Žaidimai ir pokalbiai su kūdikiu iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti keisti ir beprasmiški, tačiau taip anaiptol nėra.
Pati pirmoji kūdikio kalba yra jo verksmas, mamos kalba – atsakas į jį. Mažylio kalbos vystymasis prasideda gerokai anksčiau, nei jis ištaria savo pirmuosius žodžius. Nuo pat pirmosios gimimo dienos kūdikis girdi aplink jį esančius garsus, ypač atkreipdamas dėmesį į balsus.Iš jį kalbinančios motinos arba kito, daugiausiai su juo praleidžiančio laiko, žmogaus kūdikis mokosi visko: mokosi kalbėti, mokosi reaguoti, mokosi suprasti savo ir kitų emocijas. Kai mažylis yra kalbinamas, jis jaučia pasitenkinimą ir matydamas priešais save besišypsančius veidus yra skatinamas didžiuotis savimi ir dar labiau veikti. Vyksta progresas: pozityvus stimulas (kalbinimas) žadina smalsumą, o tai – spartesnį vystymąsi.
Nors žiūrint į naujagimį atrodo, kad jis dar nieko nesupranta, o nefokusuotas žvilgsnis visiškai „nepagauna“ jokios informacijos, labiausiai jis „girdi” ir supranta per lytėjimą.
Nebūtina nuo pat pirmųjų dienų džiaugsmingai guguoti kiekvieną kartą keičiant sauskelnes, jeigu mamai tai neatrodo reikalinga ir natūraliai nesinori – pakanka stengtis kuo daugiau liesti mažylį, jį glostyti, masažuoti, sūpuoti, kartais padainuoti. Taip kaip ne visoms mamoms yra priimtina kalbinti mažylį, kol jis dar pilvelyje, taip ne visoms yra priimtina kalbinti dar mažai ką fiksuojantį kūdikį.
Mama neturi elgtis, kaip rašo knygos, mama turi mylėti, o su meile atsiranda ir priimtinas būdas kalbinti savo vaiką. Nuo maždaug trijų mėnesių amžiaus kūdikis ima labiau reaguoti į tikruosius garsus, kalbinamas atsisuka, atidžiau stebi kalbančiojo lūpas, mimiką, ima adekvačiai šypsotis – tai svarbus laikotarpis, kai mažylis ima pastebimai komunikuoti su aplinkiniais. Šiam laikotarpiui neatsispiria nei mamos, nei tėčiai, nei parduotuvėje praeinančios tetos – mažylio žvilgsnis būna toks, tarsi vaikas prašosi būti pakalbinamas. Ir taip yra ne be reikalo.
Atliktų mokslinių tyrimų metu buvo nustatyta, kad vaikai, kurie nuo pirmųjų gyvenimo dienų nuolat buvo kalbinami, su kuriais buvo daug bendraujama ir kartu tyrinėjama aplinka, išmoksta kalbėti anksčiau už savo bendraamžius ir jų kalbiniai gebėjimai yra geresni.
Pirmieji penkeri vaiko gyvenimo metai yra labai svarbūs kalbos atžvilgiu, nes būtent iki tada smegenyse aktyviausiai formuojasi už kalbą atsakingos neuroninės jungtys. Mažyliui reikia leisti čiauškėti nuo pat pirmųjų dienų, stengtis su juo „palaikyti pokalbį“, tarsi atsakant jam tuo pačiu gugavimu. Kol kūdikis „kalba” – išklausykite jį, tada atkartodami jo garsus „kalbėkite” jūs. Nors ir labai maži, tačiau kūdikiai suprantą šį komunikavimo būdą ir labai noriai į jį įsitraukia, taip būna labai lengvai skatinamas „intonacijų pokalbis”, kuris vienareikšmiškai lavina kūdikio kalbinius gebėjimus.
Bendravimas su kūdikiu yra išties labai svarbus reiškinys, nes kiekvieno vaiko kalbos raida ir tempas priklauso nuo to, kokios bus jam sudarytos sąlygos girdėti, išmokti ir įsisavinti kalbą. Labai svarbu skatinti mažylį domėtis aplinka, jam pasakoti apie jį supantį pasaulį, rodyti daiktus ir juos įvardinti. Labiau teatrališkos mamos kalbėdamos su kūdikiu įtraukia įvairius garsus („šokinėjo zuikutis strykt–pastrykt ir atskrido paukšteliai pir–pir-pir), kurie dar labiau skatina vaiko vaizduotę ir smalsumą, o tai verčia kūdikį dar labiau domėtis aplinka, skleidžiamais garsais ir girdimais balsais, o vėliau – bandyti visus tuos garsus atkartoti pačiam.
Kalbėdami su kūdikiu naudokitės visu savo kūnu – gestais, mimika, balso intonacija. Kūdikio vaizduotė beribė, o akytės aprėpia labai didelį matomumo lauką – kiek įdomus ir spalvotas tas pasaulis priklauso nuo jūsų ir jūsų noro jį vaizdžiai pateikti. Ar verta ropoti iki kito kambario, jeigu už jo sienos niekada nevyko nieko įdomaus? O jeigu ten, už kampo, jį kalbina ryškiaspalvė avytė – begalinis smalsumas lengvai įveikia net didelį atstumą.
Psichologė Karolina Gurskienė
