Jei vaikas iš mokyklos grįžta be jėgų, pavargęs ir „išsisėmęs“, kaltiname per didelį mokymosi krūvį. Jei užmiega per pamokas – save, neva esame per „minkšti“ tėvai ir nenuvarome laiku miegoti. Bet, gali būti, priežastis visai kita – sinkinezijos. Kas tai?
Straipsnio konsultantės – psichologinės sensomotorinės korekcijos specialistės Anastasija Sadauskienė ir Svetlana Gumeniuk.
Kas yra sinkinezija?
Tai nevalingi judesį lydintys kiti judesiai. Pavyzdžiui, vaikas skaito, rašo ar piešia ne tik kaire ar dešine ranka, o tarsi visu kūnu: judina liežuvį, lūpas, kojas, pečius ar antakius. Tokie judesiai gali lydėti kalbą ir sunkinti tartį, o vaikui „kainuoja“ daug jėgų, nes ką nors sakydamas jis įtempia veido, kaklo raumenis, suraukia ir atleidžia antakius, varto akis, daro įvairias grimasas. O kartais tik pešioja drabužio kraštelį, sukioja plauko sruogą, judina kojas ir rankas, tačiau to visiškai pakanka, kad „išsikrautų“ greičiau, nei sinkinezijų nekamuojami jo bendraamžiai. Juk kad parašytų raidę „a“, toks vaikas sunaudoja perpus daugiau energijos – ir raidei išraityti, ir liežuviui judinti. Tai tas pats, kas gyvai dainuoti ir šokti ant scenos: reikia žvėriškos sveikatos.
Niekam netrukdo?
Pasak Anastasijos Sadauskienės ir Svetlanos Gumeniuk, sinkinezijų turintys vaikai paprastai yra išblyškę, lėtoki, mažiau judrūs, ne tokie energingi kaip bendraamžiai, greitai išvargstantys; senkant jėgoms jie pradeda nenustygti vietoje, suptis ant kėdžių, tampa irzlūs, jiems dažnai „užsikerta“ kalba.
Toks vaikas, regis, per vieną akimirką gali visiškai netekti jėgų ir čia pat užmigti arba kitaip „išsijungti“: jūs jam kažką sakote, o jis lyg ir žiūri į jus, bet nieko negirdi ir nesupranta.
Tokių vaiko elgesio ar būsenos pokyčių nepastebėti neįmanoma, tačiau daugybė sinkinezijos atvejų dažnai yra tiesiog praleidžiami pro akis, nes lyg ir tampa vaiko savasties dalimi. Sakome: „Jis visada pakelia antakius kalbėdamas“ arba „Visada sukioja tą sagą/supa koją/kilnoja pečius“ ir pan. Tokie įpročiai, regis, niekam labai netrukdo – nei vaikui, nei aplinkiniams, nes nėra nei bjaurūs, nei pernelyg įkyrūs.
„Vis dėlto kuo daugiau papildomų ir nereikalingų judesių atlieka, tuo daugiau energijos išeikvoja, tuo greičiau pavargsta ir nebeturi jėgų nei mokytis, nei sportuoti, nei žaisti. Štai todėl tokie vaikai sunkiai įsisavina tai, ko yra mokomi, impulsyviai puola ko nors daryti neišklausę užduoties ir taip pat impulsyviai meta veiklą, jiems lyg ir neįdomus rezultatas, nes… tam tiesiog nebeužtenka energijos.
Sinkinezija – tai nevalingi judesį lydintys kiti judesiai. Pavyzdžiui, vaikas skaito, rašo ar piešia ne tik kaire ar dešine ranka, o tarsi visu kūnu: judina liežuvį, lūpas, kojas, pečius ar antakius.
Parašęs penkių raidžių žodį ir kiekvieną jų palydėjęs liežuvio „malimu“ ar veido grimasomis, tiesiog fiziškai nebeįstengia pabaigti sakinio, būti nuoseklus, laikytis taisyklių. Tokie vaikai ilgainiui apskritai liaujasi kuo nors domėtis, ypač jei tai reikalauja kokių nors pastangų.
Taigi, nors išoriškai sinkinezijos nesukelia bėdų, tas išorinis papildomas judesys rodo, kad yra vidinių bėdų. Todėl mūsų, specialistų, dėmesys ir pastangos skirtos ne judesiui panaikinti, o tam, kas vyksta vaiko viduje“, – sako psichologės.
Silpnoji vieta
Kodėl taip nutinka? „Pavyzdžiui, kai turime parašyti raidę A, pirmiausia pagalvojame, kad reikia parašyti raidę A. Smegenyse susiformuoja raidės vaizdas, „atsiranda“ programa, ką ir kaip turime daryti, tada nervinis signalas nukeliauja iš smegenų į ranką, mes imame tušinuką, spaudžiame jį, pradedame rašyti. Visų jungčių, kanalų, kuriais informacija ir energija keliauja iš viršaus į apačią (iš smegenų į galūnes) ir iš apačios į viršų pastangomis ir „užsiveda“ mechanizmas tų tikslingų judesių, kurie reikalingi, kad parašytume raidę.
