Šiuolaikinėje visuomenėje vis dar nemažai dėmesio skiriama tam, kad vaikas kuo greičiau pradėtų kalbėti, prisitaikytų, tinkamai elgtųsi. Tačiau kai kurie vaikai, ypač autistiški, visą savo pasaulį gali išreikšti kitaip. Kad jie būtų suprasti, suaugusiems svarbu išmokti tylos, veiksmo, žaidimo ar kūrybos kalbą. Vienas iš būdų tai padaryti – dramos terapija. Nors Lietuvoje ši terapijos forma dar gana nauja, ji vis dažniau tampa saugia erdve ne tik autistiškiems vaikams, bet ir visiems, kuriems sunku kalbėti apie tai, kas vyksta viduje.
Kai žodžių neužtenka
Skaičiuojama, kad apie 25–30 proc. autistiškų vaikų negali bendrauti žodine kalba arba kalba labai mažai. Tokiais atvejais ugdymo įstaigose ir dienos centruose dažniausiai pasitelkiamos alternatyvios komunikacijos priemonės: simboliai, paveikslėliai, nuotraukos ar užrašyti žodžiai. Šios priemonės padeda paaiškinti užduotis, sudėlioti dienotvarkę, struktūruoti aplinką. Tačiau vis tik jos retai atskleidžia, kas vyksta vaiko viduje.
„Kai įprasti metodai neveikia, dažnai verta pažvelgti į savo pačių lūkesčius – galbūt pats būdas, kuriuo bandome pasiekti vaiką, jam tiesiog netinka. Yra vaikų, kurie nekalba žodžiais – bet jie kalba kitais būdais: kūnu, gestais, atsitraukimu, žvilgsniu, tyla. Ir čia svarbiausia – ne išmokyti juos „kalbėti kaip visi“, o pačiam išdrįsti ieškoti kito būdo būti drauge – stebint, jaučiant, leidžiant kurti“, – sako Lina Beržinienė, psichodramos asistentė, dramos terapeutė, VU ir LMTA jungtinės programos „Menų terapija“ dėstytoja.
Pasak L. Beržinienės, bandant suprasti ar net atspėti vaiko poreikį, svarbu nuolat savęs klausti: „Ar aš tikrai matau, ką jis nori parodyti? Ar mano „teisingi“ atsakymai tikrai atliepia vaiką – ar mano pačios supratimo ribas? Kai dėmesys telkiamas tik į verbalinius gebėjimus, galima praleisti esminį dalyką – veiksmo kalbą. O būtent veiksmas dažnai tampa raktu į kontaktą: kai sėdime ant grindų ir ritmingai ridename kamuolį, kai drauge kuriame judesio seką, kai leidžiame vaikui vesti per savo vaizduotės pasaulį – viskas, ką darome, tampa bendravimu. Buvimas veiksme drauge – tai ne užduotis ar lavinimo tikslas, tai tikras susitikimas. Ir tai yra visiškai pakankama pradžia būti drauge.“
Nuo asmeninės patirties – iki profesijos
„Dramos terapijoje taikomi metodai ir būdai sukuria sąlygas užmegzti saugų ir įgalinantį ryšį, pasitelkiant dramos ir teatro pratimus, improvizaciją, žaidimus ir prigimtinį žmogaus kūrybiškumą. Mano kelias į šią profesiją prasidėjo nuo asmeninės patirties – prieš daugiau nei 10 metų, ieškodama pagalbos savo autistiškam sūnui, nemažai skaičiau apie abipusio santykio stiprinimu paremtą „Sonrise“ metodą ir šiuo metodu dirbusią vokiečių aktorių šeimą, kurių autistiškas berniukas padarė neįtikėtiną pažangą. Mane taip įkvėpė toji patirtis, kad žūtbūt norėjau kažką panašaus išbandyti. Taigi su pora bendraminčių mamų inicijavome tuo metu naują dalyką – improvizacija ir žaidimu paremtus užsiėmimus. Juos vedė profesionalės aktorės“, – paaiškina dramos terapeutė, Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ narė Kristina Radžvilaitė.
