Po miego prabudusi dvimetė mažylė nerimsta: ji verkia, atrodo lyg išsigandusi, lyg nuliūdusi, lyg suirzusi. Kaip tokią akimirką turėtų elgtis jos artimieji?
Klausia mama Indrė:
„Pastaruoju metu po miego 2 metukų dukrytė atsikelia labai nervinga ir prisileidžia tik mamą. Jeigu po jos miego yra kažkas atėjęs į svečius, tai įsiverkia isteriškai, neįmanoma jos nuraminti. Rodo, kad eiti į lauką nori. Vyras sako, kad paliktume ją kambaryje ir leistume išsiverkti, o man širdis plyšta… Kaip reikėtų tinkamai elgtis? Ar vaiko palikimas išsiverkti nežaloja jo nervų sistemos?
Atsako psichologė dr. Jolita Jonynienė / Pozityvaus auklėjimo konsultantų asociacija.
Klausimą parašiusi mama sunerimusi ir sutrikusi. Tai galima suprasti: juk kai guldome vaiką pamiegoti, pailsėti, tikimės, kad jis nubus žvalus, geros nuotaikos ir pasiruošęs naujiems atradimams ir iššūkiams. O paaiškėja, kad iššūkis jau čia pat: vos nubudus. Nėra lengva išbūti situaciją ir dar sugalvoti, kaip padėti vaikui, kai lūkesčiai artimiausių minučių atžvilgiu visai kitokie, o ir vaikas nevaldomai verkia, negeba paaiškinti, kas vyksta. Tokio vaiko elgesio priežastys galimos kelios. Pasvarstykime.
Kiekvieno vaiko raidai būdingi tam tikri laikotarpiai, kada jis itin jautrus ir neramus. Tai laikas, kada vaikas „sprendžia” jam svarbius klausimus, jo smegenys apdoroja svarbią informaciją apie tai, kaip veikia supantis pasaulis, kokia jo vieta jame. Būtent tokiu jautrumo laikotarpiu vaikas gali miegoti neramiau, sunkiau užmigti, dažniau prabusti miego metu, o nubudęs būti irzlus ir verksmingas.Galimos ir kitokios priežastys. Galbūt miegodamas vaikas susapnavo kažką nemalonaus ar gąsdinančio. Galbūt tam tikru laikotarpiu jo šeimoje ar artimiausioje aplinkoje vyksta reikšmingi pokyčiai (pavyzdžiui, šeimoje atsirado kūdikis, tėtis išvyko dirbti į užsienį, mama grįžo į darbą, o jis dienas leidžia su močiute ar aukle, mirė svarbus žmogus ar mylimas augintis, ir t. t.).
Suprasti tikrąją vaiko irzlumo ir neramumo nubudus priežastį yra svarbu. Visgi dar svarbiau – atrasti, kaip geriausiai gali padėti. Leisti vaikui „išsiverkti” – ir gera, ir diskutuotina mintis. Bet apie viską nuo pradžių.
Svarbiausia, ką reikia turėti mintyje, tokioje ir panašiose situacijose, kai vaikas nesuvaldomai be aiškios priežasties verkia – tai, kad jam nedelsiant reikia atstatyti vidinę pusiausvyrą ir sugrįžti į savikontrolės būseną. Jis tikrai norėtų taip ir padaryti, jei suprastų, kas su juo vyksta ir žinotų, kaip veiksmingai tai pasiekti. Deja, mažas vaikas neturi nei adekvataus supratimo, nei atitinkamų įgūdžių suvaldyti kilusias emocijas.
Anot Aušros Kurienės (2016), nerimą, įtampą keliančią situaciją jis išgyvena kaip didelį „kažką”. Ar padėtų sprendimas palikti vaiką vieną kambaryje ir leisti jam „išsiverkti”? Kažin. Juk jis ir liktų vienas su savo dideliu, gąsdinančiu „kažkuo”, nežinodamas, kaip nusiraminti. Bėgant buvimo kambaryje vienam minutėms, jis tikrai nurimtų. Juk ir mes, suaugusieji, nesielvartaujame neribotą laiką, tiesa? Vaikas nurimtų taip pat. Bet ko jis išmoktų? Tikriausiai daugybės dalykų, kurių svarbiausias – tai, kad mama ir tėčiu pasitikėti negalima: jie nusigręžia, palieka, kai sunku. O ar tikrai norime, kad mūsų vaikas augtų lydimas tokio supratimo, kuris tęsiant tokią praktiką stiprėtų ir išsikerotų į kitas sritis (pavyzdžiui, (ne)pasitikėjimą kitais suaugusiais ir pačiu savimi)?Kai nubudęs vaikas nerimauja, verkia dėl neaiškios priežasties, geriausia, ką jam galima suteikti – tai saugumą, stabilumą ir emocinę šilumą. Mama daugumai vaikų kaip tik ir yra šis saugumo, pusiausvyros garantas. Jei vaikas verkia, prašo mamos, kodėl mama negali su juo pabūti? Juk gali, tiesa? Kelios minutės apsikabinimo, rūpestingo buvimo (galbūt pagulėjimo) šalia, paglostymų, malonių žodžių, švelnių pažaidimų su mylimu žaisliuku gali padaryti stebuklus. Vaikui tikrai reikia nurimti, ir jam galima padėti.
Mama (ar tėtis) gali tyliai kartoti „viskas gerai”, „mes su tavimi”, „tu gali nurimti”. Pastebėjus, kad vaikas rimsta, galima bandyti atspindėti jo jausmus: įvardinti, ką vaikas jaučia ir dėl kokios priežasties (pavyzdžiui, „Jautiesi sutrikęs, nes nubudai ir pastebėjai svečių” arba paprasčiau – „Nubudai ir supratai, kad nori į lauką.”, „Tau baisu.”, „Tave kažkas išgąsdino.” ir pan.). Išgirdęs tokius supratimo, palaikymo ir ramybės kupinus žodžius, vaikas geriau supras save ir pačią situaciją.
Kai įmanoma, nurimus ir vis dar būnant apsikabinus, galima vaiką pakalbinti, kas nutiko, kas jį išgąsdino, dėl ko jis pasijuto nesaugus. Pasitikėjimą ir norą suprasti pajutęs vaikas lengvai atsiveria ir papasakoja (kartais jam vienam suprantama kalba) tai, kas labiausiai jam kelia nerimą. Linkiu tai išgirsti, o artumo ir nuoširdumo pripildytas akimirkas užbaigti šiltu apkabinimu ir padėkojimu „Ačiū, kad man papasakojai”, „Gera tave apsikabinti/ matyti nubudusią”. Kantrybės, pasitikėjimo ir ramybės – ir nurimsite visi.
Straipsnis yra informacinės kampanijos „Iš kantrybės neišvedama. Iš kantrybės išeinama” dalis. VšĮ Psichologinės sveikatos centras drauge su TavoVaikas.lt siekia supažindinti tėvus su vaikų netinkamo elgesio priežastimis ir galimais pozityviais jų sprendimo būdais.
