Virtuvės šefas Liutauras Čeprackas (42 m.) į savo asmeninį gyvenimą neįsileidžia. „Tik tiek, kiek tai naudinga mano verslui”, – sako pats.
Ne vieno restorano Lietuvoje įkūrėjas, kulinarijos laidų vedėjas ekrane atrodo labai kategoriškas, turintis griežtą nuomonę, toks tikras pragaro virtuvės šefas. Kategoriškas jis ir kalbėdamas apie vaikų auklėjimą. „Mano nuomonė daug kam nepatiks, bet esu įsitikinęs, kad aš teisus”, – sako penkių mėnesių Liepos Adelės tėtis ir aštuonmetės Patricijos patėvis. Sutikti su jo nuomone ar ne, spręskite patys…
Esate labai užsiėmęs žmogus.
Man vaikas netrukdo niekaip, tiksliau, vaikai netrukdo, nes turiu dvi dukras. Vaikai niekam nemaišo, bet tai labai nuo daug ko priklauso, jei man būtų 20 m., jie būtų kliūtis. Kai esi vyresnis, tavo poreikiai kitokie. Esu tokio amžiaus, kai vaikai jau yra reikalingi, gal buvo jau anksčiau reikalingi, nes, žinote, jie – pats geriausias vaistas nuo egoizmo.
Buvote egoistas?
Visi mes esame egoistai, vaikai teigiamai veikia, gydo.
Kaip jus paveikė dukters gimimas? Tapote švelnesnis, mielesnis?
Iš pradžių „gavau” kitą, didesnį vaiką (aštuonerių žmonos Lauros Čepukaitės (34 m.) dukterį iš pirmosios santuokos Patriciją – aut. past.). Vaikai labai puikiai išmoko disciplinos, nes prieš statydamas juos „į rėmus” pats turi juos turėti, kad rodytum pavyzdį. Neseniai buvome kartu kelionėje su keturių mėnesių dukra, visiškai nemaišė, nors aš pats turiu labai kritišką požiūrį į vaikus, ypač kai matau, kas dabar dedasi aplink.
Kas, jūsų nuomone, dedasi aplink?
Žiūriu aš į tas vadinamąsias supermamas ir matau, kad jos daro savo vaikams didžiulę žalą. Baisiausia, kad jos pačios to nesuvokia. Dabartinė karta, auginama tokių mamyčių, auga bejėgė. Šiuolaikiniai tėvai vadovaujasi atseit naujoviškomis psichologijos knygutėmis, pagal jas vaikas turi būti auginamas kaip asmenybė, tėvų prievolė – netrukdyti jiems augti. Stebiu tokius vaikus, kuriems viskas leistina, kurie elgiasi kaip maži tironai, o tėvai tarsi atsiduria savo pačių paspęstuose spąstuose. Nereikėtų pamiršti, kad mes savo vaikams nesame draugai, mes esame auklėtojai, mūsų tikslas ir pareiga – užauginti vaikus, įskiepyti jiems vertybes, darbštumą, pareigingumą ir visus kitus dalykus, kurių jokioje mokykloje neišmoks. Man graudu, kai vaikas liaupsinamas už kiekvieną „kliaksą”, aš, pavyzdžiui, visada pasakau, kai pamatau, kad nupiešia nesąmonę, jog galėtų dar padirbėti. Mano tikslas – nesuteikti vaikui klaidingų vilčių, nes aplinkinis pasaulis yra žiaurus ir tėvai negali savo atžalų nuo jo saugoti amžinai. Mat tas, kuriam mama nuolat kalė į galvą, kad jis „pats pačiausias”, pirmam gyvenimo posūkyje gauna per nosį.
Po truputį grįžtame prie senųjų vaikų auginimo ir auklėjimo tradicijų, pavyzdžiui, kai man buvo septyneri, aš perskaičiau B.Spoko knygą „Vaikas ir jo priežiūra”, kad žinočiau, kaip auklėti savo brolį. Kažkada vyravo nuomonė, kad Spokas – visiška atgyvena, o dabar jis vėl „ant bangos”.
Skamba griežtokai…
Vaikas jaučiasi saugesnis, kai laikosi taisyklių. Tai faktas, sakau pagal savo patirtį, kurią įgijau stebėdamas savo vaikus, mažoji, aišku, dar visiškas „pimpačkiukas”, tačiau ir ji jau gauna savo taisykles ir auklėjimą. Kiekvieną kartą jai cyptelėjus niekas nepuola jos nešioti ant rankų ir krėsti kitų kvailysčių, kurias daro tik močiutės. Kodėl su vaikais, grįžusiais iš močiučių, negalima net susikalbėti kokią savaitę ar dvi? Todėl, kad paprastai vaikas patenka į aplinką, kurią galima pavadinti ne kitaip, kaip tik palaida bala.
Sprendžiate pagal savo asmeninę patirtį?
