoje su kūdikiu, aptariami šeštame skyriuje, o dabar noriu apžvelgti kultūrinį aspektą.
1992 metais mokslininkai tyrė skirtingus vidurinės klasės baltųjų amerikiečių ir Gvatemalos majų motinų miego įpročius. Tyrimo metu jie pastebėjo, kad majų mamos vienoje lovoje miegojo su kūdikiais, o tėčiai – su mažais vaikais. Nieko nenustebino, kad amerikietės elgėsi visiškai kitaip ir nė viena su savo mažyliu nemiegojo vienoje lovoje, bet daugelis iki šešių mėnesių migdė vaikus atskiroje lovelėje savo miegamajame, „norėdamos įsitikinti, ar jis kvėpuoja”. Vis dėlto po šešių mėnesių jos iškraustydavo vaikus į atskirą kambarį, nes manė, kad jiems reikia įprasti būti savarankiškiems. Majės savo ruožtu manė, kad miegoti šalia vaiko yra „protingas sprendimas” ilsėtis visai šeimai.
Panašius dalykus 1990 metais stebėjo ir dr. T. Berrys Brazeltonas. Komentuodamas japonų kultūrą ir įprotį miegoti kartu su vaiku, jis teigė: „Japonai Jungtinių Valstijų kultūrą laiko negailestinga, nes nakčiai maži vaikai paliekami patys sau.” Moksliniai ir antropologiniai tyrimai tokius kultūrinius įpročius nuolat fiksavo pastaruosius dvidešimt metų. Kitas 2005 metų japonų kultūros tyrimas patvirtino įprotį miegoti ir vienoje lovoje, ir tame pačiame kambaryje: „Japonijoje šeimos nariai tradiciškai miega viename kambaryje, o kūdikiai – dažniausiai su tėvais. Tėvų miegamajame ir lovoje.”
Įdomu, kad 2011 metais atliktas tyrimas, kurio metu buvo apžvelgti japonų vaikų nuo vienerių iki trejų metų miego įpročiai ir palyginti su tokio paties amžiaus Azijos šalių vaikų įpročiais, parodė, kad „Japonijoje maži vaikai naktimis atsibunda kur kas rečiau” ir „miego problemomis skundžiasi daug mažiau tėvų, palyginti su kitų Azijos šalių ar regionų tėvais.” Per šį tyrimą buvo stebima tik kiek kartų pabundama naktį ir kokia miego trukmė, tačiau svarstau, ar tik ne dėl to, kad Japonijoje viename kambaryje ir lovoje miegoti įpratę daugiau žmonių nei kitose tyrime dalyvavusiose šalyse. Panašių rezultatų pateikė ir lyginamasis 2013 metų azijiečių ir europiečių šeimų miego įpročių tyrimas. Tyrėjai pranešė, kad „Dauguma mamų iš Azijos šalių ar regionų […] naktimis prižadinamos rečiau ir trumpiau, miega ilgiau ir bendra jų miego trukmė ilgesnė nei daugumos mamų vakariečių šalyse.” Vėlgi žinodama, kaip Azijoje įprasta miegoti vienoje lovoje ar kambaryje ir kaip plačiai tai paplitę, negaliu nespėlioti, kokią įtaką tai daro. 2010 metais atliktas tyrimas atskleidė: „Iš esmės savarankiškai savo lopšyje ar lovoje dažniausiai miega europiečių vaikai (57 %) ir tik vos 4 procentai vaikų Azijos regionuose.” Ar įprotis miegoti viename kambaryje ir lovoje yra svarbiausias veiksnys, kodėl azijiečių šeimos miega naktimis geriau?
Melvinas Konneris savo knygoje Childhood: A Multicultural View teigia: „Nuo Afrikos iki Arkties ir Amerikos medžiotojai–rinkėjai šiais laikais visą dieną laiko kūdikius prie savęs, mamos paprastai naktimis miega šalia. Kūdikiai dažniausiai užmiega žindomi, prigludę prie nuogo kūno.” Straipsnyje Never Leave your Little One Alone: Raising Ifaluk child („Niekuomet nepalikite savo mažylio vieno: vaikų auginimas Ifalike”, knygoje A World of Babies – „Kūdikių pasaulis”) psichologijos profesorė Huynh-Nhu Le apžvelgia Mikronezijos Ifaliko salos gyventojų miego įpročius. „Ifalike, vienoje iš Pietų Ramiojo vandenyno salų, kūdikiai naktimis visada miega kartu su tėvais, kol jiems sukanka treji metai. Dienomis, kad užmigtų, jie kartais sūpuojami”, – rašo ji.
Vienoje lovoje ar kambaryje šeimos miega visame pasaulyje. 2013 metais buvo publikuotas egiptiečių šeimų miego įpročių tyrimas, kurio metu stebėti trejų metų ir vyresni vaikai. Tyrėjai priėjo prie išvados, kad „miegoti kartu – paplitęs reiškinys” ir tai užtikrina „geresnį ir mažiau trikdomą miegą”. Tokie duomenys parėmė ankstesnio egiptiečių miego įpročių tyrimo išvadas, kad „iš visų stebėtųjų viename kambaryje su abiem tėvais miegojo 69 procentai, su vienu iš tėvų 24 procentai, o atskirai tik 21 procentas”. Tyrėjai darkart patvirtino, kad „miegant kartu atsibundama rečiau”.
Žinodami, kad kitose šalyse mielai miegama viename kambaryje ar lovoje su vaikais, turėtumėte stebėtis, kodėl daugumoje Vakarų visuomenių vis dar į tai šnairuojama, juolab kad tai visiems padeda geriau pailsėti. Gali būti, kad daugumą miego problemų ir sukeliame stengdamiesi miegoti atskirai nuo savo dar labai mažų vaikų.
Ištrauka iš S. Ockwell-Smith knygos „Ramaus miego knyga: praktinis vadovas auginantiems naujagimius, kūdikius ir ikimokyklinukus“ (2017, “Tyto alba”).