„Dabar juos drąsiai pavadinčiau dramos terapija. Nors sūnus jau iki tol buvo „apšilęs“, lankydamas muzikos ir dailės terapijos užsiėmimus, būtent tie improvizaciniai žaidimai jį labai patraukė, jis tiesiog bėgdavo į užsiėmimą, o grįžęs namo tęsdavo tuos žaidimus su mumis. Svarbu pasakyti, kad sūnus iki šiol komunikuoja su aplinkiniais savitai, kasdieniame gyvenime jam reikia pagalbos, bet meilė improvizacijai iki šiol nedingo ir sūnus šiemet bene ketvirtą sezoną tęs individualius užsiėmimus pas teatro režisierių“, – dalijasi K. Radžvilaitė.
K. Radžvilaitei ši patirtis tapo svarbiu lūžiu. Ji baigė dramos terapijos magistro studijas ir dvejus metus dirbo dienos centre su vaikais, turinčiais raidos ypatumų: „Dramos terapija, kaip ir bet kuri kita menų terapija ar psichoterapija, skirta padėti žmogui spręsti jam kylančius sunkumus. Kaip negaliu tikėtis, kad keli susitikimai su psichoterapeutu padės man išspręsti įsisenėjusią krizę, taip ir dramos terapijai reikia laiko. Visgi jei šiandien manęs klaustų, ar dramos terapija yra išskirtinė pagalbos autistiškiems vaikams forma, atsakyčiau, kad nėra taip svarbu, kokį terapinį metodą ar kokią formą pasirinksime – svarbiausia individualus žmogaus pažinimas, pagarba ir nuoširdus noras užmegzti ryšį, santykį, ir jį auginti.“
Dramos terapija – procesas, o ne rezultatas
Dramos terapijos užsiėmimas tradiciškai turi pasisveikinimo, apšilimo, aktyvaus žaidimo ar veiksmo ir pabaigos arba refleksijos dalį. Eigą svarbu pritaikyti prie vaiko interesų ir sensorinių poreikių. „Man svarbu vaikui suprantamu būdu perteikti, kad jo pasirinkimai ar veikla nėra „teisingi – neteisingi“, kad jis pats gali pasirinkti veiklas, ir nebus kažko, ką jis privalės žaisti ar privalomai atlikti“, – aiškina K. Radžvilaitė.
K. Radžvilaitė dalijasi, kaip vienam dienos centrą lankančiam paaugliui apskritai labai gerai sekėsi viskas, kas susiję su menu. „Jis išties mėgavosi galimybe pačiam susikurti vaidmenį, sudėlioti rekvizitą, persirenginėti, rinktis muziką ir visapusiškai įsitraukti į procesą. Jis buvo ypač prisirišęs prie rutinos, kaskart siekė atkurti panašią aplinką mūsų užsiėmimo erdvėje, įsijungdavo tas pačias dainas, išjungdavo dienos šviesą ir pan. Kartą, jau į terapijos etapo pabaigą, į prasidėjusį užsiėmimą netikėtai atėjo kitas dienos centro lankytojas. Nerimavau, kad mums visiems kils nesklandumų, tačiau jaunuolis staiga tapo režisieriumi, įtraukdamas į savo sukurtą scenarijų atėjusį berniuką, jo padėjėją ir mane.“
L. Beržinienė papildo, kad asmenys, kurie sunkiai reiškia savo būsenas žodžiais, dažnai puikiai „kalba“ per veiksmą, vaizdą ar simbolį: „Dramos terapijoje jie gali būti ne klausiami, o kviečiami – būti, kurti, reaguoti. Tai padeda atsirasti saugumo jausmui. Vienas paauglys, ilgai vengęs kalbėti apie save, kartą gavo pasiūlymą sukurti savo erdvę. Jis pastatė namus iš audinių skiaučių – su durimis, langais, saugiomis vietomis. Tai nebuvo tiesiog užduotis – tai buvo jo svajonės ir poreikio turėti savo vietą išraiška. Namas tapo tuo, ko jis negalėjo pasakyti garsiai, jis sukūrė namus kuriuose buvo viskas ko jam reikėjo. Ši ir kitos patirtys parodo, kad dramos terapija nėra dirbtinis įgūdžių mokymas – tai erdvė patyrimui, kur išraiška ir vystymasis vyksta natūraliai.“