Jeigu kalbėtume apie mane, aš buvau visiškai kitoks vaikas – toks, kuris pats užsiėmė savišvieta ir saviaukla… Didžiąją dalį „teisingų” knygų perskaičiau iki 12-os metų, pasakas pradėjau skaityti, kai man buvo 16-a. Neseniai skaičiau dar vieną knygą, kaip tėvai netinkamai traktuoja santykius su vaikais, tai itin aktualu, kai vaikai auga nepilnose šeimose. Tada motinos ima krauti vaikui atsakomybę, kuri ne pagal jo pečius, pradeda tartis, klausti nuomonės, tai neteisinga ir taip neturėtų būti. Žiūrėkite, kaip dabar vyksta, tarkime, tėvai keliauja ir žiūri, kad vaikams būtų patogu, kokia nesąmonė… Prisiminkime senus laikus, vaikai būdavo šalia tėvų, tačiau puikiausiai žinojo savo vietą.
Gal vis dėlto tas patogumų ieškojimas vaikui iš tiesų yra tėvų egoizmas?
Taip, tėvai nori nuo savęs nusiimti atsakomybę, juk patogu, kai nuvažiuoji kur nors, o su tavo vaiku užsiima svetimi žmonės. „Numeti” vaiką kitam ir laisvas. Niekaip negaliu suprasti dabartinės mados, kai vaikai kišasi į suaugusiųjų pokalbius. Nereikia vaikų anksčiau laiko daryti suaugusiaisiais, jie turi žinoti savo vietą. Ateina suaugusiųjų, keliauji į savo kambarį ir užsiimi savo reikalais. Vaikai turi turėti ir pareigų, o ne tik teisių. Kai pradėjau gyventi su savo žmona ir jos dukra, ėmiau labai daug mąstyti apie vaikų auklėjimą. Atsiverčiau lentelę, kurioje juodu ant balto buvo surašyta, ką turi mokėti aštuonerių metų vaikas. Ir žinote ką? Ogi tvarkyti namus, plauti grindis ir indus, lyginti paprastus drabužius. Pasakykite man, ar šiandieniniai aštuonmečiai ką nors moka? Ne! Ir kalti dėl to tėvai. Supertėvai savo vaikus tiesiog pamiršta, o vaikų meilės nenupirksi, pirkdamas daiktus, kurių jie užsinori, arba duodamas visišką laisvę.
Kaip, jūsų nuomone, pelnyti vaikų meilę?
Šiuolaikiniai tėvai bijo net drausminti vaikus, nes įsivaizduoja, kad taip elgdamiesi praras jų meilę. Anaiptol, vaikai tėvus myli labiau tada, kai žino savo ribas, ir kad „ne” yra „ne”, jei pasako tėvai.
Jūs taip griežtai kalbate, norite pasakyti, kad savo dukroms jūs jau taikote visą tai, apie ką kalbate?
Žinoma! Kol auklėjau vyresnėlę, užtruko gal metus, bet pasiekiau visai neblogų rezultatų. Iš pradžių, kai su Laura pradėjome gyventi, mergaitės atsakymas į bet kokį prašymą buvo „ne”, o dabar viską padaro be didelių ginčų. Aš griežtas, nes toks privalau būti, viskas dėl vaiko. Paprastas pavyzdys: kai iš pradžių liepdavau Patricijai valgyti daržovių, ji verkdavo, dabar valgo neatsikalbinėdama. Griežtai elgiuosi, sutinku, bet ar geriau elgčiausi, jei leisčiau jai valgyti, ką ji nori? Pripažinkite, kad tokiu atveju vaikas valgytų tik tai, kas jai absoliučiai nenaudinga, o netgi žalinga. Ar aš blogas, kad liepiu valgyti daržovių?..
Jūs užsiimate beveik dresūra…
Šunys ir vaikai labai panašūs. Jie visi bando nustatyti, kur tėvų ar šeimininkų ribos.
Liutaurai, jūs auginate dvi mergaites, o kur švelnumas, meilumas?
Juk niekas nekalba apie auklėjimą botagu, švelnumas, auginant mergaites, – savaime suprantamas dalykas. Geri dalykai turėtų būti kaip atlygis už vaiko gerus darbus. Taip nuo mažų dienų vertybės „atsistoja” į savo vietas, kur joms priklauso būti, pavyzdžiui, norint kažką gauti, reikia dirbti.
Savarankiškumas pagal jus, kas tai?
Mūsų vyresnioji, antrokė, pati eina į mokyklą, važiuoja į teniso treniruotes troleibusais. Mane gąsdina, girdi, dabar baisūs laikai. Nesąmonė, jie dabar tikrai ne tokie baisūs, kokie buvo sovietmečiu. Visais laikais buvo blogų žmonių ir įvairiausių iškrypėlių. Mano brolis nuo dvejų metų vienas sau klaidžiodavo po Jeruzalės mikrorajoną. Ir ką? Ir nieko, užaugo… O kokie dabar vaikai…
Kokie?