Tačiau jei tam tikros giliosios smegenų struktūros nėra pakankamai susiformavusios, tai, vaizdžiai kalbant, tas pats signalas (nervinis impulsas) keliauja ne vienu tiesioginiu kanalu „smegenys-ranka“, o „pasiklysta“ ir keliauja dviem keliais – į ranką ir į liežuvį. Vienu metu „įsijungia“ iškart du judesiai, energija, skirta raidei parašyti, taip pat pasidalija perpus. Akivaizdu, kad į ranką nutekėjęs „pusinis“ signalas yra pakankamai silpnas, todėl sinkinezijų varginamų vaikų raidės dažniausiai būna neryškios, „netvirtos“, netikslios, rašydami jie „išlipa“ už linijos arba, priešingai, jausdami, kad trūksta energijos, sukaupia visas jėgytes ir taip spaudžia rašiklį, kad net pirštukai pamėlynuoja.“
Netikras tinginys
Vis dažniau galima išgirsti auklėtojus ir mokytojus guodžiantis, kad daugėja vaikų, su kuriais „neįmanoma dirbti“, „jų nieko negalima išmokyti“, „gaudo varnas“, „miega per pamokas“ ir pan.
Pasak psichologių, tie „nurašyti“, neva nelabai sėkmingi vaikai iš tikrųjų galėtų būti sėkmingi, tik jiems kiša koją pagrindinė „tingėjimo“ priežastis – nepakankamai funkcionuojantis smegenų kamienas ir požievinių struktūrų centrai (sinkinezijos – tik padarinys).
„Jei tokiems vaikams būtų sudarytos specialios sąlygos, pavyzdžiui, mokytis individualiai, ramiai, „savu tempu“, jie galėtų atsiskleisti, parodyti, ką gali.“
Rizikos grupė
„Sinkinezijos yra tik vienas požymių, rodančių, kad vaikas turi vadinamąjį požievio nepakankamumo sindromą, kuris lemia visą psichinę veiklą ir organizmo silpnumą. Tyrimai rodo, kad sinkinezijos dažniausiai pasireiškia vaikams, jei jų motinų nėštumas ir gimdymas buvo komplikuotas, pavyzdžiui, diagnozuota nėštumo toksikozė, grėsė persileidimas, atlikta cezario pjūvio operacija, gimdymas buvo aktyvinamas vaistais, jei laukdamasi moteris dažnai sirgo, turėjo širdies, endokrininės sistemos bėdų, jei naujagimiui diagnozuotas hiper- ar hipotonusas ir pan.
Jei motinai per nėštumą taip nutiko, tokį vaikutį tėveliai turėtų stebėti atidžiau, gilintis, tartis su specialistais ir bandyti suprasti, kodėl darželyje ar mokykloje sekasi sunkiau nei kitiems, nesiseka lipdyti iš plastilino ar molio, karpyti, skaityti ar rašyti, važiuoti dviračiu ir pan. – ar tai tėvų ir vaiko tarpusavio santykių bėdos, ar vis dėlto fiziologinis „negebėjimas“.“
Ankstyvojo ugdymo minusas
Ankstyvojo ugdymo madą, matyt, sukėlė garsi japonų knyga „Po trejų metų bus vėlu“ apie tai, kaip svarbu vaiką mokyti, lavinti ir ugdyti, kol jam sukanka treji. Neva ką per tuos metus įdėsi, tą ir turėsi.
Psichologės A.Sadauskienė ir S.Gumeniuk: „O kas nutinka iš tikrųjų? Smegenų požievio funkcijos susiformuoja baigiantis pirmiesiems vaiko gyvenimo metams, dešinysis pusrutulis – tik apie šeštuosius-aštuntuosius, kaktos skiltys ir didžiosios smegenų jungtys (atsakingos, pavyzdžiui, už gebėjimą sukaupti dėmesį, laikytis taisyklių ir kt.) – dvyliktais-penkioliktais vaiko gyvenimo metais. Taigi, iki trejų metų daugelis funkcinių smegenų dalių dar nėra susiformavusios, vaizdžiai kalbant, nėra tvirto pagrindo, ant kurio galima būtų statyti tvirtą namą, o mes apkrauname jas papildoma informacija – ir dar tokia, kurios vaikas nėra pajėgus priimti kaip tik dėl nepakankamai susiformavusio pusrutulių ir kitų smegenų dalių ryšio!
Prisiminus tai, kad sinkinezijos būdingos vaikams, kurių smegenų pamatas yra silpnas, o papildoma informacija dar labiau sekina, galima teigti, kad beatodairiškas ankstyvasis ugdymas įgimtą polinkį į sinkinezijas paverčia kūnu ir krauju – tikrais lydimaisiais judesiais.“
Kas padeda vaikui? Psichologė A.Sadauskienė: „Kad turėtų jėgų būti konkurencingi, pirmiausia tokie vaikai nuo vaikystės turi būti mokomi emocinės savisaugos, psichinės higienos, tausoti ir planuoti savo energijos išteklius, laikytis darbo ir poilsio režimo, visavertiškai maitintis, mankštintis, lankyti baseiną ir t. t.
