Nenustebkite, jeigu septynmetis mokykloje papasakos viską, kas dedasi jūsų namuose, jei išplepės kaimynei, kad jos nemėgstate, arba močiutei, kad ji per daug kišasi į jūsų šeimos reikalus. Tai metas, kai prasideda septintųjų metų krizė. Kas jai būdinga? Psichologės psichoterapeutės Rūtos Bačiulytės įžvalgos.
„Svieto“ lygintojai
Septintųjų metų krizė skiriasi nuo trečiųjų metų krizės, nes vaikas nerodo priešiškumo, nesiožiuoja. Ji susijusi su mokykla, tad gali paliesti ir šešiamečius, jeigu jie anksčiau išleidžiami į mokslus. Šiuo metu labai stipriai pasikeičia vaiko aplinka, gyvenimo būdas, o visa tai ir paskatina krizę. Iš septynmečio tikimasi, kad bus savarankiškesnis nei iki šiol.
Pirmokas turi išmokti pripažinti ne tik tėvų, bet ir mokytojų autoritetą, turi išmokti bendradarbiauti ir lenktyniauti, konkuruoti. Septynerių metų vaikui labai svarbu būti įvertintam.
Svarbiausias septintųjų metų bruožas yra moralinių vertybių atsiradimas, mat daugiausia laiko vaikas praleidžia ne namie, o kolektyve, šias moralines vertybes formuoja pats. Šiuo metu itin svarbus tampa teisingumo jausmas. Tokio amžiaus vaikai atstumia tuos, kurie su jais nedraugauja, nėra geranoriški, nesidalija tuo, ką patys turi.
Tėvų autoritetas
Iki šiol vaikui tėvai buvo tarsi šventi. O štai septintaisiais metais galvytėje pradeda kirbėti mintys, kad gal tėvai nelabai teisūs, gal ne viską žino, gal ne tokie visagaliai, kokiais juos laikė. Tai nereiškia, kad pradės mažiau gerbti ar mylėti tėvus. Anaiptol, tačiau išėjęs į mokyklą bendrauja su mokytojais, būrelių vadovais ir turi su kuo palyginti savo tėvus.
Kai kurie tėvai labai skausmingai sureaguoja į pirmoko žodžius, kuris pasako: „O mokytoja sakė…“, ir paneigia tėvų nuomonę kokiu nors klausimu. Sureaguoja skaudžiai ir atšauna, kad „maža, ką sakė mokytoja, o mes sakome kitaip.“
Nereikia skaudžiai reaguoti, tėvai vaikui išlieka mylimiausi žmonės pasaulyje, tačiau jis pats mokosi atskirti, atsirinkti, girdėti ir kitokią nuomonę. Tad lieka susitaikyti su mintimi, kad nuo šiol vaikas mūsų žodžių nepriima kaip besąlygiškai teisingų. Su šio amžiaus vaiku jau galima pasikalbėti ir labai svarbu tai daryti, o jeigu kas nors nutiko, nereikia skubėti bausti, o paklausti, išklausyti, kodėl taip elgėsi.
Vidiniai nesutarimai
Septintųjų metų krizės tėvai gali nepastebėti, nes ją savo viduje išgyvena pats vaikas. Jis turi susidoroti su gyvenimo pokyčiais, kai iš šiltų ir jaukių namų išeina į visuomenę, turi susiorientuoti mokykloje, susidėti daiktus. Jis didžiuojasi savo laisve ir nepriklausomybe, o jo savarankiškumas dar labiau išryškėja ir formuojasi.
Šiame amžiuje vaikas jau gali pradėti kontroliuoti tėvus, sakyti jiems pastabas, jeigu šie ką nors pažadėjo ir nesilaiko savo žodžio. Teisingumas turi vyrauti visose gyvenimo srityse, tad pirmokas, išgirdęs, kad tėtis nusikeikė, ramiai jam pasakys pastabą: „Mes gi susitarėme, tėveli, kad tu nesikeiksi.“ Iki šiol tėvai buvo pratę vadovautis savo autoritetu, o dabar norėdami su vaiku rasti bendrą kabą jau turi tartis.
Nors vaikas jau moka valdyti savo emocijas geriau nei prieš kelerius metus, vis tiek gali būti piktas ir dirglus. Nereikėtų septynmečio bausti už tai, kad nesusivaldė ir supykęs nemandagiai elgėsi – jis dar tik mokosi savitvardos meno.
Vaikai, išėję į mokyklą, yra priversti būti savarankiški, jausti atsakomybę už savo elgesį, atliktus darbus, tad jiems prasideda nesaugus gyvenimo etapas. Todėl iš tėvų jiems reikia labai daug paramos, švelnumo ir šilumos.
Jie labai nori būti savarankiški, tačiau kartu vis dar yra labai prisirišę prie tėvų, nori ką nors spręsti patys, bet be šių pritarimo nedrįsta, o kai nesusitvarko su vidine įtampa, pyksta. Būtų gerai, kad tėvai“
2 tėvų klaidos:
Mažiau kontrolės
Septynerių metų vaiką reikia mažiau globoti nei darželinuką. Sunku tėvams tai suprasti, ypač jeigu jis šeimos vienturtis, kuris vis dar atrodo toks trapus ir mažas. Per didelė globa pirmokėliui gali būti žalinga, ypač jeigu tėvai nuolatos kontroliuoja jį ir tikrina, ar į kuprinę kas vakarą susideda mokyklos reikmenis, paruošia drabužius, padeda apsirengti. To daryti tikrai nereikia, nes vaikas taip ir lieka žemesniame raidos etape. Nesavarankiškam pirmokui po truputį leiskite vis daugiau darbų nudirbti pačiam.
Nepažeiskime orumo
Nepamirškime, kad septynmečiai yra labai teisingi, jautrūs teisingumui, todėl jeigu išgirdote, kad jūsų vaikas netinkamai pasielgė, nebauskite iškart, nė nepasikalbėję, neišsiaiškinę elgesio priežasčių. Labai lengva įžeisti septynmetį, palaužti jo savigarbą, o neteisybės jausmą jis prisimins labai ilgai. Savigarbos jausmas ir orumas šiame amžiuje labai trapus. Labai lengva pažeisti orumą, palaužti vaiką, kuris pradės nepasitikėti savimi: susigūš, užsisklęs savyje ir negalėsime prakalbinti, o jis tols nuo mūsų.