Išblyškę, „įlindę” į televizorių, kompiuterį, telefoną, kad eitų palakstyti į lauką savo noru, net kalbos nebėra. Mes, pavyzdžiui, savo dukrai neleidžiame žiūrėti televizoriaus ir patys jo nežiūrime. Televizorius – baisus nuodas, mes skatiname skaityti knygas, filmukus leidžiame žiūrėti kaip atlygį už gerą elgesį, kompiuteriu naudotis draudžiame, telefonu pažaisti – tik už gerą elgesį ir surinkus pliusus, bet ir tai labai ribotai.
Galbūt jūs darote žalą vaikui, ji neturės tokių kompiuterinių įgūdžių, kokius turės kiti, kuriems leidžiama?
Jūs turbūt juokaujate?! Ką jie veikia su kompiuteriu? Programuoja? Jie spaudo mygtukus ir žaidžia idiotiškus žaidimus, kurie vargu ar padeda tobulėti asmenybei. Mūsų tikslas – namuose sukurti tokią aplinką, kurioje vaikai užsiima rankdarbiais, piešia, lipdo, skaito, groja.
Jūsų su žmona požiūris į auklėjimą sutampa?
Šimtu procentų! Mes nenorime turėti bėdų ateityje dėl to, kad šiandien vaikus paliksime be ribų, be taisyklių.
Bausmes namuose taikote?
Kokios ten bausmės, juk nekalbame apie fizines. Nors jeigu kalbėtume apie berniukus, galėčiau pasakyti, kad beržinė košė – geras atlygis už negerą elgesį. Tinkamas jos kiekis dar nė vienam nepadarė žalos. Atleiskite, bet man nesuprantama, kai į svečius ateina tėvai su vaiku, kuris pradeda knistis po svetimus stalčius, viską lupti ir mėtyti, o tėvai gėrisi ir aiškina: „Mes jam nieko nedraudžiame.” Aš tokius svečius išmesčiau pro duris tą pačią sekundę. Aš pats paauklėju, pamokau savo draugų vaikus.
Draugų vaikai greičiausiai jūsų bijo?
O ne, dauguma jų mane labai myli, nes aš skaniai gaminu valgyti. Iš tikrųjų myliu vaikus, jie man rūpi, smagu ir įdomu su jais pasišnekėti, parodyti jiems dėmesį. Noriu, kad jie bendraudami su manimi gautų naudos. Mes turime nepamiršti, kad esame atsakingi už jaunus žmones. Vaikai, kurie neturi pareigų namuose, yra tikra bėda ir mokykloje.
O kokias taisykles jūs taikote Liepai Adelei? Jai dar tik keturi mėnesiai?
Mergaitė valgo pagal grafiką, miegoti eina devintą valandą vakaro, atsikelia penktą ryto, pavalgo ir vėl miega iki devynių. Ir ji yra nuolat besišypsantis ir laimingas vaikas, ji moka pabūti su savimi.
Drąsiai su ja pasiliekate vienas?
O ko jau čia nepasilikt… Sauskelnes keičiu nuo pat pirmų jos gimimo dienų, čia nėra nieko stebuklingo, man graudžiai juokingi tie tėvai, kurie to nedaro. Aš viską darau lengvai, nes visada žinau, ko noriu, ir atsakomybė manęs visiškai negąsdina. Savo mylimai moteriai pasipiršau labai greitai, puikiai suvokdamas, kad turėsiu tapti ir patėviu jos dukrai. Esu geras vaikams, kad ir kaip kitiems gali atrodyti.
Jūs mokotės būti tėvu, patėviu?
Taip susiklostė, kad pavyzdžiu, kaip juo tapti, man buvo mano patėvis Nerijus. Iš pradžių – griežtas, paskui labai sušvelnėjo ir beprotiškai mane mylėjo. Mes mokėmės kartu – jis būti tėvu, o aš – sūnumi. Aš jam labai labai dėkingas, tik dėl jo moku mylėti nebiologinį mylimos moters vaiką kaip savo. Žinote, savo gyvenime esu padaręs klaidų, dėl kurių atgailauju, aš turiu atiduoti savo karmines skolas ir jas atidavinėju, mano atveju – Patricijai. Ir taip džiaugiuosi, kad tarp mūsų atsiranda kontaktas, prieraišumas. Galiu drąsiai pasakyti, kad aš ją myliu, o be to, esu visai neblogas tėvas, kad ir netikras… Smulkmena, bet aš, pavyzdžiui, mėgstu jai pirkti drabužių.
Pats vienas, jums tai taip paprasta?
O kas čia tokio? Man tai paprasta, buitis man nekelia jokių rūpesčių, galiu ir kojinės kulną, užmovęs ant lemputės, užadyti ir tai vienas iš kokių dvylikos tūkstančių darbų, kuriuos galiu lengvai padaryti.
